Žmogaus teisių problema tapo pagrindine žiniasklaidos dezinformacijos tema. Kinija nėra žmogaus teisių pavyzdys, tačiau ne ką geresnis jų pavyzdys yra JAV ir jų nepriekaištingi britų sąjungininkai, atsakingi už didžiulius karo nusikaltimus ir žmogaus teisių pažeidimus Irake ir visame pasaulyje. JAV ir jų sąjungininkai, kurie praktikuoja kankinimus, politines žmogžudystes ir kuria slaptus kalėjimus, toliau pristatomi visuomenės nuomonei kaip Vakarų demokratijos modelis, kurį turi kopijuoti besivystančios šalys.
Žmogaus teisių „dvigubi standartai“
Kol įtarinėjimai, kad Kinija pažeidinėja žmogaus teises Tibete, išryškinami ir akcentuojami, apie pastarąsias žudynių Irake ir Palestinoje bangas net neužsimenama. Vakarų žiniasklaida skurdžiai nušviečia Irako „išlaisvinimo“ penktąsias metines ir tai, kiek kainavo JAV žudynės ir žiaurumai, nukreipti prieš visą populiaciją, prisidengiant „globalinio karo su terorizmu“ vardu.
Daugiau nei 1,2 milijono Irako civilių žuvo, 3 milijonai sužeisti. Jungtinių Tautų Aukščiausioji Komisija Pabėgėliams suskaičiavo jau 2,2 milijono Irako pabėgėlių, kurie turėjo pabėgti iš savo šalies ir 2,4 milijono pabėgėlių šalies viduje:
„Irako populiacija 2003 metų kovą – JAV invazijos metu – buvo maždaug 27 milijonai, tuo tarpu kai šiandien ji sudaro apytiksliai 23 milijonus. Elementari aritmetika rodo, kad dabar daugiau nei pusė Irako gyventojų yra arba pabėgėliai, arba jiems reikia skubios pagalbos, arba jie sužeisti, arba negyvi“. (Dahr Jamail, Global Research, December 2007).
Geopolitinė šachmatų lenta
Už antikiniškos kampanijos slypi tam tikri geopolitiniai tikslai.
JAV-NATO-Izraelio kariniai veiksmai prieš Iraną jau paruošti. Tačiau Kinija palaiko ekonominius santykius su Iranu ir siekia dvišalės karinio bendradarbiavimo sutarties. Dar daugiau, Kinija, kaip Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacijos (ŠBO) narė, taipogi yra Rusijos, Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano ir Uzbekistano sąjungininkė. Nuo 2005 metų Iranas turi stabėtojo statusą ŠBO.
O ŠBO turi ryšius su Kolektyvinio Saugumo Sutarties Organizacija. Tai karinio bendradarbiavimo sutartis tarp Rusijos, Armėnijos, Baltarusijos, Uzbekistano, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano.
Praėjusių metų spalį Kolektyvinio Saugumo Sutarties Organizacija (KSSO) ir Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacija (ŠBO) pasirašė Savitarpio supratimo Memorandumą, padedant pagrindus kariniam bendradarbiavimui tarp dviejų organizacijų. Ši ŠBO-KSSO sutartis, skurdžiai nušviesta Vakarų žiniasklaidos, apima pilnaverčio karinio aljanso sukūrimą tarp Kinijos, Rusijos ir ŠBO/KSSO šalių narių. Verta paminėti, kad KSSO ir ŠBO 2006 metais buvo suorganizavusios bendras karines pratybas, kurios sutapo su Irano suorganizuotomis pratybomis. (Žr. Michel Chossudovsky, Russia and Central Asian Allies Conduct War Games in Response to US Threats, Global Research, August 2006)
Iš JAV karinių planų prieš Iraną matyti, kad JAV taip pat tikisi susilpninti Irano šalininkus, būtent, Rusiją ir Kiniją. Kalbant apie Kiniją, Vašingtonas siekia sužlugdyti Pekino dvišalius santykius su Teheranu, o taip pat Irano draugiškų santykių atnaujinimą su ŠBO, kurios būstinė yra Pekine.
