Vienas nedidelis ir šviežias faktas iš kruvinos Afganistano okupacijos istorijos: 2008 m. rugpjūčio 22 d. JAV vadovaujamų karinių pajėgų oro puolimo metu vakarinėje Afganistano provincijoje Herate žuvo 90 civilių. Jungtinių Tautų Organizacija paskelbė įtikinamus įkalčius, kad ši oro ataka nusinešė 60 vaikų, 15 moterų ir 15 vyrų gyvybes. Pažiūrėkime, kokios šių žmogžudysių pasekmės. 2008 m. rugsėjo 14 d. Pentagono vadas Robertas Gatesas atvyko į okupuotą Afganistaną ir pasakė kalbą prie JAV ambasados Kabule: „Asmeniškai atsiprašome ir nuoširdžiai apgailestaujame dėl nekaltų afganų, žuvusių koalicijos oro atakų metu. Nei viena šalis nesistengė išvengti civilių aukų tiek, kiek mes, tačiau dabar aišku, kad turime stengtis dar labiau“. Taip kalbėjo tas žmogus, kuris visai neseniai ragino koalicijos šalis siųsti daugiau karių į Afganistaną, ragina ir toliau.
Atsiprašyti už savo kruvinus darbelius ir lyg niekur nieko juos tęsti pastaruoju tapo ypač madinga. Šis „moralinis žudikų imperatyvas“ jau seniai prigijo krikščioniškuose Vakarų kraštuose, kuriuose giliai įsišaknijusi krikščioniška nuodėmės atleidimo dogma. Padarai mirtiną nuodėmę, gauni išrišimą ir gali daryti jas toliau.
Štai dar keletas nesenų faktų apie „viešųjų atsiprašymų technologijas“:
2008 m. liepos 29 d. JAV atsiprašė savo šalies juodaodžių už ilgametę jų engimo istoriją. Kongreso atstovų rūmai priėmė rezoliuciją, kuria JAV atsiprašo afroamerikiečių už jų engimą ir neteisėtus veiksmus, įvykdytus jiems bei jų palikuonims, remiantis vergijos ir izoliacijos įstatymais. JAV Kongresas „atsiprašo Jungtinių Amerikos Valstijų tautos vardu už neteisėtus veiksmus, įvykdytus jiems bei jų palikuonims, nukentėjusiems nuo vergijos ir rasinės diskriminacijos,“ – teigiama rezoliucijoje. Deja, dokumentas, nors ir pripažįsta „žiaurų ir žeminantį elgesį su juodaodžiais“, iš esmės yra rekomenduojamojo pobūdžio, todėl Vašingtono niekuo neįpareigoja.
2008 m. gegužės mėnesį JAV atsiprašė už Korano negerbimą. Okupacinės JAV kariuomenės vadas Irake atsiprašė už savo pavaldinį, kuris naudojo Koraną kaip taikinį, mokydamasis šaudyti. „Aš atėjau pas jus atsiprašyti, - sakė generolas majoras Jeffery Hammondas, kreipdamasis į Razvanijos kaimelio gyventojus, iš kurių keli atėjo su plakatais: „Koranui - taip, Amerikai - ne!“. - Aš žiūriu jums į akis ir sakau: atleiskite man ir mano kareiviams“. Informacinės agentūros pabrėžia: „Kitas Amerikos karys pabučiavo ir iškilmingai įteikė kaimelio seniūnui naują Korano egzempliorių vietoj sugadintojo“.
2005 m. birželio mėn. JAV atsiprašė visų linčo teismų aukų ir jų palikuonių. JAV Senatas, kuris dešimtmečius blokavo linčo teismą uždraudžiančius federalinius įstatymus, vieningai priėmė rezoliuciją, kurioje išreiškia užuojautą visų linčo teismo aukų artimiesiems ir jų atsiprašo. Oficialiais duomenimis, 1880-1960 metais per linčo teismus buvo nužudyta beveik 5 tūkst. amerikiečių, dauguma jų buvo juodaodžiai pietinės šalies dalies gyventojai. Per visą minėtą laiką Kongrese buvo pateikta beveik 200 įstatymų projektų, draudžiančių linčiavimą, tačiau Senatas neleido nė vienam projektui tapti įstatymu. Daugelis linčo aukų buvo laikomi kriminaliniais nusikaltėliais, kai kurie žmonės buvo nulinčiuoti už paprasčiausią ginčą su baltaodžiu vyru, ar už žvilgsnį į baltaodę moterį. Linčo teismuose su pasmerktaisiais būdavo susidorojama ne tik pakariant, bet taip pat sumušant iki mirties, sušaudant ar sudeginant.
Replikavo dp
2008.09.18
