Š.m. gegužės 24 d. įsteigta politinė partija „Profesinių sąjungų centras“. 1260 steigėjai arba jų atstovai steigiamojoje konferencijoje išrinko valdymo organus, patvirtino įstatus ir veiklos programą. Partijos pirmininku išrinktas Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ vadovas Kęstutis Juknis. „Sandraugos“ pranešime spaudai teigiama, kad šalyje profesinių sąjungų teisės varžomos, o darbdaviai tuo tarpu „gaudami milžiniškus pelnus ne tik daro įtaką politinei valdžiai, bet ir patys dalyvauja įstatymų priėmime“.
Tačiau naujausiame „Lietuvos profsąjungų" numeryje Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas abejoja tokios partijos tikslingumu:
Man dabar labiausiai kelia nerimą, kad pradėjo kurtis profsąjunginės partijos. Nors pirmiausia tai atrodo šiek tiek juokinga. Gerai, sakysim, įkūrėme profsąjunginę partiją, o jei ši, pavyzdžiui, kada nors turėtų daugumą Seime? Tada kam atstovautų jos lyderiai? Ar neišeitų taip, kad, kaip sakė vienas politikas, nusipelnėme gyventi geriau, bet priduriant: sąrašas pridedamas?
Juk bet kokiu atveju partija siekia valdžios. Profesinė sąjunga, atvirkščiai, nuolat yra opozicijoje, nes gina tuos, kurie dirba. Taigi profesinei sąjungai siekti valdžios reiškia apskritai prieštarauti profsąjunginės veiklos esmei. Vadinasi, eilinį kartą vadovai, vadovėliai, kurie tiesiog nori tapti įžymūs, reikšmingi, nepagalvoja, kad vis dėlto profesinė sąjunga yra atstovavimas darbo žmogui, samdomam asmeniui.
Kitas dalykas, su kuriuo susidūriau neseniai, yra tas, kad dažnai, vaizdingai sakant, kalami prie kryžiaus profesinių sąjungų centrai – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, „Solidarumas“, Darbo federacija, - nes, pasak kai kurių veikėjų, jie „nedirba“. O kuriami nauji centrai. Ar jie reikalingi?..
Man teko girdėti vienos profesinės sąjungos pirmininkę skundžiantis, kad štai jos nepriima į Trišalę tarybą. Įsivaizduokim, kuo virstų Trišalė taryba, jei kiekviena pirminė organizacija ar šaka taptų jos visateise nare? Toje taryboje tada būtų bene koks šimtas įvairių nedidelių profesinių sąjungėlių, o gal tik vienas ar du darbdavių atstovai. Išeitų ne posėdis, o vos ne suvažiavimas.
Be to, tokia įvairių nuomonių turinčių žmonių masė tikrai neišspręstų rimtų problemų. Šiuo atžvilgiu esu kategoriškas: jau yra trys profesinių sąjungų centrai ir gana. Dar geriau būtų, jei Lietuvoje turėtume tik vieną stiprų centrą, kuris jungtų visus profsąjunginius judėjimus, kuriame galima būtų prasmingai diskutuoti bei deleguoti savo lūkesčius ar pageidavimus į aukštesnę svarstymų pakopą ir rimčiausius klausimus nagrinėti valstybės mastu.
Pavyzdžiui, spręsti, ar reikia streikuoti, ar kitaip spausti Vyriausybę, ar tiesiog stiprinti lobizmo atramas Seime ir panašiai. Kita vertus, manau, profesinė sąjunga neturėtų mėginti stumti geriausių lyderių į Seimą, o stengtis ten deleguoti kitus savo narius, kurie gebėtų tinkamai atstovauti profesinėms sąjungoms. Juk, netekdama geriausių lyderių, profesinė sąjunga silpnėja. Taigi, manau, jokia profesinė sąjunga neturi siekti „užgrobti“ valdžią.
pagal www.lprofsajungos.lt parengė K.N.
2008.06.02