Kinija yra Irano sąjungininkė. Vašingtonas ketina panaudoti įtarimus, kad Pekinas pažeidinėja žmogaus teises, kaip pretekstą nusitaikyti į Kiniją, kaip Irano sąjungininkę.
Šiuo atžvilgiu karinė operacija prieš Iraną gali pasisekti tik tada, jei karinio aljanso, kuris jungia Iraną su Kinija ir Rusija, struktūra bus sugriauta. Tai kažkas panašaus į priešiškus karinius aljansus prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Trilypė sąjunga buvo 1882 metais sudaryta sutartis tarp Vokietijos, Austrijos-Vengrijos imperijos ir Italijos. Ji sužlugo 1914 metais, kai Italija pasitraukė iš jos ir paskelbė neutralitetą.
Kinijos apsuptis
Išskyrus šiaurinę sieną, kuri ribojasi su Rusijos Federacija, Mongolija ir Kazachstanu, Kinija yra apsupta JAV karinių bazių.
Eurazijos koridorius
Nuo 2001 metų invazijos į Afganistaną ir jo okupacijos, JAV turi savo bazes prie Kinijos vakarinės sienos, Afganistane ir Pakistane. JAV ketina įkurti ilgalaikes karines bazes Afganistane, kurios užima strateginę poziciją ir ribojasi su buvusiomis tarybinėmis respublikomis, Kinija ir Iranu.
Dar daugiau, JAV ir NATO nuo 1996 metų užmezgė karinius ryšius su keliomis buvusiomis tarybinėmis respublikomis, kurios įėjo į GUUAM (Gruzija, Ukraina, Uzbekistanas, Azerbaidžanas ir Moldavija). Eroje po 2001 m. rugsėjo 11 d. Vašingtonas naudoja „globalinio karo su terorizmu“ pretekstą tolesnei JAV karinio buvimo GUUAM šalyse plėtrai. Uzbekistanas pasitraukė iš GUUAM 2002 metais (Dabar organizacija vadinama GUAM).
Kinija turi naftos interesus Eurazijoje ir Afrikoje, kurie kertasi su Anglijos ir Amerikos naftos interesais. Tikslas yra geopolitinė Eurazijos koridoriaus kontrolė.
1999 metų kovą JAV Kongresas priėmė Šilko Kelio Strateginį Aktą, kuris apibrėžė plačius Amerikos ekonominius ir strateginius interesus regione nuo rytinės Viduržemio jūros iki Centrinės Azijos. Šilko Kelio Strategija (ŠKS) apibrėžia JAV biznio imperijos plėtojimąsi tolyn į geografinį koridorių.
Sėkmingas ŠKS įgyvendinimas reikalauja paraleliai „militarizuoti“ visą Eurazijos koridorių, kas užtikrins naftos ir dujų rezervų kontrolę ir „apsaugos“ vamzdžių maršrutus bei prekybos koridorius. Militarizacija didžiąja dalimi nukreipta prieš Kiniją, Rusiją ir Iraną.
Pietų Kinijos jūros ir Taivanio sąsiaurio militarizacija taipogi yra integracinė „dviejų frontų“ strategijos dalis. Be to, pasibaigus Šaltajam karui Kinija išlieka JAV pirmo atominio smūgio taikiniu.
2002 metų Branduolinės padėties apžvalgoje (BPA) Kinija ir Rusija yra įvardintos „blogio ašies“ šalių sąraše kaip potencialūs preventyvaus JAV atominio smūgio taikiniai. BPA mini konfliktą dėl Taivanio statuso kaip vieną iš scenarijų, dėl kurių Vašingtonas gali panaudoti atominį ginklą prieš Kiniją.
Kinija yra apsupta: JAV kariuomenė yra Pietų Kinijos jūroje ir Taivanio sąsiauryje, Korėjos pusiasalyje ir Japonijos jūroje, o taipogi Centrinės Azijos širdyje ir prie Kinijos Sinczian-Uiguro autonominio regiono vakarinės sienos. Be to, prisidėdama prie Kinijos apsupimo, „Japonija pamažu jungia ir harmonizuoja savo karinę politiką su JAV ir NATO“. (Žr. Mahdi Darius Nazemroaya, Global Military Alliance: Encircling Russia and China, Global Research, 10 May 2007 Žr. Lefto vertimą)
Kinijos silpninimas iš vidaus: slapta separatistinių judėjimų parama
Bandydamas susilpninti ir suskaldyti Kinijos Liaudies Respubliką, Vašingtonas palaiko separatistinius judėjimus ir Tibete, ir Sinczian-Uigure, kuris ribojasi su šiaurės rytų Pakistanu ir Afganistanu.
