Vakarų žiniasklaida su didelėmis fanfaromis sutiko žinią, kad Serbijos valdžia areštavo Bosnijos serbų nacionalistų lyderį Radovaną Karadžičių, kaltinamą karo nusikaltimais praeito dešimtmečio buvusios Jugoslavijos teritorijoje vykusiuose karuose.Karadžičių ir Bosnijos serbų karo vadas Ratko Mladičių, dar esantį laisvėje, Hagoje įsikūręs Tarptautinis Tribunolas, tyrinėjantis nusikaltimus buvusioje Jugoslavijos teritorijoje (ICTY) kaltina karo nusikaltimais Sarajevo apgulties metu, kurios metu žuvo maždaug 11000 žmonių, ir 8000 musulmonų vyrų ir berniukų skerdynėmis Srebrenicos mieste.
Kad Karadžičius yra atsakingas už karo nusikaltimus – visiškai aišku. Jam valdant, serbų nacionalistai vykdė siaubingus dalykus – artilerija apšaudydavo miestus ir miestelius, vykdė civilių skerdynes, prievartavo žmones ir uždarinėjo juos koncentracijos stovyklose – ir visa tai dėl „etniniu požiūriu švarių“ Bosnijos ir Kroatijos Krajinos regionų, kurias jie siekė prijungti prie Serbijos.
Bet visa tai – tik viena šios bylos pusė. Kaip ir visoje karo nusikaltimų istorijoje, tribunolai atsirenka tai, ką galima vadinti karo nusikaltimais, o ko negalima.
Po antrojo pasaulinio karo naciai stojo prieš Niurnbergo tribunolą (nors dėl JAV šaltojo karo interesų – noro sukurti stiprią Vokietiją, panaudojant buvusius nacius kaip šnipus ir mokslininkus – procesas buvo baigtas per anksti). Tačiau laimėtojais tapę amerikiečiai nebuvo nuteisti nei už branduolinį Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimą, nei už Tokijo ir Drezdeno bombardavimą.
Balkanų konflikto metu serbai buvo sistemingai demonizuojami Vakarų spaudos, o kroatų ir musulmonų vykdyti žiaurumai ir etniniai valymai nutylimi arba užglaistomi.
Iš pirmo žvilgsnio ICTY atrodo objektyvus. Jis persekiojo ir persekioja ne tik Slobodaną Miloševičių, Karadžičių ir Mladičių, bet ir Serbų Krajinos Respublikos prezidentą Milaną Babį, buvusį Kosovo premjerą Ramušą Haradinadžą, Bosnijos ir Hercegovinos armijos vadą Rašimą Delį ir dabar teisiamą buvusį Kroatijos armijos generolą Ante Gotoviną.
Tačiau iš 161 žmogaus, ieškomo ICTY, pradedant eiliniais žmonėmis bei kariais ir baigiant generolais, policijos vadais ir politiniais lyderiais, trys ketvirtadaliai yra serbai ir juodkalniečiai. Nieko nuostabaus – juk teismą įkūrė JT Saugumo taryba, spaudžiama JAV – tokiame teisme, kaip visada, laimėtojai nebaudžiami.
Tiesa yra kitokia: konfliktas regione įsižiebė tada, kai Slobodano Miloševičiaus ambicijos sukurti didesnę Serbiją, sujungiant Serbijos serbus su tautiečiais Bosnijoje ir Kroatijoje susidūrė su tokiais pat negailestingais Kroatijos nacionalistų, vadovaujamų Franjo Tudžmano, planais sukurti „didžiąją Kroatiją“, atliekant serbų etninį valymą Krajinoje ir serbų ir musulmonų valymus Bosnijoje.
Sukarinti kroatų būriai Ahmici miestelyje išskerdė šimtus civilių musulmonų. Kai artilerija apšaudė miestelį, priversdama žmones bėgti, Kroatijos pajėgos atsuko į juos automatų ugnį atvirame lauke, kuriuo bėgo žmonės. Panašiai Bosnijoje karo metu elgėsi ir serbų pajėgos.
