[...] Istorikui nepridera nutylėti ir kitų lietuviškojo disidento silpnybių. Aktyvesnieji veikėjai – tiek „organiškojo darbo“ baruose, tiek pogrindyje – beveik be išimties ribojosi kova už lietuviškąjį tautinį identitetą. Tam identitetui kylantys pavojai būdavo net perdedami. Komunistinė valdžia ne tiek naikino, kiek kastravo tautas – draudė nepriklausomo valstybingumo ir demokratijos idėjas, bet po J.Stalino mirties neypač varžė etniškumą. Vadinamoji „tautinė savigyna“, kurią dauguma lietuvių inteligentijos suvokė kaip šventą pareigą ir skyrė jai savo geriausias jėgas, deja, neretai persipynė su antimoderniomis nuostatomis, provinciška izoliacionistine pozicija, šovinizmo, ksenofobijos ir net rasizmo elementais.

      Pats lietuviškasis identitetas buvo suprantamas siaurai, suplakamas su „kraujo bei dirvos“ kategorijomis, su valstietiška pasaulėžiūra bei psichologija; pasidavę senam ir gajam mitui apie kaimą kaip „tautos gyvybės versmę“, inteligentai dažnai nesuprato, kad tautos identitetas yra gyvas, kintantis, atsinaujinantis reiškinys, ir kad XIX amžiaus sąvokos dabartiniame pasaulyje yra anachroniškos.

      Čia turėjo įtakos bendrasis Lietuvos atsilikimas (skirtingai negu, pavyzdžiui, Lenkijoje, Čekijoje ar Vengrijoje, stigo lietuviškos darbininkų klasės ir ne pirmos kartos miestiečių). Daugelis bandė tą atsilikimą laikyti ypatingo taurumo bei skaistumo ženklu. Beje, valdžia koketavo su šiuo pasaulėvaizdžiu, bandė jį pajungti savo tikslams. Etninis nacionalizmas anaiptol nėra nesuderinamas su mentaline sovietizacija – priešingai, jie vienas kitą papildo, kartais ir paremia. Jis padėjo totalitarinei sistemai skaldyti pavergtas tautas ir tuo pačiu pratęsti savo valdymą. Tam buvo naudojamas labai gajus lietuvių visuomenėje lenkų baubas: kaip tik jis buvo ištrauktas iš palėpės, kai valdžia geidė neutralizuoti Lenkijos „Solidarumo“ įtaką Lietuvai. Lygiai taip pat valdžiai praversdavo antisemitizmas, net rusofobija (neveltui saugumiečiai per tardymus stebėjosi, net piktinosi, kad disidentai „susideda su žydais ir rusais“).

      Dažnam inteligentui „tautinis komunizmas“ (kad tik be rusų) atrodė priimtinesnis už „pūvančius Vakarus“. Stigo supratimo, jog antidemokratiška ideologija yra didesnis pavojus, negu tikros ar įsivaizduojamos geopolitinės bei demografinės grėsmės. Šis primityvus mentalitetas vienaip ar kitaip atsispindėjo dažname tų metų literatūros veikale, taip pat dalyje pogrindžio spaudos. Šiandien jis virto „antiglobalistine“, „antieuropine“ ir panašia retorika, kuri vargu ar pravarti Lietuvai, bet tikrai pravarti jai gero nelinkinčioms jėgoms.

      Taigi Lietuvoje stigo Vaclavo Havelo, Adamo Michniko, Gyorgy Konrado stiliaus inteligentų, mokančių kritiškai pažvelgti ne tik į komunizmą, bet ir į savo pačių tradiciją. Įprastinis teisinimasis, kad „negalėjome sau to leisti, nes buvome mirtiname pavojuje“, man neatrodo įtikinamas, juo labiau kad nekritiška, apologetinė pozicija savo tautos ir istorijos atžvilgiu populiari ir šiandien, kai mirtino pavojaus tikrai nebėra. Šiuo požiūriu Lietuva panašesnė į Rumuniją, Slovakiją, deja, net į Serbiją (ir, beje, brolių Kaczyńskių Lenkiją), negu į labiau pažengusias Vidurio ir Rytų Europos šalis. Antra vertus, reikia pripažinti, jog pilietiškumo, pliuralizmo ir tolerancijos egzaminą Lietuvai pavyko išlaikyti kiek geriau, negu buvo galima tikėtis (ir geriau už kai kuriuos kaimynus). Norėtųsi baigti šia optimistine gaida.

      Pranešimas perskaitytas Sąjūdžio dvidešimtmečio proga Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“
      Visas pranešimo tekstas: www.lrytas.lt

      2008.06.06.