Sinczian-Uigure Pakistano žvalgyba kartu su CŽV palaiko keletą islamistinių organizacijų. Tai Islamo Reformistų Partija, Rytų Turkestano Nacionalinis Vienybės Aljansas, Uiguro Išlaisvinimo Organizacija ir Centrinės Azijos Uiguro Džihado Partija. Keletą šių islamistinių organizacijų palaiko ir ruošia Alkaida, kurią, kaip žvalgybinio darbo dalį, remia JAV. Šių Kinijoje veikiančių organizacijų viešai paskelbtas tikslas yra „Islamo kalifato sukūrimas regione“ (Žr. Michel Chossudovsky, America’s War on Terrorism, Global Research, Montreal, 2005, Chapter 2).
Kalifatą, kaip vieną politinį darinį, sudarytų Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizija (Vakarų Turkestanas) ir Kinijos Uiguro autonominis regionas. „Kalifato projektas“ pažeidžia Kinijos teritorinį vientisumą. Palaikomas įvairių vahabitų „fondų“ iš Persijos įlankos šalių, separatizmas Kinijos Vakaruose vėlgi atitinka JAV strateginius interesus Centrinėje Azijoje. Tuo tarpu įtakingi lobistai JAV ragina palaikyti separatistines jėgas Tibete.
Nebyliai padėdamas Sinczian-Uiguro regiono atsiskyrimui (panaudojant Pakistano žvalgybą kaip tarpininką) Vašingtonas bando sukelti platų Kinijos Liaudies Respublikos politinės destabilizacijos ir suskaldymo procesą. Prie šių slaptų operacijų, JAV įkūrė karines bazes Afganistane ir keliose buvusiose tarybinėse respublikose, kurios tiesiogiai ribojasi su Kinijos vakarine siena. Pietų Kinijos Jūros ir Taivanio sąsiaurio militarizacija taipogi yra neatsiejama šios strategijos dalis. (Ten pat)
Riaušės Lchasoje
Smurtinės riaušės Tibeto sostinėje kovo viduryje buvo kruopščiai parengtos iš anksto. Kartu su jomis prasidėjo žiniasklaidos dezinformacijos kampanija, palaikoma Vakarų lyderių pareiškimų ir nukreipta prieš Kiniją. Yra požymių, kad JAV žvalgyba veikė šio įvykio užkulisiuose. Keletas apžvalgininkų apibūdino tai kaip iš anksto kruopščiai apgalvotą operaciją. (Žr. analizę žemiau).
Įvykiai Lchasoje kovo viduryje buvo ne spontaniškas „taikus“ protestas, kaip jį apibūdino Vakarų žiniasklaida. Iš anksto apgalvotose riaušėse dalyvavo banditų gauja. Jos buvo kruopščiai suplanuotos. Tibetiečių aktyvistai Indijoje, veikiantys išvien su Dalai Lamos vyriausybe tremtyje, „užsiminė, kad jie iš tikrųjų tikėjosi neramumų. Bet jie atsisakė smulkiau paaiškinti, iš kur jie tai žinojo arba kas buvo jų bendradarbiai“ (Guerilla News )
Nuotraukose nematyti masinio mitingo, greičiau tai tik kelių šimtų individų siautėjimas. Budistų vienuoliai taipogi dalyvavo jame. Kaip kovo 31 d. pranešė „China Daily“, Tibeto Jaunimo Kongresas (TJK), veikiantis Indijoje ir vertinamas Kinijos kaip su Dalai Lama turinti ryšių „griežtos linijos organizacija“, taipogi stovi už šio prievartos protrūkio. TJK treniravimo stovyklas finansuoja Nacionalinis demokratijos fondas (NDF) (Žr. Congressional Hearings regarding NED support to the TYC).
