Tai vyksta Hondūre, vadinamoje laisvojoje ekonominėje zonoje arba maquiladora – nutriušusioje miško laukymėje, apsuptoje aukšta tvora, kurios viršuje – labai aštri viela. Viduje krūva fabrikų gamina pigius drabužius ir papuošalus Amerikos kompanijoms. Teritoriją saugo ginkluoti sargybiniai, dauguma jų – Hondūro ginkluotų pajėgų veteranai, žmogaus teisių gynėjų kaltinami žudymais, prekiavimu narkotikais ir politinių kalinių naikinimu.

       Čia dirba daugiausiai jaunimas, daugiau nei 80 procentų dirbančiųjų sudaro moterys. Hondūro sweatshopo (prakaito įmonės) darbuotojų amžiaus vidurkis – penkiolika metų, nors yra ir dešimtmečių vaikų. Darbo diena trunka iki keturiolikos valandų, per savaitę nežmoniškame karštyje dirbama šešias dienas. Darbininkams leidžiama perdien turėti tik dvi griežtai prižiūrimas pertraukas, kad jie nusipraustų ir atsigertų vandens. Dažnai darbo diena neapribojama fabriku. Kad būtų įvykdyti gamybos įsipareigojimai, kai kurie darbininkai nešasi siuvinius namo ir su visa šeima pluša ten pernakt.


       Sveikatos apsaugos, kompensacijų darbininkams, pensijų ir viršvalandžių apmokėjimo klausimai čia beprasmiai. Darbininkams, dirbantiems šituose nušiurusiuose fabrikuose, kyla svarbesni klausimai: kaip išgyventi šiandien, kaip iškęsti piktų vadybininkų įžeidinėjimus, kaip dirbti, kai užpuola ligos, susižalojama, atsiranda depresija. Ir kaip labai greitai nepasenti.

       „Tai sunkus ir skausmingas darbas“, sako Wendy Diaz, šešiolikmetė hondūrietė, dirbanti Global Fashions fabrike, siuvanti kelnes, kurias “Kathie Lee Gifford” serijoje parduos Wal-Mart. „Pradėjau dirbti būdama trylikos. Darbdaviai buvo žiaurūs. Jie ant mūsų visados rėkdavo. Jie isai dienai užrakindavo dušus. Kai mes pavargdavome arba kalbėdavomės tarpusavyje, jie mums ilgindavo grafikus“. Diaz šeimai nepavyko suteikti jai aukštesnio nei šešių klasių išsilavinimo. Taigi, visus metus ji dirba po 64 valandas per savaitę.

       Šitokia bjauri situacija neapsiriboja Lotynų Amerikos šalimis, neapsiriboja ir drabužių pramone. Taip teigia Niujorke veikiančio Nacionalinio Darbo komiteto atstovas Charlesas Kernaghanas. „Sporto prekės, elektronika, batai, sportbačiai, žemės ūkio produktai, kava, bananai ir dar daug kas yra tokiomis baisiomis sąlygomis gaminama Malaizijos, Filipinų, Indonezijos fabrikuose“.

       Pakistano vaikai dažnai parduodami į fabrikų savininkų vergiją, kur jie, penkiolikos valandų darbo dienai prikaustyti prie staklių, gamina kilimus eksportui į Jungtines Valstijas; Afrikos ir Indonezijos berniukai, sulaukę vos dvylikos metų, siunčiami į Amerikos ir Kanados firmoms priklausančias, pavojų pilnas kasyklas kasti aukso ir sidabro, kuris vėliau virs žiedais ir pakabučiais; Kolumbijoje vaikai verčiami gaminti plytas ar siunčiami į kavos plantacijas rinkti pupelių Starbucks; Indijoje vaikai pluša, gamindami prie degančių krosnių stiklines apyrankes. Sibire Amerikos ir Japonijos medienos kompanijos moka medkirčiams (vienos pavojingiausių profesijų darbuotojams) mažiau nei dolerį už valandą, kad šie paverstų rąstų krūvomis paskutinius miškus, sibirinio tigro namus. Associated Press praneša, kad užjūrio prakaito įmonėse dirba daugiau nei 200 milijonų vaikų, kurie gamina produktus Amerikos vartotojams. Ši pasaulinė gėdos geografija yra tamsioji naujosios tarptautinės ekonomikos pusė.

       Pasaulinės rinkos veiklos pasekmės yra kur kas platesnės, nei siaubingos sąlygos pačiuose fabrikuose. Problemos, kilusios dėl aplinkos taršos, paskatino perkelti industrinę gamybą iš išsivysčiusių šalių į Pietryčių Aziją ir Lotynų Ameriką. Ten, kur praeityje nebūta aplinkos teršimo, naujosios gamyklos sunaudoja milžinišką kiekį energijos. Indonezijoje ir Meksikoje statomos degintomis anglimis maitinamos jėgainės, Džakartai ir Mechikui gresia didelis užterštumas. Tokios pat jėgainės statomos Kinijoje, jos kasmet išskirs tūkstančius tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Bet Kinija turi dar galingesnių ambicijų: 800 pėdų aukščio hidroelektrinės užtvanką. Tai didžiausias statybinis projektas po piramidžių. Bus užtvenkta daugiau nei 400 mylių Jangcės upės, sunaikinta daug retų ir saugomų gyvybės rūšių, bus iškaustyta daugiau nei trys milijonai žmonių – ir visa tai tam, kad 2500 fabrikų Kinijos pietinėse provincijose turėtų energetinių išteklių.

