Šis straipsnis buvo skirtas interneto portalui delfi.lt, tačiau portalo redakcija jį atmetė.
Klausimas: jeigu visiems buvo aišku kaip dieną ir M. Saakašvilis (kad ir kokia jo proto būklė) žinojo, kad kareivėlių stumdymas Cchinvalyje sukels masinį kraujo praliejimą ir nesustabdomą rusų agresiją, KODĖL DŽIGITAI NUSPRENDĖ PAMOJUOTI PISTOLETAIS? Atsakymas paprastas: todėl kad dabar, kai kraujas jau liejasi laisvai, o rusų agresija iš tiesų nebesustabdoma, M. Saakašvilio režimas gali džiaugtis PASTOVIU PATEISINIMU AMŽINAI „YPATINGAJAI PADĖČIAI“ ir „karo stoviui“, taigi ir tolesniems džigitiškiems pasirodymams.
Kalbėdamas per valstybės radiją konservatorių siela V. Landsbergis beveik neslėpė, kad jis – už karinį sprendimą Pietų Osetijoje. Kitiems konservatoriams krizė Gruzijoje irgi tapo eiline proga pasimasturbuoti apie tautinės tapatybės gynimą ir „pasaulio prievolę“ jėga ginti konservatoriškas fantazijas.
Tuo metu, kai visas pasaulis šiurpo dėl civilių aukų bei ragino gruzinus ir rusus nutraukti karinius veiksmus, Lietuvos VRM iškamšos kažką nerišliai vapėjo apie „agresijos požymius“ (diplomatinė suktybė! Nepasakė, kieno agresijos – susiprask pats!) ir „teisę ginti vientisumą“, taigi iš esmės netiesiogiai pateisino džigitiškos gruzinų valdžios pasirinktą karinio sprendimo kelią.
V. Adamkaus įgarsintojai, kaip visada, pareiškė apie prezidento buvimą širdimi su žmonėmis, šiuo atveju (susiprask) – ne su tūkstančiais žuvusių gyventojų, bet su dešiniaisiais Tbilisio džigitais, sumaniusiais sutvarkyti reikalus žaislinių kareivėlių ir mašinėlių („Made in USA“) būdu.
Nei „konservai“, nei V. Adamkus, nei VRM bent iš pradžių nė puse lūpų neužsiminė apie aukas ir kraują. Kartais net sunku patikėti, kaip TOTALIAI oficialią LR užsienio (ir ne tik) politiką yra persmelkusi ir užhipnotizavusi dešinioji konservatoriška ideologija, kurios esmė – mėsos ir kraujo aukojimas(is) ant Tautinės Tapatybės Idealų aukuro.
Iš ko, jei ne iš G. W. Busho ir jo „chuntos“ M. Saakašvilis su „chebra“ išmoko tų legitimacijos žaidimų? Šioje konkrečioje situacijoje abi muštynių pusės – Rusija ir Gruzija – įžvelgė progą pažaisti ginkluotą žaidimą „Aš turiu teisę“, žinoma, iš anksto pateisindamos masinį kraujo praliejimą.
Tbilisio džigitų režimą instaliavusi, apginklavusi ir nupenėjusi G. W. Busho neokonų „chunta“ dabar, kai kraujas jau liejasi laisvai, negali pasiūlyti nieko kito, išskyrus paramos ir susirūpinimo pareiškimus. (Tiesa, padėjo perkelti dar daugiau žaislinių kareivėlių.)
Busho stiliaus legitimacijos žaidimams būdinga tai, kad pats karas galiausiai tampa savo paties pateisinimu (masturbacijos proceso logika). Karas su teroru tapo tolesnio karo su teroru pateisinimu. Karo belaisvių įkalinimas be teismo tapo karinio tribunolo teismo proceso „pagrindu“ – ir t. t.
Dešinysis M. Saakašvilio režimas seniai nebeslepia savo autoritarinių bruožų. Kaip su simpatija rašė vienas lietuviškas verslo žurnalas, žodis „socialinis“ šiems džigitams yra keiksmažodis.
Tai, kad Gruzija „turi teisę ginti savo teritorinį vientisumą“, reikalo esmės nekeičia: pasiųsdamas savo žaislinius kareivėlius į Cchinvalį, M. Saakašvilis puikiai žinojo, kad ši valymo operacija baigsis masiniu kraujo praliejimu ir tūkstančių civilių žūtimi. (Stokojame duomenų apie jo proto blaivumą.)
Tai, kad „Rusija neturi teisės ten būti, o jos kariniai veiksmai – neteisėti“, nekeičia reikalo esmės: M. Saakašvilis, kaip ir V. Putino iškamša Medvedevas, priėmė sprendimą paaukoti tūkstančius niekuo dėtų žmonių.
Kaip mokė George W., karas ima pateisinti pats save. Visa tai, žinoma, paprastų žmonių ramybės, gyvenimo ir gyvybių sąskaita.
„Morališkai palaikę“ masturbacines Tbilisio fantazijas apie tautinio orumo gynimą karinėmis priemonėmis, Busho simpatikai Tėvynės Sąjunga bei jų idealus puoselėjanti URM šiandien negali pasiūlyti gruzinams nieko daugiau išskyrus... dar daugiau masturbacinių fantazijų! (apie tai, kaip visas pasaulis turėtų pagelbėti džigitams karinėmis priemonėmis tvarkytis reikalus...)
2008.08.11