Video: Riaušės Lchasoje (CCTV.com Kinijos valstybinė televizija)
Video: Riaušės Tibete: Kas iš tikrųjų atsitiko
Filmuota medžiaga patvirtina, kad civiliai buvo apsvaiginti narkotinėmis medžiagomis, mušami ir keliais atvejais nužudyti. Daugelis aukų buvo han kinai. Kaip praneša Tibeto vyriausybė, dešimt žmonių buvo sudeginti. Šiuos pareiškimus patvirtino keletas liudininkų pranešimų. „China Daily“ praneša:
„Penki parduotuvių darbuotojai drabužių parduotuvėje buvo sudeginti neturėdami galimybių pabėgti. 1,7 metro aukščio žmogus vardu Zuo Juancun buvo sudegintas, iš jo liko tik apanglėję mėsos gabalai ir kaulai. Migrantų darbininką banditai nudūrė į kepenis. Moterį užpuolėjai sunkiai sumušė ir nupjovė jai ausį“. (People’s Daily, March 22, 2008)
Tuo tarpu Vakarų žiniasklaida apibūdino plėšikavimus ir padegimus kaip „taikią demonstraciją“, kurią kinų valdžia numalšino jėga. Nėra tikslių pranešimų (iš Kinijos ir Vakarų naujienų šaltinių) apie kinų policijos operaciją numalšinant riaušes. Vakarų spauda praneša apie daugiau kaip 1000 karių ir policininkų dislokavimą Tibeto sostinėje.
Buvo užpultos verslo įstaigos, mokyklos, padegtos mašinos. Kaip praneša kinai, 22 žmonės žuvo ir 623 sužeisti. „Riaušininkai padegė daugiau kaip 300 vietų, daugiausia privačius namus, parduotuves ir mokyklas, ir sudaužė transporto priemones bei padarė žalos viešajai infrastruktūrai“.
Planuojamos riaušės buvo sukoordinuotos su dezinformacijos kampanija, kuri kinų valdžią apkaltino kurstant apiplėšimus ir padegimus. Dalai Lama apkaltino Pekiną „kariškių perrengimu vienuoliais“ siekiant sudaryti įspūdį, kad budistų vienuoliai stovi už riaušių. Kaltinimai remiasi keturių metų senumo fotografija, kuriose kareiviai persirengia vienuoliais pasirodymui ant teatro scenos (Žr. South China Morning Post, 4 April 2008).
Laikraštis „People‘s Daily“ rašė, kad saugumo pajėgos negalėjo malšinti riaušių Lchasoje apsirengusios uniforma, kuri matyti fotografijoje, nes tai vasaros uniforma, netinkama kovo orams. Jis taipogi rašė, kad Liaudies ginkluotoji policija pakeitė uniformas 2005 metais į naujas su emblemomis ant pečių. Ginkluoti pareigūnai fotografijoje buvo apsirengę seno tipo uniformomis, kurios buvo pašalintos 2005 metais. … Sinchu sakė, kad fotografija buvo padaryta per spektaklį prieš keletą metų, kai kareiviai pasiskolino vienuolių rūbus prieš einant į sceną. (Ten pat)
Dalai Lama, tvirtindamas, kad Kinijos valdžia sukurstė riaušes, remiasi Vakarų žiniasklaida, kurioje buvęs Komunistų Partijos veikėjas Ruanas Mingas „tvirtina, kad KKP kruopščiai suorganizavo incidentus Tibete, kad priverstų Dalai Lamą nusišalinti nuo valdžios ir pateisintų būsimas represijas Tibete“. Ruanas Mingas buvo kalbų rašytojas buvusiam KKP generaliniam sekretoriui Hu Jaobangui“ (praneša „The Epoch Times“).
2003 metų fotografija, kurią žiniasklaida panaudojo apkaltinant Kiniją, kad ši tyčia inspiravusi riaušes.
