Kas yra anarchizmas? Kas yra anarchija? Kas yra anarchistai? 

       Anarchizmas - tai įsisąmoninimas to, kaip gyventi geriausia. Anarchija  - tai gyvenimo būdas. Anarchizmas - tai idėja, kad vyriausybė (valstybė) yra nereikalinga ir žalinga. Anarchija - tai visuomenė be valstybės. Anarchistai yra žmonės, kurie tiki anarchizmu ir trokšta gyventi anarchijoje - taip, kaip kažkada gyveno visi mūsų protėviai. Žmonės, tikintys vyriausybe (liberalai, konservatoriai, socialistai ir fašistai) yra „valstybininkai“.

       Atrodytų, kad anarchizmas yra absoliučiai negatyvus – kad jis nukreiptas prieš viską. Iš tiesų anarchistai turi daug pozityvių idėjų, kaip kurti visuomenę be valstybės. Bet jie nesiūlo tuščių planų, kaip marksistai, liberalai ir konservatoriai.

       Ar anarchistai – ne teroristai, mėtantys bombas?

       Ne, jei juos palyginsime su, tarkim, Jungtinių Valstijų valdžia, kuri Irake per dieną susprogdina tiek bombų, kiek anarchistai visame pasaulyje yra susprogdinę per 150 gyvavimo metų. Kodėl mes niekada neišgirstame apie tai, kad bombas mėto prezidentai? Ar yra skirtumas, kaip metama bomba – iš šono, kaip tai daro anarchistai, ar iš viršaus – kaip įprasta JAV valdžiai?
       Anarchistai jau daug metų aktyvūs įvairiose šalyse, tiek autokratiniuose, tiek demokratiniuose režimuose. Kartais, ypač žiaurių represijų metu, anarchistai mėto bombas. Bet tai – išimtis. „Bombą metančio anarchisto“ stereotipas XIX a. buvo sufabrikuotas politikų ir žurnalistų, ir jie vis jo neatsikrato, bet netgi tuomet tas stereotipas buvo išpūstas.

       Ar kada nors gyvavo anarchistinė visuomenė?

       Taip, begalybės tokių visuomenių. Pirmuosius milijonus metų žmonija nugyveno medžiodama ir rinkdama gamtos gėrybes, be hierarchijos ir valdžios. Jie yra mūsų protėviai. Anarchistinės visuomenės, matyt, tvarkėsi sėkmingai, kitaip mūsų čia nebūtų. Valstybė gyvuoja tik keletą tūkstančių metų, ir to užteko, kad ji pavergtų paskutines anarchistines visuomenes – bušmėnus, pigmėjus Australijos aborigenus ir kt.

       Bet mes negalime grįžti prie tokio gyvenimo būdo.

      Tam pritartų beveik visi anarchistai. Kitiems reikia atverti akis, kad jie daugiau sužinotų apie šias visuomenes – galbūt gims idėjų, kaip gali susikurti visiškai savanoriška, labai individualistinė, tačiau bendradarbiaujanti visuomenė. Pavyzdžiui, anarchistai, gyvenę gamtoje ir gentyse, labai efektyviai sprendė konfliktus, naudodamiesi tarpininkais ir arbitrais. Jų metodai veikė geriau nei mūsų teisinė sistema, nes susikivirčijusiųjų šeima, draugai ir kaimynai, paskatinti patikimų tarpininkų, drąsindavo juos susitaikyti, protingai išspręsti problemą. Praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje mokslininkai patarė ekspertams perkelti dalį minėtų metodų į Amerikos teisinę sistemą. Žinoma, kad tie metodai nunyko – jie egzistuoja tik laisvoje visuomenėje.

       Anarchistai naivūs: jie tiki žmogaus prigimties gerumu.

