Paskutiniu metu santuokos tema tapo ypač aktuali. Daug kalbama apie sąvokas, paprasčiausius žodžius, bet vis mažiau atkreipiamas dėmesys į žymiai svarbesnius dalykus. Kas vis dėlto yra santuoka? Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas skelbia: 1. Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. 2. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai. Pažvelkime ką mums apie tai sako Lietuvos Respublikos Konstitucija: Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Matome, kad pati santuoka yra valstybinė sutartis, sudaroma išskirtinai tik tarp vyro ir moters. Tokie du žmonės įgauna privilegijas įsivaikinti, mokestines lengvatas ir t.t., pvz.: „Jei pusę buto dovanoja vyras žmonai, žmona nuo mokesčio atleidžiama, nes ji - artimas žmogus.", „Prieš imant paskolą bankas įvertina besiskolinančiojo galimybes gražinti paskolą. Jei norite, kad bankas vertintų jūsų poros galimybes gražinti paskolą - turite būti susituokę". Ir t.t... Bendra nuosavybė, paveldėjimo teisė, artimo giminaičio statusas lankantis gydymo ar įkalinimo įstaigose, teisė tvarkyti sutuoktinio reikalus šiam praradus veiksnumą, neliudyti prieš sutuoktinį...
O kokios turtinės problemos kyla tiems, kurie nesusituokę ar negali to padaryti? Netgi dovanojant partneriui savo butą tektų sumokėti nemenką pinigų sumą - 24% turto vertės, nes, pasak įstatymų, toks partneris nėra šeimos narys. Netikėtos mirties atveju, nesant iš anksto paruošto ir teisingai sudaryto testamento, nuosavybės teisės pagal įstatymus pereina artimiausiems giminaičiams, o ne partneriui, su kuriuo pragyventas visas gyvenimas.
Perskaitę Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, galime suprasti, kad valstybė tvirtai reguliuoja santuokos sąlygas beveik visais klausimais. Didesnę laisvę gauname tik vedybinės sutarties forma: "Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija)."
Ką „naujo" šiuo klausimu siūlo ir teigia Valstybinė šeimos koncepcija?
1.1.7. Santuoka – įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius.
1.1.9. Šeima yra vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta, artimais giminystės ryšiais susijusi asmenų bendruomenė, valstybės laikoma subjektu.
4.2.2. Sudaryti palankias sąlygas šeimos verslui, gerinant informavimo, konsultavimo ir mokymo kokybę, nustatant mokesčių lengvatas, teikiant lengvatines paskolas ir kt. Sudaryti galimybes panaudoti ES finansinę paramą šeimos verslo plėtrai.
4.2.4. Didinti šeimos narių užimtumą, teikti paramą smulkaus verslo paslaugų sektoriaus plėtrai, ugdant šeimų motyvaciją ir sugebėjimą prisitaikyti prie įvairių užimtumo formų.
4.3.1. Tobulinti būsto kreditavimo ir subsidijavimo sistemą, kuri atitiktų šeimos poreikius.
4.3.2. Plėtoti savivaldybių socialinio būsto fondą.
4.3.3. Sukurti ne pelno nuomojamo būsto įgyvendinimui ir plėtrai būtinas priemones.
4.3.4. Atsižvelgiant į šeimos galimybes, lanksčiai kompensuoti būsto šildymo ir kitas būsto išlaikymo išlaidas.
Visa tai galėsite gauti pasirašę puikiąją valstybinę sutartį - sudarę santuoką. Jei turėsite vaikų - gausite dar daugiau. Valstybė nurodo, kokia yra viena pagrindinių jūsų šeimos funkcijų, kurios jūs galite ir nevykdyti: 1.4.2. Prokreacija – gyvybės davimas, kylantis iš meilės, grindžiamos atsakingu motinystės bei tėvystės supratimu, vaikų auginimas.
Valstybei kažkodėl visada kyla noras privilegijuoti vienokias ar kitokias visuomenės grupes, šiuo atveju - santuokinius (vyrą ir moterį). Ir tokia nuostata yra tiesiai šviesiai išsakoma:
- Vienišos mamos negalės gauti būsto įsigijimo lengvatų?