„Ši [2003 m.] nuotrauka akivaizdžiai buvo padaryta tada, kai kareiviams įsakė užsidėti mantijas ir vaidinti kaip aktoriams filme“. Žr. http://buddhism.kalachakranet.org/chinese-orchestrating-riots-tibet.htm
JAV žvalgybos vaidmuo
Riaušių Lchasoje organizavimas nėra kažkas naujo. Tuo siekiama įžiebti etninį konfliktą Kinijoje. Tai tarnauja JAV užsienio politikos interesams. Kaip giliai JAV žvalgyba yra įsipainiojusi į dabartinę protestų dėl Tibeto bangą?
Turint omeny žvalgybos operacijų slaptumą, nėra akivaizdžių tiesioginio CŽV dalyvavimo įrodymų. Tačiau yra įvairios tibetiečių organizacijos, susietos su Tibeto „vyriausybe tremtyje“, kuri, kaip žinia, buvo remiama CŽV ir/arba CŽV civilinio fronto organizacijos NDF. CŽV slaptas Tibeto separatistinių judėjimų palaikymas siekia 1950-ųjų vidurį. Dalai Lama nuo 1950-ųjų pabaigos iki 1974 metų bendradarbiavo su CŽV:
CŽV vykdė plataus masto slaptas kampanijas prieš komunistinę Kiniją Tibete nuo 1956 metų. Tai sukėlė kruviną 1959 metų sukilimą, kuris nusinešė dešimčių tūkstančių tibetiečių gyvybes, tuo metu kai Dalai Lama ir 100 tūkstančių jo pasekėjų buvo priversti bėgti per nepatikimas Himalajų perėjas į Indiją ir Nepalą. CŽV sukūrė slaptas treniravimo stovyklas Dalai Lamos pasipriešinimo kovotojams Kemp-Haile šalia Lidvilio, Kolorade. CŽV treniravo ir apginklavo tibetiečių kovotojus partizaniniam karui ir sabotažo akcijoms prieš komunistinę Kiniją.
Jungtinėse Valstijose apmokyti ir CŽV aprūpinami partizanai reguliariai vykdė reidus į Tibetą, kartais jiems vadovavo nusamdyti CŽV agentai. Pirminė treniruočių programa baigėsi 1961 metų gruodį, nors stovykla Kolorade egzistavo mažiausiai iki 1966 metų.
CŽV komisija Tibeto klausimu, sukurta Rodžerso E. Makarčio, paraleliai su tibetiečių partizanų armija, tęsė operaciją kodiniu pavadinimu „Šventas cirkas“ („ST CIRCUS“), sekindama Kinijos okupacines pajėgas 15 metų laikotarpiu iki 1974 metų, kai dalyvavimas buvo oficialiai nutrauktas. Makartis, kuris buvo Komisijos Tibeto klausimu vadovu nuo 1959 iki 1961 metų, vėliau dalyvavo panašiose operacijose Laose ir Vietname.
Iki 60-ųjų vidurio CŽV pakeitė savo strategiją permetant kovotojus ir žvalgus į Tibetą ir ėmė kurti Čusi Gangdruk partizanų armiją iš 2000 etninių chamba kovotojų tokiose bazėse, kaip „Mustang“ Nepale. Šią bazę Nepalo vyriausybė uždarė tik 1974 metais dėl didžiulio Pekino spaudimo.
Po Indijos ir Kinijos karo 1962 metais, CŽV užmezgė glaudų bendradarbiavimą su Indijos žvalgybos tarnyba treniruojant ir ruošiant agentus į Tibetą. (Richard Bennett, Tibet, the ‘great game’ and the CIA, Global Research, March 2008).
Nacionalinis demokratijos fondas (NDF)
NDF, kuris teikia finansinę pagalbą proamerikietiškoms opozicinėms grupuotėms visame pasaulyje, atliko žymų vaidmenį sukeliant „aksomines revoliucijas“, kurios tarnavo Vašingtono geopolitiniams ir ekonominiams interesams.
Nors NDF ir nėra formali CŽV dalis, ji atlieka svarbią žvalgybinę funkciją dirbdama su politinėm partijom ir nevyriausybinėm organizacijom. Ji buvo sukurta 1983 metais, kai CŽV buvo kaltinama politikų papirkinėjimu ir apgaulingų pilietinės visuomenės organizacijų kūrimu. Alenas Veinsteinas, kuris buvo atsakingas už NDF įkūrimą valdant Reigano administracijai, sakė: „Daugelį tų dalykų, kuriuos mes darome šiandien, prieš 25 metus CŽV darė slaptai“ (Washington Post, Sept. 21, 1991).