       Taip nėra. Tiesa, anarchistai atmeta gimtosios nuodėmės idėją. Tai – religinės idėjos, kuriomis nebetiki dauguma žmonių. Bet anarchistai taip pat nemano, kad žmogus iš prigimties geras. Jie priima žmones tokius, kokie jie yra. Žmonėse nieko „esminio” nėra. Mes, žmonės, gyvenantys kapitalizmo epochoje, jo sąjungininkėje valstybėje, tiesiog niekad neturėjome galimybės tapti tuo, kuo galime būti.
       Anarchistai dažnai apeliuoja į žmonių moralę, ieškodami juose to, kas geriausia, taip pat jie apeliuoja į kilnų egoizmą. Anarchizmas nėra pasiaukojimo doktrina, nors kai kurie anarchistai kovojo ir mirė už tai, kuo tiki. Anarchistai tiki, kad jų idėjų įgyvendinimas reikš geresnį gyvenimą beveik kiekvienam.

       Kaip galite manyti, kad žmonės netaps vienas kito auka, jei valstybė nekontroliuos nusikalstamumo?

       Jei manote, kad eilinis žmogus pavers jus savo auka, kaip galite manyti, kad valstybė nepavers aukomis mūsų visų? Ar žmonės, ateinantys į valdžią, tikrai nėra savanaudžiai, ar jie išties tokie atsidavę, ar jie pranašesni už tuos, kuriuos valdo? Anarchijoje valdžia yra silpna, ji yra išsklaidyta. Visi turi šiek tiek galios, bet nė vienas jos neturi labai daug. Valstybėje valdžia yra koncentruota ir dauguma žmonių jos neturi. Prieš kokią valdžią sukiltumėte jūs?

       Bet pažvelkime realybei į akis – kas atsitiktų, jei nebūtų policijos?

       Kaip sako anarchistas Allenas Thorntonas, „Policijai nėra reikalo ką nors saugoti; jos reikalas yra keršyti“. Pamirškite Betmeną, kuris stabdo nusikalstamumą. Policijos patruliai neužkerta kelio nusikaltimams, negaudo nusikaltėlių. Kai Kanzaso valstijoje slapta buvo nutrauktas policijos darbas, nusikaltimų nepadaugėjo. Kitas tyrimas atskleidė, kad detektyvų darbas ir kiti panašūs faktoriai neturi įtakos nusikaltimų skaičiui. Bet kai kaimynai sutelkia pastangas tam, kad apsigintų nuo galimų nusikaltimų, nusikaltėliai perbėga į kitą rajoną, saugomą vien policijos. Nusikaltėliai žino, kad ten jiems niekas negrės.
       Moderni valstybė labai reguliuoja kasdienį gyvenimą. Beveik kiekvienas užsiėmimas yra susijęs su valstybe. Tai tiesa – bet geriau pagalvojus, kasdieniniame gyvenime yra apstu anarchijos. Policininkus mes sutinkame retai – nebent tada, kai jis jus baudžia už greičio viršijimą. Visur vyrauja savanoriški susitarimai ir potvarkiai. Anarchistas Rudolphas Rockeris yra rašęs: „Tiesa, kad net klestint žiauriausiai despotijai, didžiąją žmogaus asmeninių santykių dalį sudaro laisvi susitarimai ir įsipareigojimai bei solidarus bendradarbiavimas, be kurių socialinis gyvenimas išvis būtų neįmanomas.
       Šeimos gyvenimas, pirkimas ir pardavimas, draugystė, religinės praktikos, seksas ir laisvalaikis yra anarchistiniai. Net darbovietėse, kurias daugelis anarchistų laiko tokiomis pačiomis prievartos institucijomis, kaip valstybė, darbininkai neklauso bosų ir bendradarbiauja siekdami, kad sumažėtų darbo ir būtų galima jį atlikti iki galo. Kai kurie žmonės sako, kad anarchija neefektyvi, bet tik ji ir veikia! Valstybė, kaip ir ekonomika, sunkiai laikosi ant anarchijos pamatų.

       O kultūra?

