Dabartinėse industrinėse visuomenėse mūsų vadinamieji lyderiai nesivargina rūpintis nei fizine, nei dvasine žmonių sveikata. Tai labai gerai matyti maisto tiekimo grandinėje. Jau prieš šimtą metų buvo aprašyta tragiška padėtis Čikagos skerdyklose. Nuo to laiko nedaug kas pasikeitė. Neturėti maisto patikimumo tarnybos yra skandalinga ir nusikaltėliška.

      Turi būti kažkoks būdas įsitikinti, kad maistas, kurį valgome, yra sveikas, kad gyvūnai, jei pasirinkome juos valgyti, buvo auginami normaliomis sąlygomis. Svarbiausia, turėtume bent jau jausti tiesioginį ryšį su savo maistu. Turėtume gauti tikslią ir patikrintą informaciją apie savo maisto kilmę – kokiais keliais jis pateko ant mūsų stalo.


      Kiekviena kultūra nustato maisto paruošimo ir vartojimo taisykles. Kai kurios iš tų taisyklių yra visiškai logiškos ir ekologiškos. Kitos tinka tik konkrečiam laikotarpiui, o vėliau netenka prasmės. Tačiau dažniausiai taisyklės skirtos atriboti žmonių grupes, kad, pavyzdžiui, skirtingų tikėjimų žmonės negalėtų dalintis duona prie to paties stalo.

      Žydų kulinarijos kodekse, kašrute, irgi yra kelios pakankamai protingos teorijos apie maisto kilmės privalumus ir trūkumus. Pavyzdžiui, sakoma, kad jei žemės plote auginami javai, su kuriais išmaitinsite 100 žmonių, tai tame pačiame plote ganant karves išmaitinsite tik 40 žmonių. O jei ten auginsite kiaules, maisto užteks tik 20 žmonių. Kiaulės praverčia fermose, nes yra visaėdės, bet mėsos šaltinis iš jų yra ne pats geriausias.

      Jei riboti žemės resursai bus naudojami vien jautienai ir kiaulienai gaminti, vienintelė to pasekmė bus visuomenės išsisluoksniavimas. Kai kurie valgys kaip karaliai, kiti – visai nieko nevalgys. Žydų ir musulmonų draudimas valgyti kiaulieną gali būti formalizuota apsauga nuo neteisingo žemės ūkio ir dėl to atsirandančio netolygaus gerbūvio paskirstymo.

      Bet jei paklaustume, kam reikalingas košerinis maistas, dauguma rabinų sutiktų, kad jis atriboja jų bendruomenės narius nuo tų, kurie yra nežydai. Dalinimasis maistu yra vienas intymiausių kasdienių veiksmų. Kai kontaktai su žmonėmis iš šalies yra ribojami kvailų taisyklių, kontroliuoti žmones yra daug paprasčiau. Jei paklaustume vidutinio žydo, kam reikalingas kašrutas, greičiausiai išgirstume aptakų „dėl geresnės sveikatos“. Gal paminės ir tai, kad kašrutas saugo gyvūnus nuo žeminimo. Ir tame yra dalis tiesos. Bet tai tikrai nėra pagrindinė priežastis. Kitaip foie gras, prievartinis žąsų maitinimas, būtų laikomas nekošeriniu.

      Po intensyvių anarchistų ir gyvūnų teisių aktyvistų veiksmų Izraelio aukščiausiasis teismas 2003 metais paskelbė tokius veiksmus neteisėtais, o 2005 metais knesetas juos visiškai uždraudė. Bet nė vienas rabinas net nekėlė tokio klausimo, ir religinis įstatymas, Halacha, liko nepakeistas. Kaip visada, dvasininkija žengia koja kojon su kapitalistais. Išnaudodami gyvūnus ir niokodami aplinką, jie kiekvienais metais uždirba 30 milijardų dolerių, todėl sąmoningai užmerkia akis.