NDF aprūpino pinigais „pilietinės visuomenės“ organizacijas Venesueloje, kurios buvo įkurtos ruošiant perversmą prieš Prezidentą Ugo Čavesą. Haityje NDF palaikė opozicines grupuotes, stovėjusias už ginkluoto maišto, kuris padėjo nuversti Prezidentą Bertrandą Aristidę 2004 metų vasarį. Šis perversmas buvo kruopščiai surengtos karinės-žvalgybinės operacijos rezultatas. (Žr. Michel Chossudovsky, The Destabilization of Haiti, Global Research, February 2004).
NDF finansuoja daugelį Tibeto organizacijų tiek Kinijos viduje, tiek ir už jos ribų. Labiausiai žinoma Dalai Lamą palaikanti Tibeto organizacija, finansuojama NDF, yra „Tarptautinė kampanija už Tibetą“ (TKT), įkurta Vašingtone 1988 metais. TKT turi būstines Vašingtone, Amsterdame, Berlyne ir Briuselyje. TKT turi artimesnius ryšius su NDF ir JAV Valstybės departamentu nei kitos NDF finansuojamos organizacijos:
Kai kurie TKT vadovai taipogi yra „demokratijos plėtros“ establišmento nariai: Betė Bao Lord (kuri yra „Laisvės namų“ pirmininkė ir „Laisvės forumo“ vadovė), Gare A. Smitas (kuris anksčiau tarnavo kaip JAV Valstybės departamento Demokratijos, Žmogaus teisių ir Darbo Biuro sekretoriaus padėjėjo pirmas pavaduotojas), Džulija Taft (kuri yra buvusi NDF vadovė, buvusi JAV valstybės sekretoriaus padėjėja ir Specialioji koordinatorė Tibeto klausimais, dirbo USAID, o taipogi tarnavo kaip „CEO of InterAction“ prezidentė), ir galiausiai Markas Hendelmanas (kuris taipogi yra Nacionalinės Haičio Teisių Koalicijos vadovas – organizacijos, kurios darbas ideologiškai siejasi su užsitęsusiomis NDF intervencijomis į Haitį).
TKT patarėjų taryboje taipogi yra du artimai susieti su NDF veikėjai – Haris Vu ir Kujangas Siao (kuris yra buvęs NDF finansuojamos organizacijos „Žmogaus teisės Kinijoje“ vykdomasis direktorius).
Kaip ir į jų direktorių tarybą, į TKT tarptautinę patarėjų tarybą įeina daugelis tokių „demokratinių“ įžymybių kaip Vaclavas Havelas, Fang Liži (kuri 1995 metais buvo „Žmogaus teisių Kinijoje“ tarybos narė), Chosė Ramos-Horta (kuris dirbo „Demokratijos Koalicijos projekto“ tarptautinėje patarėjų taryboje), Keris Kenedis (kuris buvo NDF finansuojamo Kinijos Informacijos Centro vadovas), Vytautas Landsbergis (kuris yra tarptautinis Britanijoje įsikūrusios neokonservatyvios Henrio Džeksono Bendruomenės patronas), ir iki savo nesenos mirties „neokonų pribuvėja“ Džeinė F. Kirkpatrik (kuri taipogi buvo susijusi su tokiomis „demokratinėmis“ grupėmis kaip „Laisvės namai“ ir „Demokratijų gynimo fondas“. (Michael Barker, “Democratic Imperialism”: Tibet, China, and the National Endowment for Democracy Global Research, August 13, 2007).
Iš kairės į dešinę: Elis Vyzelis, Dalai Lama, NDF pirmininkas Karlas Geršmanas ir Lovelas Tomas jaunesnysis (Vašingtonas, 2005 m.)
Kita NDF finansuojama Tibeto organizacija yra Studentai už Laisvą Tibetą (SLT), įkurta 1994 metais Niujorke „kaip JAV Tibeto Komiteto ir NDF finansuojamos TKT projektas. SLT plačiai žinoma dėl išskleistos 450 pėdų vėliavos virš Didžiosios kinų sienos, raginančios suteikti laisvę Tibetui.“ (F. William Engdahl, Risky Geopolitical Game: Washington Plays ‘Tibet Roulette’ with China, Global Research, April 2008).