       Anarchizmas visada traukė kilnias ir kūrybingas sielas, praturtinusias mūsų kultūrą. Tarp anarchistų esama tokių poetų, kaip Percy‘is Bysshe‘as Shelley‘is, Williamas Blake‘as, Arthuras Rimbaud, and Lawrence‘as Ferlinghetti. Tarp amerikiečių eseistų yra anarchistas Henry‘is Davidas Thoreau, o XX a. šį sąrašą papildė anarchistė katalikė Dorothy Day, Paulas Goodmanas, ir Alexas Comfortas (knygos „Sekso džiaugsmas“ autorius). Anarchistai mokslininkai - lingvistas Noamas Chomsky‘is, istorikas Howardas Zinnas, antropologai A.R. Radcliffe-Brown ir Pierre‘as Clastresas. Tarp anarchistų yra tiek daug literatūros figūrų, kad jų visų nė nesuminėsi, bet žymiausi tarp jų yra Levas Tolstojus, Oscaras Wilde‘as ir Mary Shelley („Frankenšteino“ autorė). Iš anarchistų dailininkų minėtini Gustavas Courbet, Georgesas Seurat, Camille‘is Pissarro ir Jacksonas Pollockas. Iš anarchistų muzikantų gerai žinomi Johnas Cage‘as, Johnas Lennonas, grupė CRASS ir t.t.

       Gerai, tarkim, jūs teisūs sakydami, kad anarchijoje gyventi geriau nei dabartinėmis sąlygomis. Kaip mums sugriauti valstybę, jei, kaip teigiate jūs, ji tokia galinga ir despotiška?

       Anarchistai visada apie tai galvojo. Jie neturi vienintelio paprasto atsakymo. 1936-aisiais Ispanijoje, prieš karinei chuntai įvykdant perversmą, buvo milijonas anarchistų, jie kovojo su fašistais fronte, padėjo darbininkams užiminėti fabrikus, o valstiečiams – kolektyvizuoti žemę. Taip pat anarchistai elgėsi 1918-1920-aisiais Ukrainoje – kovojo ir su caro rėmėjais, ir su komunistais. Štai kaip mes sugriausime sistemą XXI amžiuje.
       Prisiminkime revoliucijas, sugriovusias komunizmą Rytų Europoje. Buvo neišvengta smurto ir mirties, vienose šalyse jo buvo daugiau, kitose – mažiau. Bet politikus, biurokratus ir generolus – mūsų bendrus priešus – iš kėdžių išvertė dauguma gyventojų, atsisakiusi dirbti ar kitaip palaikyti supuvusią sistemą. Kas liko daryti Maskvos ar Varšuvos komisarams? Numesti ant savęs pačių atomines bombas? Išnaikinti darbininkus, kurie juos penėjo?
       Dauguma anarchistų ilgai tikėjo, kad visuotiniai streikai – kolektyvinis atsisakymas dirbti – gali suvaidinti didelį vaidmenį triuškinant valstybę.

       Jei jūs prieš valstybę - jūs turbūt prieš demokratiją.

       Jei demokratija reiškia, kad žmonės patys tvarko savo gyvenimą, tada, kaip rašė amerikiečių anarchistas Benjaminas Tuckeris, anarchistai yra „neįbauginti Jeffersono demokratai“ – vieninteliai tikri demokratai. Bet tikroji demokratija visai ne tokia. Tikrovėje dalis žmonių (Amerikoje – mažuma) renka saujelę politikų, kurie kontroliuoja mūsų gyvenimus leisdami įstatymus, panaudodami nerenkamus biurokratus ir policiją, kad juos palaikytų, nori to dauguma ar nenori.
       Kaip rašė prancūzų filosofas (ne anarchistas) Rousseau, demokratijoje žmonės yra laisvi tik balsavimo metu, o kitais atvejais jie yra valdžios vergai. Oficialūs politikai ir biurokratai dažnai yra smarkiai įtakojami didžiojo verslo ir kitų įtakos grupių. Tai žino visi. Bet kai kurie žmonės tyli, nes gauna naudos iš valdančiųjų. Kiti tyli, nes žino, kad protestuoti nėra gerai, jie gali būti pavadinti „ekstremistais“ arba „anarchistais“(!) Tokia demokratija!

