Šiandien Europos valstybių kairiosios politinės jėgos yra patekusios į bėdą. XX amžiaus paskutinio dešimtmečio metu vadinamojo „vidurinio kelio“ atstovai – Tony'io Blairo, Gerhardo Schröderio ir Lionelio Jospino šalininkai – valdė daug kur. Šiandien šios politinės jėgos beveik visur yra išstumtos iš valdžios arba turi įnirtingai kovoti už tai, kad joje išliktų. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas leiboristas Gordonas Brownas turėtų gerokai pasistengti, idant pakiltų į reitingų viršūnę. Vokietijos socialdemokratai dabartinėje šios šalies vyriausybėje tėra „jaunėliai broliai“. Tiktai Ispanijoje iš naujo perrinkta José Luiso Rodríguezo Zapatero Ispanijos socialistų darbininkų partija patvirtina, kad kairiųjų jėgų išstūmimas iš Vakarų Europos politinio gyvenimo nėra visuotinis. Regis, ankstesniosios Europos socialdemokratų kartos, kurią įkvėpė buvusio JAV prezidento Billo Clintono Naujųjų Demokratų politika, era iš tikrųjų baigiasi.
Kairieji šiandien silpsta ne kaip tam tikros ideologijos šalininkai, bet kaip politikai. Tai yra, nors daugybė teorinių dalykų, kuriuos akcentavo kairieji – būtent – idėjų apie valstybės valdymą bei tai, kaip valstybei išlikti globalizacijos eroje, nėra praradę svarbos, tačiau rinkėjų parama socialdemokratams tampa vis labiau fragmentuota. Apie tai aukštas vienos iš Europos valstybių politikas yra pasakęs taip: „Mes žinome, kaip reikia valdyti, tačiau po to, kai jau pabuvome valdžioje, nebežinome, kaip vėl būti išrinktiems“.
Šiuo metu visoje Europoje kairieji ir dešinieji populistai meta iššūkius vis labiau silpstančioms centro jėgoms. Plačias valdančiąsias koalicijas siekiančios sukurti politinės grupuotės stengiasi gauti emocijomis paremtą (dažnai – apeliuojant į kažkada patirtas skriaudas) rinkėjų, visų pirma – baltosios darbininkų klasės atstovų, palankumą. Štai Vokietijos „Die Linke“ (vok. „Kairė“), siekdama populiarumo, stengiasi sujungti buvusio charizmatiškojo šalies finansų ministro Oskaro Lafontaino opozicionierišką žavesį su savotiškomis buvusios Rytų Vokietijos komunistų politikos liekanomis. Ir, galima sakyti, minėtoji politinė jėga sėkmingai siekia savo tikslų – rinkimų metu ji susilaukė apie 15 procentų balsų. Daugiausia paramos išreiškė įbauginti ir įniršio pagauti darbininkai. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad daug buvusiųjų socialdemokratų rėmėjų apskritai nebebalsuoja – liberaliai nusiteikusius intelektualus ir darbininkus skaldo tokie vis svarbesniais tampantys klausimai kaip identitetas ir imigracija.
Nepaisant visko, Europos kairiosios politinės jėgos vis dar turi priežasčių neprarasti pasitikėjimo savimi. Visų pirma todėl, kad Europos centro dešinės jėgos suklestėjo, mėgdžiodamos būtent centro kairę. Šiandien Europos konservatoriai dažnai ne keičia, o adaptuojasi prie socialdemokratų sukurto status quo, jį tik nuosaikiai reformuodami. Išskyrus Italijos ministrą pirmininką Silvio Berlusconi'į, daugumos Europos valstybių centro dešinės partijų lyderiai nerodė noro įsitraukti į ideologinę kovą su liberalizmu, be to, daugumos jų politinės pažiūros yra artimesnės JAV demokratams nei respublikonams. Vokietijos kanclerė Angela Merkel vadovauja plačiai koalicinei vyriausybei, į kurią įeina ir socialdemokratų ministrai. Iki 2006 metų rudens Švediją valdžiusius socialdemokratus nugalėjusio Fredriko Reinfeldto „Naujoji nuosaikioji strategija“ buvo svarbus pavyzdys britų konservatoriui Davidui Cameronui, kurio tikslas buvo reabilituoti britų konservatorius, atsitraukiant nuo tečerizmo palikimo.