- Būsto įsigijimo vienišai mamai atžvilgiu yra, galima sakyti, diskriminacija. Tačiau diskriminacija būna negatyvi ir pozityvi.
- Tokia diskriminacija jas gal skatintų ištekėti?
- Žmogus turi kažkaip tvarkyti savo gyvenimą.
Mielos vienišos mamos, jums nepriklauso tokios lengvatos kaip sutuoktiniams, nes jūs esate netvarkingos ir turite tvarkyti savo gyvenimą ieškodamos vyro (būtinai susituokite). Valstybė nori jums gero ir skatina gyventi tvarkingai. Jums tas nepatinka? Jaučiatės diskriminuojamos? Ne jums spręsti, už jus jau nusprendė žmonės, kuriuos vadina išrinktaisiais.
Mane tokios valstybės privilegijos nuteikia priešiškai, jos dirbtinai padaro vienus žmones viršesniais už kitus. Joks žmogus neturėtų gauti ypatingų privilegijų vien dėl kažkokios sutarties pasirašymo, tai tiesiog žemina kitus žmones. Suvalstybindami jautrią šeimos sąvoką, mes visiškai nepriartėjame prie socialinės realybės. Mūsų moralines vertybes bando nustatyti valdžia, bet ar patys žmonės nežino geriau? Kur mūsų atsakomybė prieš pačius save? Kodėl mes leidžiame valdžiai tyčiotis iš mūsų moralinių vertybių?
Šiandien jūs negalite pasirinkti visų išsiskyrimo sąlygų, nes kažkas mano esąs žinantis geriau, kaip jums gyventi. Šiandien mes negalime pasirinkti visų santuokos sudarymo sąlygų, nes esame vertinami kaip negalintys spręsti už save. Valstybė nustato, kur jums susituokti (bažnyčia, civilinės metrikacijos skyrius), santuokos sąlygas, išsiskyrimo sąlygas. Mūsų šalies žmonės mėgaujasi palyginus didele laisve, juk, pvz., Maltoje santuokos nutraukimas yra praktiškai neįmanomas. Ispanijoje skyrybos buvo įvestos 1981 m., tačiau jos trukdavo dvejus metus. Zapatero vyriausybė siūlė patrumpinti laukimo periodą supaprastinus skyrybų procedūras. Tokį vyriausybės siūlymą Romos katalikų bažnyčios atstovai pavadino santuokos institucijos naikinimu.
Religingi žmonės turi turėti teisę leisti bažnyčiai formuoti jų santuokos sąlygas, jei tik jie patys to nori. Galima būtų netgi leisti bažnyčiai spręsti jų skyrybų reikalus, atiduoti visą sprendimo galią kunigams. Tai padėtų tradicinių katalikiškų vertybių išpažinėjams įgyvendinti savo svajones praktikoje. Galbūt tada žodžiai "Ką Dievas sujungia, žmogus neišskiria" mūsų šalyje įgautų teisinę prasmę. Gerbdami religingos asmenybės suverenitetą mes turime suprasti, jog kiekvienas žmogus turi teisę susituokti pagal savo religijos įstatymus, kol tai neriboja niekieno apsisprendimo laisvės. Mūsų šalies įstatymai draudžia poligamiją (poliamorišką santuoką), toks draudimas prieštarauja išvardintiems principams. Ankstyvaisiais viduramžiais santuoka (išskyrus religinį aspektą) buvo turtinė sutartis tarp dvejų šeimų, jeigu turtas į sutartį neįeidavo - tarp dvejų asmenų. Anglijoje pirmas valstybinis įstatymas, reguliuojantis santuoką, atsirado tik 1754 m.
Niekas neturėtų trukdyti įsipareigoti žmonėms taip, kaip jie to nori. Atsakomybė, primesta iš viršaus, yra butaforinė, nes žmonės praranda laisvę rinktis, kokiomis sąlygomis jie ruošiasi gyventi kartu. Dabar tai tampa atsakomybe prieš valstybę, o ne laisvu susitarimu tarp žmonių. Šaltos ir bejausmės valdžios institucijos sudaro sąlygas santuokai tapti "vienintele gera išeitimi". Tradicinės santuokos likimą turi nuspręsti visuomenė, o ne politikai. Aš niekada negalėčiau pasisakyti prieš moters ir vyro vedybas, tai yra suaugusių asmenybių apsisprendimas. Šios sutarties tikslus ir sąlygas pagal susitarimą galėtų nustatyti būsimų sutuoktinių tėvai (jų vaikams leidžiant), patys sutuoktiniai, jų pasirinkta bažnyčia, organizacija, advokatai ir t.t.