      Ir tai nėra tik spėliojimai. Slapti PETA aktyvistai nufilmavo, kaip vykdomas ritualinis skerdimas (shchita)košerinėse skerdyklose, ir tai yra bjauru. Reaguodami rabinai tik kukliai paprašė tai sustabdyti. Radikalus žydų atsinaujinimo judėjimas inicijavo ekologiško košerinio maisto sertifikavimo procesą, bet jų pastangos taip ir liko nuošalėje.

      Mums reikia naujo košerinio maisto standarto. Tokio, kuris nerems biurokratijos, gyvenančios iš žmonių susvetimėjimo ir tiesos apie žmonių maistą slėpimo. Mums reikia sistemos, užtikrinančios vartotojo kontrolę ir ekologišką, etišką praktiką.

      Žemiau pateikiu man svarbių kategorijų sąrašą. Jis greičiausiai nėra pilnas, nes ir mano žinios apie maistą toli gražu nėra išsamios. Tai tik pradžia, 22 informacijos vienetai, kuriuos aš norėčiau žinoti apie savo valgomą maistą. Kiekvieno maitinimosi metu turėtume prisiminti gyvenimo įstatymą. Turime suprasti, kad tai, ką mes valgome, yra ne tik gyvybės šaltinis, bet ir pati gyvybė.

      Aš sukūriau etiketės pavyzdį, kuri galėtų būti pritvirtinta ant kiekvienos maisto produktų pakuotės. Kokybė galėtų būti kontroliuojama įvairių nepelno siekiančių organizacijų, identifikuojamų pagal keturių skaitmenų kodą.

      Jei norite sveikai ir moraliai maitintis, geriausias būdas yra visą savo maistą užsiauginti pačiam. Tada tiksliai žinosite, kaip šis maistas pateko į jūsų lėkštę. Bet jei norite ir toliau gyventi šioje sudėtingoje visuomenėje, vienintelis būdas užsitikrinti sveiką maistą yra reikalauti maisto industrijos persitvarkymo. Galbūt tada ši vizija taps tarptautiniu standartu.

      Kategorijos:
      1. Rūšis – gyvūno pavadinimas.
      2. Gyvūno lytis (F/M).
      3. Genai – laukinis, išaugintas fermoje, modifikuotas laboratorijoje (W/B/L).
      4. Hormonai – naturalūs ar dirbtiniai (jei dirbtiniai, išvardinti).
      5. Maistas – genetiškai apdorotas, ar ne (A/I).
      6. Žemė – organiška ar chemiškai praturtinta (O/C).
      7. Kenkėjai – naturalūs ar dirbtiniai insekticidai/pesticidai (N/A).
      8. Ciklas – maisto medžiagų, gražintų į žemę kiekis, gramais.
      9. Tankis – kiek erdvės turi kiekvienas auginamas gyvūnas, kv. m.
      10. Saulės šviesa – kiek laiko kasdien būna lauke, valandomis.
      11. Sveikata – gyvūno ligų istorija lygiais (A/B/C/D ir t.t.).
      12. Augintojas – kiek per valandą uždirba mažiausiai apmokamas fermos darbuotojas, USD.
      13. Ritualas – ritualai, atlikti atimant gyvybę.
      14. Skerdimas – gyvybės atėmimo būdas.
      15. Dažnis – kiek gyvūnų nužudoma vienu metu.
      16. Organai – organai, esantys pakuotėje.
      17. Data – skerdimo data.
      18. Pakuotė – nesuyrančios pakavimo medžiagos, kg.
      19. Perdirbimas – perdirbamų pakavimo medžiagų kiekis, %.
      20. Transportavimas – atstumas nuo fermos iki skerdyklos ir iki prekybos vietos, km.
      21. Darbas – žemiausiai apmokamo mėsos perdirbėjo atlygis per valandą, USD.
      22. Energija – bendras energijos kiekis, sunaudotas per laiką, kol produktas pasiekia parduotuvės lentyną, J.


      Vertė RB
      Versta iš http://www.davidsheen.com/ecosure/