       Kodėl Lotynų Amerika ir Pietryčių Azija patrauklios JAV kompanijoms, suprasti nesunku: jokių aplinkosaugos reikalavimų, jokių darbuotojų saugumo kodeksų, korporacijų mokesčiai minimalūs, tokie patys ir darbuotojų atlyginimai. Pavyzdžiui, Haičio darbininkai, kurie gamina blizgančius rūbus Disney meniniams filmams, per valandą uždirba ne daugiau nei 28 centus, o per mėnesį – 40 dolerių. Net šioje skurdžioje šalyje tokios sumos neužtenka norint pragyventi. Dažniausiai taupoma mažiau valgant. New York Times apžvalgininkas Bobas Herbertas pastebi, kad kompanijos „klesti, nes jaunos užjūrio moterys vaikšto tuščiais skrandžiais“.

       Darbininkų ir aplinkos nelaimės tapo aukso kasyklomis šimtams tarptautinių kompanijų. Nike, Oregone įsikūrusi kompanija, dabar užpildanti 35 procentus sportinių drabužių ir avalynės rinkos, pradėjo darbą 1967 Japonijoje, kur gamybos kaštai siekė vieną ketvirtadalį Jungtinių Valstijų ir Europos kaštų. Kai jie pakilo, fabrikai persikėlė į Pietų Korėją, kur gamyklas, pasak vieno autoriaus, valdė „teroras ir bauginimas“. Kai devintojo dešimtmečio viduryje korėjiečiai darbininkai išsikovojo sau teisių, kompanija išsinešdino į Vietnamą.

       Vietname Nike dirba daugiau nei 25,000 darbininkų, kurie per metus pagamina arti milijono porų batų per metus. Sąlygos yra košmariškos. Stebėtojai teigia, kad Nike darbuotojai dažnai patiria žodinę, fizinę ir seksualinę prievartą. Viename fabrike prie Ho Ši Mino miesto apie šešiasdešimt darbininkių turėjo keliais apeiti fabriką, nes nedėvėjo tinkamų batų. Kelios dešimtys moterų nudegė ir buvo išvežtos į ligoninę. Kitąsyk dvylikai moterų fabriko prievaizdai daužė batais per galvą. Kad darbininkai nesikalbėtų, jų burnos buvo užklijuotos izoliacine plėvele. „Nike nekontroliuoja savo vadybininkų veiksmų, ir jie tai seniai žino“, teigia stebėtojai.

       Tokios kompanijos, kaip Nike, ignoruoja tokius pažeidimus dėl paprastos priežasties: kaip ant mielių korporacijų pelnas. Vietname Nike pagaminti porą sportbačių kainuoja tik 1.50 dolerių, o JAV jie bus parduoti už 150 dolerių. Produkcijos kaštai žemi, nes Nike darbininkas Vietname uždirba 42 dolerius per mėnesį. Palyginkite šią sumelę su 20 milijonų dolerių per metus, kuriuos Nike iššvaistė krepšininko Michaelio Jordano sportbačiams, šortams ir skrybėlėms. Jordanas per metus uždirba dvigubai daugiau, nei visa Nike darbo jėga Vietname. Nike vadovo Philo Knighto metinė alga nuo jo samdinių atlyginimų skiriasi dar fantastiškiau. Turėdamas 100 milijonų vertės Nike akcijų, kiekvieną finansinių metų ketvirtį jis gauna dar 80 milijonų dividendų. Kad uždirbtų tiek, kiek per metus uždirba Knightas, Vietnamo darbininkas turėtų triūsti 4,000 metų.

       Nike moka tokiems žmonėms, kaip Michaelis Jordanas, todėl, kad jų pelnas labiau priklauso nuo kompanijos įvaizdžio, nei nuo produktų kokybės. Todėl tiesioginis spaudimas tokioms korporacijoms, kaip Nike, The Gap ir Disney, gali tapti efektyviausia vartotojų strategija. Galbūt Disney negalėtų atsilaikyti prieš kampaniją, kurios metu žmonėms būtų pasakojama, kad mikimauzo marškinėlius Haičio vaikai gamina prakaito įmonėse, kuriose jie net nesugeba užsidirbti tam, kad prasimaitintų. „Jei amerikiečiai žinotų, kas vyksta čia, sužinotų kaip ant mūsų rėkia, muša, kaip mus išnaudoja, jie tikrai sustabdytų tokį nepateisinamą elgesį“.

 

Parengė ir vertė kp
2008.07.01.