SLT kartu su kitomis penkiomis Tibeto organizacijomis paskelbė praėjusį sausį „Tibeto žmonių sukilimo“ pradžią“… ir bendrai sukūrė laikinąjį biurą, kuris buvo atsakingas už koordinavimą ir finansavimą“. (Ten pat)
„NDF taipogi finansuoja Tibeto Multimedia Centrą „informacijai apie kovą už žmogaus teises ir demokratiją Tibete skleisti“, kuris taipogi įsikūręs Daramsaloje. NDF finansuoja ir Tibeto Žmogaus teisių ir demokratijos centrą.(Ten pat)
Yra tam tikras užduočių tarp CŽV ir NDF pasidalijimas. Kol CŽV suteikia slaptą pagalbą ginkluotoms paramilitaristinio pogrindžio grupuotėms ir teroristų organizacijoms, NDF finansuoja „pilietines“ politines partijas ir nevyriausybines organizacijas siekdama įdiegti amerikietišką „demokratiją“ visame pasaulyje. NDF sudaro, kaip sakoma, CŽV „pilietinę ranką“. CŽV-NDF kyšimasis kartojasi daugelyje šalių.
Psichologinė operacija: Kinijos diskreditavimas
Artimiausias tikslas yra diskredituoti Kiniją prieš Olimpines žaidynes, o taipogi panaudoti Tibeto kampaniją nukreipiant visuomenės nuomonę nuo karo Artimuosiuose rytuose ir JAV, NATO bei Izraelio karo nusikaltimų. Įtarinėjimai, kad Kinija pažeidžia žmogaus teises, yra išryškinami, kad būtų atitrauktas dėmesys ir kad JAV karui Artimuosiuose Rytuose būtų suteiktas humaniškas veidas. JAV karo planai prieš Iraną bandomi pateisinti Teherano nesitaikstimu su „tarptautinės bendruomenės“ reikalavimais. Kadangi Tibetas mirga pirmuosiuose puslapiuose, tikra humanitarinė krizė Artimuosiuose Rytuose nėra pirmo puslapio naujiena.
Trumpai tariant, žmogaus teisių problema yra iškreipta: realybė apversta aukštyn kojom, visi JAV ir jų koalicijos partnerių padaryti didžiuliai karo nusikaltimai yra maskuojami arba teisinami kaip priemonės apsaugoti visuomenę nuo teroristų.
„Dvigubi standartai“ taikomi sprendžiant apie žmogaus teisių pažeidimus. Artimuosiuose Rytuose civilių žudymas yra klasifikuojamas kaip neišvengiamas ir antraeilis dalykas. Tai pateisinama kaip dalis „globalinio karo su terorizmu“. Sakoma, kad aukos yra pačios atsakingos už savo mirtis.
Olimpinis deglas
Vakarų sostinėse buvo pradėtos gerai suplanuotos laiko atžvilgiu demonstracijos prieš žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje.
Pradėtas dalinis olimpinių žaidynių boikotas. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernardas Kušneris (stiprus JAV interesų protagonistas, kuris turi ryšių su Bilderbergais), ragino boikotuoti Olimpiados atidarymo ceremoniją. Kušneris sakė, kad ši idėja turėtų būti apsvarstyta Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų susitikime.
Ceremoniją Graikijoje, kur buvo uždegtas olimpinis deglas, suardė „protibetietiški aktyvistai“. Šį įvykį surengė „Reporteriai be sienų“ – organizacija, žinoma kaip turinti ryšių su JAV žvalgyba. (Žr. Diana Barahona, Reporters Without Borders Unmasked, May 2005). „Reporteriai be sienų“ taipogi yra palaikoma NDF.
Pasekmės pasaulinei ekonomikai
Kampanija prieš Kiniją gali turėti neigiamų pasekmių. Mes esame pačios rimčiausios ekonominės ir finansinės krizės naujausioje istorijoje kryžkelėje. Prasidedanti ekonominė krizė yra tiesiogiai susijusi su JAV kariniu nuotykiu Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje.
