„AB Vievio paukštynas įkurta 1967 m. ir sėkmingai dirba Lietuvos rinkoje iki šių dienų. Šiuo metu tai yra didžiausias paukštynas Lietuvoje, renkantis virš 300 mln. kiaušinių per metus.“ Tiek galima rasti oficialios pirminės informacijos internete apie Vievio paukštyną. Taip pradėti būtų galima ir Vilniaus paukštyno pristatymą... Bet palaukit, mes juk ne B. Januševičiaus plagiatoriai, kad teigtume „taip nežmoniškai norisi vištos“ ir tuo pagrindu rašytume ilgą ir (ne)nuobodų, ekonominių kazusų prisodrintą straipsnį apie Lietuvos vištų rinkos padėties subtilybes.

      Tikrai ne, visko esama žymiai paprasčiau. Vilniaus paukštynas šiuo atveju nėra konkreti savo kasdienines bėdas populiarinamuoju straipsniu bandanti spręsti verslovė. Ne. Vilniuje yra įsikūrę keletas labai aukšto lygio paukštynų, turinčių ilgametes tradicijas – Vilniaus paukštynas, Vilniaus pedagoginis paukštynas, Vilniaus Gedimino technikos paukštynas... Apie juos „paslebizavoti“ Jums nutarė ir šio straipsnio autorius. Pastaba: teneįsižeidžia garbieji realiai egzistuojančios Vilniaus akademinės bendruomenės nariai ir visi šviesūs mano minimų įstaigų studentai. Šis straipsnis skirtas ne Jums.

      Telieka viltis, kad Vilniaus kaip paukštyno tradicija dar nėra tokia gaji ir sena, kad būtų neįveikiama. Vis dėlto nenuklysdami į didžiojo mūsų Nepriklausomybės paradokso (kuo daugiau laisvės gaunama, tuo mažiau ja gebama pasinaudoti išmintingai) interpretacijas, turėtume konstatuoti, kad šiuo metu Vilniaus paukštynas tikrai yra didžiausias Lietuvoje, surenkantis į savo akademinius narvelius begalę jaunuolių, dažniausiai išgyvenančių visuomenėje stipriai įsišaknijusį pomokyklinį sindromą, įkūnytą, kad ir absurdiškuoju „geriau stoti bet kur nei niekur nestoti“. Prisimenant, kad Universitetas visada buvo elitinės kultūros apraiška ir tokios kultūros raidos katalizatorius, dabartinė situacija išties gluminanti. Juk dažno mąstančio studento jau seniai nestebina, kad ir vieno mano buvusio dėstytojo teiginyje įkūnytas pastebėjimas: „Lietuvos tarpukario gimnazijoje jaunuoliai išmokdavo daugiau ir geriau suprasdavo mokslo vertę nei dažnas dabartinis studentas“. Pabandykime kartu pamąstyti, kodėl taip yra?

      Tikriausiai paukštyne, kuris veikia kaip komercinė įstaiga, šiuo atveju aklai orientuota į ekonominius rezultatus, kitaip ir negali būti. Tokioje terpėje nėra kuriama bendruomenė, čia ji nei reikalinga, nei pageidautina. Neduokdie, dar bus suprasta, kokia intelektualiai išnaudotojiška yra dabartinė „žinių visuomenė“ ir bus sukeltas sėkmingas viščiukų maištas... Todėl kartais atrodo, kad tiesiog piktybiškai skatinamas atotrūkis tarp studentų ir studentų, studentų ir dėstytojų, o jau apie atitolimo mažinimą negali būti nė kalbos. Administracijos ir studentų sąveikos dažniausiai tampa gilių apmąstymų „eiti ar neiti ten kitąkart“ priežastimi.

      Ką reikšmingo nuveikia studentų atstovybės, daugumai iki šiol lieka gilia paslaptimi. Jos lyg ir turėtų būti renkamos, bet jokių rinkimų nevyksta... Be paradiškumu dvelkiančių istorikų, filologų, fizikų, matematikų ir informatikų bei kitokių -ų dienų organizavimo bei dalies išpūstai administracinei universiteto sistemai labiau priderančių funkcijų perėmimo, daugiau lyg ir nieko įdomaus ten nevyksta. Daugių daugiausia, kova už savo asmeninius interesus, kai pagrasinama keisti rotacijų tvarką... arba saviveiklos, kuri dažnai nesuprantama kaip veikimo dėl kitų forma, propagavimas. Juk paukštyne nėra paukščių bendruomenės, jų nesieja jokie bendri, o juo labiau sąmoningai suvokti ir įsisąmoninti interesai. Ir kuriam kiaušiniui?

