Š.m. rugpjūčio 10 d. Rusijos libertarų organizacija „Autonominis veiksmas“ (rus. - „Автономное действие“) iššplatino pareiškimą, kuriame kviečia aktyviai priešintis naujo Šaltojo karo apraiškoms Kaukaze. Susipažinkite su manifesto turiniu.
Konfliktas, kuris augo visą savaitę, rugpjūčio 7-8 naktį perėjo į naują etapą, kai Gruzija pradėjo stambų nepripažintos Pietų Osetijos sostinės Cchinvalio puolimą. Iš tikrųjų tai tik paskutinis žingsnis pagal ilgai besivysčiusį scenarijų, kuris akivaizdžiai parodė, kad taika nereikalinga nei Rusijos, nei Gruzijos elitui.
Kol kas sunku vertinti, ar Gruzijos puolimo tikslas yra „trumpas ir pergalingas karas“, ar tik vieša jėgos demonstracija, tačiau nekyla jokių abejonių, kad karas nebus nei trumpas, nei pergalingas. Gruzijos vadovybė galbūt tikėjosi, kad jai jau pakanka sąjungininkų Vakarų stovykloje, kurie suteiks jai realią, o ne simbolinę pagalbą saugant „šalies vientisumą“. Galbūt ji tikėjosi, kad modernizuota gruzinų armija sutriuškins Pietų Osetijos savanorius greičiau, nei Rusija suspės ateiti šiems į pagalbą. Galbūt ji manė, kad Rusija ne visiškai pasiruošusi dideliam karui dėl mažos neturtingos provincijos. Tačiau šie vertinimai buvo greičiausiai klaidingi, todėl Gruzijos veiksmai šiandien suteikė pretekstą džiūgauti visiema Rusijos reakcionieriams – nuo Kremliaus statytinių iki ultradešiniųjų, kurie visai neseniai mušė ir žudė osetinus Maskvoje bei kituose miestuose dėl jų „neslaviškos kilmės“. Nežiūrint to, kaip baigsis šis karas, jo nugalėtojai jau šiandien yra Rusijos militaristai, nacionalistai, fašistai ir valstybininkai. O taikūs Pietų Osetijos ir Gruzijos gyventojai jame pralaimėjo.
Konflikto Pietų Osetijoje šaknys glūdi chaotiškame Sovietų Sąjungos irimo procese. Šiandien neįmanoma nustatyti, kas iš tikrųjų įžiebė tarpetninės neapykantos kibirkštį. Prie to nemažai prisidėjo ir sovietinės specialiosios tarnybos, kurios vaizdavo imperiją kaip „mažiausią blogį“, lygindamos ją su kraugeriškais įvairiausio plauko nacionalistų dariniais, ir tokiu būdu bandė išsaugoti šią imperiją. Pabėgėliai iš Pietų Osetijos ir Abchazijos iki šiol gyvena beviltiškomis sąlygomis, mes manome, kad jie turi pilną teisę grįžti į savo tėvynę, tačiau mums kyla ir įtarimų, kad Gruzijos valdžia tyčia nesirūpina jų ekonominės padėties gerinimu.
Kai visur klęsti nepasitikėjimas ir tarpusavio rietenos (niekam nebesvarbu, kas konkrečiai jas pradėjo), geriausia išeitis būtų ne kaltųjų paieškos, o alternatyvų ieškojimas. Alternatyvų reikia ieškoti ne „tautinių valstybių“ modelyje, kuris Kaukaze nieko neduos, nes įvairios tautos čia nuo seno gyvena itin susimaišiusios. Vienalyčių tautinių valstybių kūrimas neįmanomas be etninių valymų, kuriuos vykdė ir Gruzija, ir Abchazija, ir Pietų Osetija. Pradinio, idealistinio nacionalizmo jau seniai atsisakė tiek Abchazija, tiek Pietų Osetija, kurios iš tikrųjų tapo Rusijos satelitėmis, nes Rusiją laikė „mažesniu blogiu“ už Gruziją...
„Nacionalinę išsivadavimo kovą“ tokiu būdu jos pačios pavertė eiline geopolitine intriga. O pastarojo meto Rusijos veiksmai (buvo išduoti rusiški pasai Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojams, padidintos „taikdarių“ pajėgos, kurie iš tikro niekada nė nesiruošė „daryti taikos“) liudija, kad Rusijos Federacija irgi norėjo eskaluoti konfliktą, nes laikas dirbo jos nenaudai: karinė Gruzijos jėga nuolat augo, vis artėjo šios šalies įstojimo į NATO data. Rusijos valdžiai tai buvo pats paskutinis šansas išspęsti konfliktą kariniu būdu, tad šiandien ji džiūgauja, nes gavo tokią galimybę.
Dėl kilusio konflikto visų pirma kalta nacionalistinė abiejų pusių valstybinė ideologija, pagal kurią taikus bendras skirtingų tautų gyvenimas neįmanomas iš principo. Kaukazo kontekste nacionalizmas buvo visada susijęs su mafiozinio tipo kapitalizmu, nes etniniai valymai kariaujančių pusių elitą įgalindavo plėšikauti ir taip praturtėti. O paprastiems regiono gyventojams nacionalizmas nieko neduoda.
Naujas karas dar kartą užklupo libertarus ir internacionalistus visiškai nepasiruošusius. Eilinį kartą mes pražiopsojome konflikto eskalavimo požymius, tad kraujo ištroškę valstybininkai įgijo didžiulė persvarą informacijos platinimo srityje. Tačiau mes turime pradėti informacinį kontrpuolimą, skelbti publikacijų serijas bloguose, klijuoti lapelius, rengti antikarines akcijas visoje šayje. Neabejojame, kad mums pritariantys žmonės jau veikia Gruzijoje ir jų kasdien vis daugiau. Negalime tylėti – nepriklausomai nuo karo baigties nacionalizmas ir militarizmas anksčiau ar vėliau mus nužudys, jei mes jų nesustabdysime!
Ne – karui tarp tautų, taip – kovai tarp klasių!
avtonom.org redkolegija
Vertė dp, 2008.08.11