D. Camerono linija nėra tipiškas europietiškosios dešinės pavyzdys – šis politikas susikirto su A. Merkel, įsipareigodamas atitraukti savo euroskepticizmu pasižyminčią partiją iš tarptautinio centro dešinės aljanso, į kurį įėjo pagrindinės Europos valstybių dešiniosios partijos. Sekdamas centro kairei priskiriamų socialdemokratų retorika, D. Cameronas nuėjo toliausiai iš visų centro dešinės partijų. Tokie D. Camerono teiginiai kaip tai, jog jo partija laikosi „progresyvaus požiūrio į socialinės nelygybės, aplinkosaugos ir pasaulinio skurdo klausimus“, yra paremti suvokimu, kad „valstybei nepavyko išspręsti šių svarbių klausimų“. Nors iš šio politiko kalbų sunku suprasti, kokių žingsnių turėtų imtis vyriausybė, siekdama sustiprinti socialinę atsakomybę, tačiau reikia pripažinti, kad politinis savęs pozicionavimo triukas D. Cameronui iš tikrųjų puikiai pavyko.
Antras argumentas yra tai, kad Europos politikos darbotvarkėse socialdemokratinis aspektas yra labai ryškus. Būtent – yra plačiai sutariama dėl to, kad klimato kaitos klausimus reikia spręsti bendrai, koordinuojant atskirų valstybių veiksmus, kad reikia suteikti naują impulsą transatlantiniam bendradarbiavimui, jį padarant labiau daugiašaliu, kad pasaulį reikia daryti atviresnį, užtikrinant tolygesnį naudos pasiskirstymą tarp skirtingų veikėjų bei „pralaimėtojams“ skiriant kuo daugiau dėmesio.
Trečia, politinės kairės viduje ideologinę kovą laimi centrinės jėgos. 1968-ųjų metų karta nepateikė nei naujų idėjų, nei naujų lyderių. Tačiau nauja nuosaikiųjų karta taip lengvai neišsisuks – ji turės įrodyti, kad jie nėra tiesiog savo pirmtakų kopijos, kurios, paprasčiausiai vykdydamos praėjusio dešimtmečio politiką, taps nauja konservatyvia jėga. Savo šūkiu „Išdidūs, tačiau nepatenkinti“ nuosaikieji siekia sujungti patikimo valdymo principus bei idealizmą, tuo parodydami, jog tvirtai žino, kodėl jų partijos siekė modernizuotis, taip pat tai, kokias vertybes jie palaiko. Jei anksčiau atrodė, kad „Trečiąjį kelią“ jo šalininkai sąmoningai siekė išlaikyti paslaptingą ir ne iki galo suprantamą, tai dabartinė karta daug labiau pasitiki savimi, atskleisdama savo siekiamos reformos tikslus. Tai, ko ši karta siekia, yra savotiška „teisingumo misija“, turinti suteikti žmonėms lygias galimybes siekti savo gyvenimo tikslų.
Be to, šiandien Europos nuosaikiųjų veikloje galima išskaityti tai, kad jie siekia kurti naujos kartos politiką, Europos kontekste pritaikant Baracko Obamos rinkimų kampanijos metu išmoktas pamokas bei tokių socialinių judėjimų kaip „Move.On.org“ patirtį. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Davidas Milibandas kalba apie tai, kad sujungus socialdemokratinę, liberaliąją ir aplinkosauginę tradicijas galima sukurti naujus progresyvius judėjimus. Trys milijonai Italijos rinkėjų dalyvavo atviruose preliminariuose rinkimuose (kuriuos galima laikyti pagrindine centro kairės politikos naujove), kurių metu naujosios Italijos kairiųjų demokratų partijos lyderiu jie išrinko Walterį Veltroni'į. Dabartinė Švedijos socialdemokratų lyderė Mona Sahlin sugrįžo prie centro kairės politikos ir sėkmingai pirmauja apklausose, tuo tarpu Fredriko Reinfeldto vyriausybės politikai pradėjus judėti politinės dešinės link, vyriausybė ėmė prarasti populiarumą.
Klausydamasi savo oponentų idėjų ar tiesiog akcentuodama, kad oponentams tokių idėjų trūksta, naujoji socialdemokratų karta tvirtai tiki laimėsianti idėjinę kovą. Tačiau dabar jiems reikia gerai pagalvoti, kaip laimėti rinkimų kovą.
Sunderas Katwala – Londone įsikūrusio kairiųjų pažiūrų tyrimų centro „Fabian Society“ generalinis sekretorius. Daugiau info apie „Fabian Society“
Versta iš: newsweek.com
Vertė Milda Bagdonaitė
bernardinai.lt
2008.09.19