      Gana ryškiai dabartiniuose Vilniaus paukštynuose iškyla ir inteligentiškumo stokos problema. Nėra ko pernelyg stebėtis, juk į Studentų atstovybes, tikrai negarsėjančias padoriomis asmenybėmis, kaip ir apskritai į universitetus, ateina studentai, dažnai apakę nuo to, kas turėtų būti mokslo šviesa ir paskendę mokslo tamsoj. Tie, kas kaip maži narvuos uždaryti viščiukai gyvena (to nesuprasdami) ir lesdami žinias, ir dėdami intelektualinius kiaušinius (kurie galiausiai vainikuojami Visagaliu dažnai nieko vertu diplomu), argi gali jie veikti ką nors reikšmingo kitiems, ugdyti tikrą studentų bendruomenę? Juoba, kad ir studentų universitete tikrai yra per daug... Kaip ir pridera tikrame paukštyne. Juk ne kokybė svarbi, o skaičius ir „ekonominiai“ rodikliai. Ar kas iš Jūsų blaiviai protaudamas pasakys, kad Lietuvai reikia tiek studentų? Bet stojimai į universitetines disciplinas esti taip išpūsti, kad pomokyklinį sindromą išgyvenantiems abiturientams telieka visuomenės spaudimo lemiami stojimai ir tariama laisvė savo pačių pasirinktuose paukštyno narveliuose.

      Baigiant šiandien paukščiams labiau tinkančių universitetų realaus neveiksnumo apžvalgą, galima prisiminti kad ir garbaus Lietuvos filosofo, V. Radžvilo, visai nesenas įžvalgas dėl plataus masto jaunimo depolitizacijos proceso apraiškų „Ar pakils Lietuvos jaunimas?“ Abejotina ar pakils, taip jau nuo amžių esama, kad žmogaus pasyvumui ir bukumui ribų nėra. O paukštyne studentai dar yra maitinami bene populiariausiais šių laikų prestižo ir statuso lesalais... Kas gebėtų atsispirti? Studijuoju Vilniaus paukštyne ir esu tuo patenkintas. Ir argi kam svarbu, kad atotrūkis tarp realaus prestižo ir prestižo tradicijos yra tiesiog milžiniškas?

      Dabartiniai universitetai išsigimę ne tik tuo. Buitinis alkoholizmas ir smarkiai išsikerojusi narkomanija jau seniai esti viešos dabarties Lietuvos studentijos paslaptys. Tai kartu ir dabartinės universitetinės paukštynų sistemos pasekmė ir viena iš priežasčių (bent jau studentų gretose). Kaip Erasmus studijų patirties turėjusiam studentui, man telieka liūdnai palinguoti galva ir konstatuoti, kad tai tėra dar vienas iš mūsų taip plačiai pageidaujamo „europėjimo“ būdų. Erasmus studijos dažnam Europos studentui yra tiesiog išgertuvių ir kitokių kūniškų linksmybių maratonas, o ne rimtos akademinio ir kultūrinio akiračio plėtros laikotarpis. Kas be ko, mūsų atveju, paukštyno teritorijoje turbūt negalioja ir žmogiškosios moralės principai. O kam mums moralė, jei užtenka dėti kiaušinius, rašyti „rašto darbus“, gauti „gerus“, nieko nereiškiančius pažymius egzaminų metu... Tiesa, nepamirškime, kad mes modernūs, taigi, apie moralę studentų gretose kalbėti „mūsų laikais“ išvis nepageidautina ir nebūtina! Juk į paukštynus žmonės ateina dažniausiai „studentauti“. Ir, matyt, gerai tokiu atveju daro... Ką daugiau veikti Lietuvos žemajame, aklajame moksle? Negi studijuosi, negi?

      Žinoma, kritinio santykio su savuoju gyvenimu neprarandančiam žmogui turėtų būti gana aišku ir net akivaizdu (aišku regėjimo pojūčiu), kad Universitetas nėra konkreti vieta (tas ryšku ir paties termino apibrėžime), o tam tikra mokslo ir/ar meno Tiesų bei įžvalgų geidžianti ir tam stipriai angažuota labiausiai motyvuotų visuomenės individų sąjunga, bendruomenė, savo veiksmais keičianti tiek save, tiek pasaulį. O dabar, dabar kas?

      Visgi, tokio pasisakymo apie dalykus, kurie turėtų būti visiems savaime suprantami, nors tokie (dėl Nepriklausomybės paradokso?) nėra, pabaigoje norėtųsi gerbiamiems (turintiems savigarbos) šio straipsnio skaitytojams pateikti vieno iš amžinųjų klausimų parafrazę, kas atsirado anksčiau, studentai ar paukštynas?

      2008.06.22
      balsas.lt