       Na, jei jūs nerenkate sprendimus priimančių pareigūnų, kas juos priims? Juk nesakysite, kad tai gali kiekvienas, nes jis darys, ką nori, ir nekreips dėmesio į kitus.

       Anarchistai turi daug idėjų, kaip priimti sprendimus gyvenant išties savanoriškoje ir bendradarbiaujančioje visuomenėje. Dauguma anarchistų tiki, kad tokią visuomenę turi sudaryti lokalios bendruomenės, pakankamai mažos, kad žmonės galėtų pažinti vienas kitą, arba žmonės galėtų bent jau vienas su kitu palaikyti šeimyninius ryšius, būti draugais, turėti bendras nuomones ir interesus. Lokalioje bendruomenėje žmonės galėtų susitarti, kas geriausia jų bendruomenei ir aplinkai. Jie žino, kad jų būsimą gyvenimą lems jų sprendimai. To nesupranta politikai ir biurokratai, sprendžiantys už kitus.
       Anarchistai tiki, kad sprendimai turi būti priiminėjami žemiausiame lygmenyje. Visi sprendimai, kuriuos žmonės gali priimti patys, jie ir turi priimti patys, be kitų kišimosi. Kiekvienas mažos grupės (šeimos, religinės kongregacijos, bendradarbių) sprendimas yra jų pačių reikalas, jei jis nesikerta su kitų sprendimais. Sprendimai, kurių poveikis platesnis, turėtų būti bendrai sprendžiami bendruomenės asamblėjoje.
       Visgi bendruomenės asamblėja nėra įstatymų leidėja. Niekas nėra renkamas. Kiekvienas gali įsijungti. Žmonės kalba už save. Ir gerai žino, kad jų pergalė nėra, kaip sakė futbolo treneris Vince Lombardi, „vienintelė būtinybė“. Jie nori, kad laimėtų visi. Jie vertina kaimynų draugystę. Pirmiausia jie stengiasi suprasti ir išsiaiškinti. Dažnai to pakanka, kad pasiektum sutarimo. Jei to negana, jie ieško kompromiso. Labai dažnai jie jį randa. Jei ne - asamblėja gali atidėti sprendimą, kad visa bendruomenė galėtų jį aptarti iki kito susirinkimo. Jei vėl nepavyksta - galima laikinai naudoti daugumos principą.
       Jei vis tiek nepavyksta susitarti, mažuma turi dvi galimybes. Ji gali šįkart nusileisti daugumai – bendruomenės harmonija svarbesnė nei problema. Galbūt dauguma gali nusileisti mažumai dėl ko nors kito. Jei viskas žlunga, o problema tokia svarbi mažumai, ji gali atsiskirti ir sukurti atskirą bendruomenę, panašiai, kaip tai darė įvairios Amerikos valstijos (Konektikutas, Rod Ailendas, Vermontas, Kentukis, Meinas, Juta, Vakarų Virdžinija ir t.t.) Anarchija nesugrius, nes naujoji bendruomenė atkurs anarchiją. Anarchija nėra tobula sistema – ji tiesiog geresnė už kitas.

       Mes negalime patenkinti visų savo troškimų, veikdami tik vietiniame lygmenyje.

       Galbūt ne visus troškimus galime patenkinti, bet išliko archeologinių ženklų, kad anarchistinėje priešistorinėje Europoje šimtus, o kartais tūkstančius kilometrų driekėsi tolimi prekybiniai keliai. Anarchistinėse primityviose bušmėnų arba Trobriano salų visuomenėse, kurias XX a. aplankė antropologai, tokia prekyba buvo vykdoma tarp „individualių partnerių“. Praktinė anarchija niekada nebuvo priklausoma nuo visiško lokalinio savarankiškumo. Bet dauguma šiuolaikinių anarchistų siekia, kad bendruomenės ir regionai būtų kaip įmanoma savarankiškesni, kad nepriklausytų nuo tolimų pašaliečių. Net moderni technologija, kuri buvo kurta tikslingai, norint savarankiškumo sąskaita išplėsti komercinę rinką, gali mums padėti tapti daug savarankiškesniais nei to nori valdžia ir korporacijos.

