G8 pasaulio lyderių metinis susitikimas Japonijos Hokaido saloje (ir masiniai protestai kitoje barikadų pusėje) puiki proga dar sykį pažvelgti į Didįjį aštuonetą (JAV, Didžiąją Britaniją, Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Kanadą, Japoniją ir Rusiją).
       Didysis aštuonetas nuo pat praeito dešimtmečio pradžios figūravo aktyvistų priešų sąrašo viršuje. Tuomet pasaulyje viešpatavo didieji lyderiai: naudodamiesi PPO, TVF ir Pasaulio banku, jie planetos gyventojus tampė tarsi marionetes, o tarptautinės galios ir kapitalo resursus seikėjo turtingiesiems.

       G8 kartais įvardijama kaip G7 plius Rusija, nes pastaroji čia nepritapo (ji buvo įleista greičiau dėl to, jog turi didelį branduolinių ginklų arsenalą, o ne dėl savo vietos turtingųjų šalių sąraše). Tai – tarptautinis forumas, kuriame dalyvauja pasaulio prekybos ir finansų institucijos. Paprastai tariant – tai didžiausias pasaulio kartelis.

       Praeitame dešimtmetyje, išleidus nepavojingai skambančius ediktus, (tokius, kaip „Nuosavybės teisių sutartis“, kurios pagrindu mokslas ir žinios buvo paverstas saujelės elektronikos ir biotechnologijų firmų nuosavybe) ir „struktūrinių pertvarkymų politika“ (eufemizmas, apibūdinantis tai, kad privačios korporacijos šiandien apiplėšia ištisas šalių ekonomikas), visą pasaulį užvaldė JAV ir jų šalininkai. Sovietų Sąjungą sutriuškino UAB „Demokratija“, ir JAV niekur nebeturėjo priešų. Įsigalėjo ekonominis liberalizmas ir JAV stiliaus demokratija, vairuojama „slidžiojo“ Billo Clintono. Dešinieji mąstytojai visam tam davė pompastišką pavadinimą – „istorijos pabaiga“.

       Misija įvykdyta?

       Bet pasirodė, kad džiaugtasi per anksti. Busho valdymo saulėlydyje G8 atrodo greičiau kaip pasaulinis stebėtojas, nei kaip vienintelis žaidėjas. Pasaulio valstybės, kurioms buvo įpratę įsakinėti Vakarai, pradėjo šokti pagal savo pačių dūdelę. Netgi „patikimos“ JAV partnerės, tokios, kaip Saudo Arabija, nebijo joms į akis pasakyti „ne“. (Neseniai jos atsisakė pasaulinei rinkai skirti daugiau naftos, nepaisant asmeninio Krūmo įsikišimo). Pasaulinę kovą dėl vaistų patentų iš esmės laimėjo trečiojo pasaulio (Brazilijos, Tailando, Indijos) vaistų gamintojai - G8 suprato, kad jų negali nuraminti nei Vakarų farmacijos kampanijos, nei PPO.

       Daugelyje Lotynų Amerikos šalių, atsisakant gerti iš užnuodytos struktūrinių pertvarkymų taurės, atsijungiama nuo TVF ir panašių organizacijų. Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje Argentina su pasitikėjimu klausė TVF ir Pasaulio Banko įsakymų ir buvo apdovanota totaline šalies ekonomikos krize – per vieną naktį užsidarė bankai ir fabrikai, ir argentiniečiai reagavo rengdami masinius streikus ir okupuodami bankrutavusius fabrikus. Argentinos elitas pajuto, kurlink pučia vėjai, ir užleido valdžią centro kairiųjų (vargu ar revoliucinei) Nestoro Kirchnerio vyriausybei, kuri iš šalies išvarė TVF, Pasaulio Banko ir PPO atstovus bei patarėjus bei atsisakė klausytis tų finansų patarėjų, kurie pranašavo katastrofą ir pasaulio pabaigą. Kai jie tai padarė, Argentinos ekonomika ir  gyvenimo lygis (beje, tai du skirtingi dalykai) kilo aukštyn ir aukštyn.

       Argentinos pavyzdžiu pasekė du trečdaliai Lotynų Amerikos, ir žemynas, kadaise buvęs Amerikos aruodu, drebėdamas žengė pirmus integracijos ir nepriklausomybės nuo gringos žingsnius – taip atsirado tokios organizacijos, kaip MERCOSUR ir (daug ambicingesnė) Bolivaro alternatyva amerikiečiams (ALBA). 