Bosniją atakuojant sukarintoms serbų ir kroatų pajėgoms, musulmonai nacionalistai, ilgainiui paremti JAV ir Europos karo pajėgų, ėmė vykdyti tokį pat etninį valymą, kaip ir kroatai bei serbai. Musulmonai kaip įmanydami naudodavosi pasaulio galingųjų užuojauta kaip uždanga vykdant karines operacijas.
Pavyzdžiui, 1993-aisiais jie surengė didelį puolimą iš Srebrenicos, siekdami susigrąžinti prarastą regioną Drinos upės rytuose. Serbai buvo nepasiruošę atakai, tuo tarpu musulmonai šukavo serbų kaimus ir pakeliui išžudė daug civilių. Kadangi žiaurumus vykdė musulmonai, apie juos pasaulio žiniasklaida kalbėjo puse lūpų.
Ši ataka išprovokavo serbų kontrataką, kurios metu musulmonai buvo nustumti iki Srebrenicos. Politikai ir žurnalistai, paskubomis pasmerkę operaciją vykdžiusius serbus, nutylėjo, kad konfliktą išprovokavo musulmonų puolimas.
Bet teismo nešališkumu labiausiai abejoti verčia tai, kad nebuvo nubaustas nė vienas žmogus iš NATO šalies, įsikišusios į konfliktą – joks karinis ar politinis lyderis. Juk nėra abejonių, kad Jungtinių Valstijų ir NATO pajėgos vykdė karo nusikaltimus buvusioje Jugoslavijoje – pirmiausiai kare Bosnijoje, o vėliau – 1999 metų oro mūšiuose dėl Kosovo.
Vakarų bendrininkavimas sukūrė sąlygas neišvengiamam karui ir etniniam valymui. Netgi tai, kad Vokietija pripažino Kroatijos nepriklausomybę, nekalbėdama apie serbų mažumos nacionalines teises Kroatijoje, prisidėjo ne tik prie Jugoslavijos suirimo, bet ir prie karo. Taip pat buvo ir Bosnijai. Vokietija ir JAV pripažino Bosnijos nepriklausomybę net tam pasipriešinus Bosnijos serbams ir kroatams – 51 procentui šalies gyventojų. Taip Bosnija įsitraukė į karą.
Tarp kitų NATO ir pasaulinės diplomatijos įvykdytų karo nusikaltimų minėtinas NATO oro antpuolis Serbijoje, įvykęs 1999-ųjų Kosovo karo metu. Jo karinis tribunolas irgi neaptars.
JAV dievagojosi įsikišusi į karą, kad padėtų Kosovo albanams pabėgėliams, atakuojamiems serbų pajėgų. Tačiau NATO bombardavimas sukėlė ant kojų dar kelis šimtus tūkstančių Kosovo pabėgėlių ir vėliau paskatino Kosovo serbų mažumos valymą.
JAV ir NATO lėktuvai surengė kelis tūkstančius skrydžių, sunaikino Serbijos karinį potencialą, fabrikus (372 pramoninius objektus), geležinkelius, tiltus, mokyklas ir ligonines. Buvo nužudyta 1200 - 1500 civilių serbų ir maždaug 5000 Serbijos kariškių. Vienos atakos metu NATO lėktuvai sugriovė tiltą, ant kurio būriavosi pabėgėliai. Žuvo 87 žmonės. Sparnuotąja raketa sunaikinę Belgrado TV stotį ir nužudę 16 žmonių, NATO pareigūnai teisinosi tuo, jog tai buvęs „propagandos ruporas“.
Etninio valymo skatinimas, tautų supriešinimas, civilinės infrastruktūros bombardavimas ir civilių naikinimas – šie JAV ir jos sąjungininkių NATO veiksmai buvo vadinami „humanitarine intervencija“.
Šių didingų „humanitarinių“ veiksmų organizatoriai, matyt, niekad neatsidurs už grotų ir nebus persekiojami kaip nusikaltėliai, jei pasaulyje nepasikeis jėgų balansas tarp galingųjų ir bejėgių.
Pagal užsienio spaudą parengė kp