        Vienas iš anarchijos apibrėžimų yra „chaosas“. Ar anarchija netaps chaosu?

        Pierre‘as Josephas Proudhonas, pirmasis asmuo, pasivadinęs anarchistu, rašė, kad „laisvė yra tvarkos mama, o ne duktė“. Anarchistinė tvarka yra pranašesnė už valstybinę, nes tai nėra prievartinių įstatymų sistema – gerai vienas kitą pažįstančių žmonių bendruomenės tiesiog susitaria, kaip jie gyvens kartu. Anarchistinė tvarka yra paremta bendru sutarimu ir bendruomenine sąmone.

        Kada suformuluota anarchizmo teorija?

        Kai kurie anarchistai mano, kad anarchistines idėjas senovės Graikijoje išreiškė kinikas Diogenas, senovės Kinijoje – Lao dzė, Viduramžiais – mistikai, o XVII a. jo būta Anglijos pilietinio karo metais. Bet modernusis anarchizmas prasidėjo 1793-aisiais, kai Anglijoje buvo išleista Williams Godwino knyga „Politinis teisingumas“. XIX a. 5 dešimtmetyje Prancūzijoje jį atgaivino Pierre‘as Josephas Proudhonas („Kas yra nuosavybė?“). Jis įkvėpė prancūzų darbininkų anarchistinį judėjimą.  Maxas Stirneris knygoje „Ego ir tai, kas jam priklauso“ (1844) apibrėžė „apšviestąjį” egoizmą - svarbiausią anarchistinę vertybę. Amerikietis Josiah Warrenas, nežinodamas apie anarchizmą, tuo pačiu metu iškėlė tokias pačias idėjas ir įtakojo didelį judėjimą, kūrusį utopines bendruomenes. Vėliau anarchistines idėjas plėtojo didysis rusų revoliucionierius Michailas Bakuninas ir žymus mokslininkas Piotras Kropotkinas. Anarchistai tikisi, kad jų idėjos toliau plėtosis besikeičiančiame nūdienos pasaulyje.

        Toks revoliucingumas labai primena Komunizmą, kurio niekas nenori.

         Anarchistai ir marksistai yra priešai nuo XIX a. 7 dešimtmečio. Nors jie kartais kartu kovodavo prieš bendrus priešus – caro tarnus per Rusijos revoliuciją ir ispanų fašistus per Ispanijos pilietinį karą, komunistai visada išduodavo anarchistus. Marksistai, pradedant Karlu Marxu ir baigiant Josifu Stalinu, smerkė anarchistus.
         Kai kurie anarchistai, Kropotkino sekėjai, vadino save „komunistais“ – ne Komunistais. Jie išsiskyrė savo laisvu komunizmu, kylančiu iš apačios – savanoriškai sujungdavo savo žemes ir darbus vietinėse bendruomenėse, kur žmonės pažino vienas kitą – o Komunistai naudodavosi valstybės prievarta, nacionalizuodavo žemę ir gamybos priemones, neigdavo vietinę autonomiją ir pažemindavo darbininkus paversdami juos valstybės tarnautojais.

         Kaip gali taip skirtis tos sistemos?

         Anarchistai džiaugėsi ir dalyvavo Europoje griūvant Komunizmui. Kai kurie anarchistai daug metų padėjo Rytų bloko disidentams – to nedarė JAV valdžia. Dabar anarchistai aktyvūs visose buvusiose komunistinėse šalyse.
         Komunizmo žlugimas, žinoma, diskreditavo daugelį Amerikos kairiųjų, bet ne anarchistų, kurie bet kuriuo atveju nelaiko savęs kairiaisiais. Anarchistai gyvavo iki marksizmo ir gyvuoja jam žlugus.