       Bet tai – tik aisbergo viršūnė. Azijos ekonomikose, tradiciškai labai priklausomose nuo amerikiečių, dar prisimenamas praeito dešimtmečio krachas, kurį sukėlė „Azijos burbulo sprogimas“. Tada jie įsitikino, kad jų ižduose ir taip pakanka pinigų, todėl kaip prastai bepasisuktų reikalai, neverta klaidžioti trumpalaikių siekių takeliais, kad nebūtum priverstas rinktis skausmingo TVF paskolų kelio.

       Paskolų klientų mažėja, ir tai efektingai griauna TVF. Prieš ketverius metus turėję 100 mlrd. dolerių biudžetą, dabar jie sugraibo tik 10 mlrd. Didžiąją dalį šių pinigų moka dvi šalys – Turkija ir Pakistanas. Organizacija, kadaise buvusi pasauliniu paskolų rykliu, dabar turi susiveržti diržus. Kai Turkija sumokės paskutines savo paskolos dalis, TVF neteks savo išteklių, kuriuos siurbdavo iš pasaulio beturčių.

       Šis JAV sukurtų ir valdomų institucijų krachas lėmė tai, kad G8 prarado pasaulinės politikos kontrolę, o tai net valdančiųjų sluoksnių atstovai vadina „partizaniniu Vašingtono konsensuso antpuoliu“. Vis dar esama daugybės šalių, kurios kenčia nuo neoliberalios privatizuok-ir-būk-prakeiktas ideologijos, bet ledai pajudėjo. Tiek Kinija, tiek Bolivija, tiek kitos šalys skiria daugiau lėšų vidaus plėtrai ir skurdo mažinimui ir kuria G8 kontrolei atsparias rinkas.

       G8, nujausdami artėjantį galą, siekia patraukti didžiąsias ne Vakaruose esančias šalis, kad išduotų savo kaimynes ir įsijungtų į žaidimą, kurio sąlygas diktuoja JAV ir Europa. Vadinamąjį Išplėstinį penketuką (ir tai visai ne berniukų grupė) sudaro Brazilija, Kinija, Indija, Meksika ir Pietų Afrika. Praeitais metais, kai juodasis blokas bandė sužlugdyti G8 susitikimą Vokietijoje, didysis aštuonetas pradėjo „Heiligendamo procesą“, kurio metu į jį bus įtrauktos minėtos šalys. G8 mato tik vieną keblumą – šios šalys nenori vien tik diskutuoti. Jos nori netgi gardesnio pyrago kąsnelio.

       Klystkelių pabaiga?

       Vienintelės zonos, kuriose įmanoma stebėti agresyvų senosios neoliberalios politikos, skirtos silpnoms šalims, pritaikymą – tai šalys, okupuotos „karo prieš terorizmą“ metu. Afganistane, o ypač Irake ištisos šalies pramonės sritys buvo privatizuotos su Amerikos prokonsulo parašu. Vanduo, sveikatos apsauga, švietimas, pramonė – visa tai įgijo tarptautinės korporacijos. Rezultatai tokie žiaurūs, kaip ir tikėtasi. Irake viešosios paslaugos (kadaise geriausios Artimuosiuose Rytuose) buvo sunaikintos beveik pernakt, gyventojai buvo pasmerkti skurdui ir nuteikti ginkluotai priešintis, o tai sugriovė Amerikos planus Irake. Niekam nepaslaptis, kad „suvereni“ Irako valstybė priėmė naftos įstatymus, pagal kuriuos į šalį vėl įsileido JAV naftos kompanijas – tai įvyko praėjus 36 metams po to, kai tas kompanijas buvo išvarę lauk Baath nacionalistai.

       Irako karas primena paskutinį desperatišką akyse silpstančios imperijos bandymą mesti kauliuką. Busho palikimas – Jungtinės valstijos kaip akivaizdžiai pavojinga šalis, prieš kurią gali susivienyti mažesnės šalys. Turint omenyje tokius pokyčius globalinėje politikoje, Vakaruose didėja nerimas, nes jų ekonomikos palaipsniui nueina šuniui ant uodegos, o be to – pradeda kandžiotis mažėjantys naftos ištekliai. To pasekmės gali nebūti itin malonios, nes JAV ir jo sąjungininkės didina karines išlaidas ir represijas, norėdamos pasipriešinti terorizmo fantomui. Tikimės, kad šių šalių visuomenės sutrukdys tiems pavojingiems žaidimams.

       Pagal SchNews parengė kp
       2008.07.11.