Libertarišką požiūrį į tos pačios lyties poras galima apibūdinti taip: jie turi turėti tokias pačias teises kaip kiti, nei mažesnes, nei didesnes. Santuoka – tai dvejų ar daugiau suaugusių, veiksnių, sąmoningų, psichiškai sveikų žmonių bendrystė, užmezgama savanoriškai ir abipusiu sutikimu. Joks politikas neturi drausti šitiems asmenims užmegzti jų bendrystę teisiškai. Niekas negali būti verčiamas vienodai toleruoti visas žmonių tarpusavyje sudaromas sutartis, gyvenimą kartu. Kiekvienas turi turėti pozityvią teisę girti savo santykius ir kritikuoti kitų. Draudimai šiuo klausimu yra kas kita, tai, mano nuomone, yra amoralus kišimasis į žmogaus privatumą ir cenzūros smūgis žodžio laisvei.
Kaip bus su įsivaikinimu ir vaikų auklėjimu? Teisės rūpintis savo vaikais būtų priskirtos tėvams, neatsižvelgiant į tai, kokias sutartis jie sudarė, o kokių nesudarė. Tokiais atvejais, jei tėvai mirtų, atsisakytų savo vaikų, juos nuolat skriaustų ar tarp jų iškiltų ginčas dėl jų auklėjimo - kaip ir šiandien dėl vaikų globos spręstų teismas. Neatmetu, kad tėvai galėtų susitarti ir savanoriškai, įtraukti savo sąlygas į sutartį šiais klausimais dar prieš susilaukiant vaikų arba jiems jau gimus. Kadangi vaikai yra nesuaugusios asmenybės, kurios jokių sutarčių nesudarinėja - tėvai negali apspręsti jų likimo vadovaudamiesi vien savo norais. Būtent čia valstybės įsikišimas gali būti moraliai būtinas, reikia sužinoti ir pačių vaikų nuomonę, ypač jei jie jau pakankamai subrendę. Svarstant prašymus įsivaikinti, teismas turi individualiai atsižvelgti į vaikų gerovę. Šiandien paplitusi nuomonė, kad vaikui geriau vaikų namuose, negu pas viena įtėvį, - mažų mažiausiai kvaila. Vaikui dažniausiai geriau pas mamą ar tėtį, o ne "vaikų kalėjime".
Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad atsakomybę prieš kitus mes turime prisiimti patys ir niekieno neverčiami. Žmogus įgauna laisvę būdamas savo gerovės kalviu, jis įneša į visuomenę nuoširdų pareigos ir tarnystės kitam pavyzdį. Primestos vertybės yra laikinos laisvų žmonių širdyse, tą parodė iš sovietinio jungo išsivadavusi Lietuva, tą mums gali įrodyti kiekvienas žmogus, vos pajutęs tinkamą galimybę ir nusimetęs prisitaikėliškumo kaukę. Dabarties pasaulyje žmonėms reikia galios būti savimi, kad ir kas jie būtų. Statizmas iki šiol mus nori sukišti į aukštesniųjų ir žemesniųjų klasių rėmus, nepalikdamas mums mūsų individualumo. Privilegijos yra senas ir patikrintas metodas už grašius nupirkti žmonių laisvę, valdyti juos kaip nesąmoningą masę, laukiančią geresnių ponų atėjimo. Jas gali suteikti ir daugumai ir mažumai. Būtent tai aš laikau socialiniu blogiu.
Nepamirškite, kad vienas iš pagrindinių autoritarų įsitikinimų yra tai, kad jūs esate kvailesni ir savo gyvenimo patys be jų pagalbos susitvarkyti negalite. Kiaulės prie lovio keičiasi, bet ar kažkas susimąsto, kad pats lovys yra blogas? Kuo mažiau lovio, tuo mažiau prie jo besistumdančių arogantiškų kiaulių.
2008.05.27