         Ar anarchistai pritaria smurto naudojimui?

         Anarchistai nė iš tolo nėra tokie smurtautojai, kaip demokratai ir respublikonai, liberalai ir konservatoriai. Pastarieji tik atrodo nepripažįstą smurto, nes naudojasi valstybe, kad ji nudirbtų jų purvinus darbelius – smurtautų už juos. Bet smurtas yra smurtas. Uniforma ar vėliava nieko nekeičia. Valstybė yra prievartinė pagal apibrėžimą. Jei nebūtų buvę smurto prieš mūsų protėvius – medžiotojus, rinkėjus ir valstiečius, – šiandien nebūtų valstybių. Kai kurie anarchistai pritaria smurto naudojimui, bet kiekviena valstybė vykdo prievartą kasdien.
         Kai kurie anarchistai, remdamiesi Tolstojaus tradicija, yra iš principo nusistatę prieš smurto naudojimą. Santykinai mažai anarchistų tiki, kad valstybę reikia pulti. Dauguma anarchistų tiki savigynos principu ir imtų smurtauti tik kilus revoliucinei situacijai. Problema yra ne smurtauti ar nesmurtauti. Problema yra tiesioginis veiksmas. Anarchistai tiki, kad žmonės – visi žmonės – turi čiupti likimą į savo rankas, individualiai ar kolektyviai, legaliai ar nelegaliai, smurtiniu ar nesmurtiniu keliu.

         Kokia yra tiksli anarchistinės visuomenės struktūra?

         Dauguma anarchistų to „tiksliai“ nežino. Pasaulis būtų visiškai kitoks, jei būtų panaikinta valdžia.
         Anarchistai paprastai nesiūlo direktyvų – tik tam tikras gaires. Jie sako, kad tarpusavio pagalba – bendradarbiavimas, o ne konkurencija – yra tikrasis socialinio gyvenimo pamatas. Jie yra individualistai, nes galvoja, kad visuomenė egzistuoja individo, o ne kieno nors kito labui. Jie palaiko decentralizaciją – ji reiškia, kad visuomenės pamatai turi būti lokalios bendruomenės. Šios bendruomenės, pasiremdamos tarpusavio pagalbos principais, sudaro federacijas, bet nekoordinuoja veiksmų, kuriuos gali atlikti lokalios bendruomenės. Anarchistinė decentralizacija aukštyn kojomis apverčia egzistuojančią hierarchiją. Dabar valdžia tuo galingesnė, kuo ji aukštesnė. Anarchijoje aukštesnės asociacijos neturi jokios valdžios. Jos neturi prievartinės galios, o kuo aukščiau kyli – tuo mažiau atsakomybės tau deleguojama iš apačios. Bet anarchistai rizikuoja: tos federacijos gali tapti biurokratinėmis ir valstybinėmis. Esame utopistai, bet mąstome realiai. Mes turėsime kruopščiai prižiūrėti tas federacijas. Kaip rašė Thomas Jeffersonas, „amžinas budėjimas yra laisvės kaina“.

         Ką dar norėtumėte pasakyti?

         Winstonas Churchillis, velionis anglų politikas, alkoholikas ir karo nusikaltėlis, rašė, kad „demokratija yra blogiausia valdžios sistema, neskaitant visų kitų“. Panašiai anarchija yra blogiausia visuomeninė sistema – neskaitant visų kitų. Visos civilizacijos (ir valstybinės visuomenės) griūva, jas pakeičia anarchistinės visuomenės. Valstybinės visuomenės yra iš prigimties nestabilios. Anksčiau ar vėliau mūsiškė civilizacija irgi žlugs. Pats laikas pagalvoti, kuo ją pakeisime. Anarchistai apie tai galvoja jau daugiau nei du šimtus metų. Mes turime pranašumą. Mes kviečiame jus susipažinti su mūsų idėjomis ir kartu imti kurti geresnį pasaulį.

         Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius

         2008.03.23.