Kinija atlieka strateginį vaidmenį JAV militaristinio ekspansionizmo atžvilgiu. Kol kas ji dar nepanaudojo savo teisės vetuoti Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje JAV iškeltų rezoliucijų, nukreiptų prieš Iraną. Kinija taipogi atlieka vieną pagrindinių vaidmenų pasaulinėje ekonomikoje ir finansinėje sistemoje.
Kinija turi 1,5 trilijono vertės JAV skolos vertybinių popierių (įskaitant JAV trumpalaikius iždo vekselius). Ji gali gerokai paveikti tarptautines valiutos rinkas. JAV doleris gali dar labiau nusmukti, jeigu Kinija imtų pardavinėti turimus dolerius.(Žr. F. William Engdahl, op cit)
Dar daugiau, Kinija yra stambiausias pramoninių prekių gamintojas, kurio Vakarams tiekiamos prekės sudaro nemažą dalį jų vartojamų produktų. Vakarų milžinai priklauso nuo nenutrūkstamo pigių prekių srauto iš Kinijos.
Vakarų šalims Kinijos įtraukimas į pasaulinės prekybos, investavimo, finansų ir intelektualinės nuosavybės teisės struktūras Pasaulinėje Prekybos Organizacijoje (PPO) yra labai svarbus. Jei Pekinas nuspręs sumažinti savo „Made in China“ gamybos eksportą į JAV, Amerika dėl savo trapumo ir pramoninės bazės mažėjimo gali nesugebėti užpildyti šios spragos, bent jau artimiausioje ateityje.
Be to, JAV ir jų partneriai, įskaitant D. Britaniją, Vokietiją, Prancūziją ir Japoniją, turi svarbius investicinius interesus Kinijoje. 2001 metais JAV ir Kinija sudarė abipusę prekybos sutartį prieš priimant Kiniją į PPO. Ši sutartis leidžia JAV investuotojams, įskaitant daugumą Volstryto finansinių institucijų, užimti poziciją Šanchajaus finansinėje ir prekybos sistemoje, kaip ir Kinijos vidaus bankų rinkoje.
Kol Kinija yra, tam tikru atžvilgiu, Vakarų „industrinė pigaus darbo kolonija“, Kinijos santykiai su pasauline prekybos sistema yra nepamainomi.
Kinijos santykių su pasauliniu kapitalizmu šaknys yra „Atvirų durų politikoje“, suformuluotoje 1979 metais. (Michel Chossudovsky, Towards Capitalist Restoration. Chinese Socialism after Mao, Macmillian, London, 1986, chapters 7 and 8).
Nuo 1980-ųjų Kinija tapo pagrindiniu pramoninių prekių tiekėju į Vakarų rinkas. Bet koks grasinimas Kinijai ir/arba karinė avantiūra prieš Kinijos sąjungininkus, įskaitant Iraną, gali sugriauti plačią Kinijos prekybą pramoninėmis prekėmis.
Kinijos pramoninių prekių eksportas yra didžiulės gerovės pažengusiose kapitalistinėse ekonomikose šaltinis. Iš kur atsirado Voltono šeimos – WalMart savininkų – turtai? WalMart gamina viską. WalMart importuoja pigios darbo jėgos pagamintą „Made in China“ ir perparduoda jas Jungtinėse Valstijose už kainą, viršijančią pagaminimo kainą iki 10 kartų.
Šis „į importą orientuoto vystymosi“ procesas leido Vakarų „industrinėms“ šalims uždaryti didžiąją dalį jų pramonės gamyklų. O Kinijos blogai apmokamas darbas padeda susikrauti Vakarų korporacijoms multimilijardinius pelnus, įskaitant tas, kurios perka ir/arba steigia savo filialus šalyse, kur pigi darbo jėga.
Bet koks militaristinio pobūdžio grasinimas Kinijai gali turėti baisių ekonominių pasekmių, toli peržengiančių gerai žinomą aukštyn kylančią žaliavinės naftos kainos spiralę.
Šaltinis: lithuania.left.ru
Versta iš: http://globalresearch.ca
