Filme „Matrica“ pagrindinis veikėjas Neo sprendžia dilemą, kurią realybę pasirinkti – struktūruojamą Matricos ar niekieno nestruktūruojamą ir sąlyginai laisvą. S. Žižekas tiek mėlynoje, tiek raudonoje piliulėje įžvelgia simbolinę realybę, kurią struktūruoja ideologija. Matrica taip pat yra ideologija.

Tad kyla klausimas – ar įmanoma realybė be ideologijos? Žižeko atsakymas yra toks: įmanoma, jei pati realybė yra iliuzijoje. Tai jo trečia siūloma piliulė filme „The pervert‘s guide to the cinema“. Tačiau ar tikrai taip yra?

Analizuodamas ideologiją, S. Žižekas pastebi, kad jos visiškai neįmanoma išvengti, nes be jos prarandama pati realybė. Mes visi esame pašaukti ideologijos, kaip įrodė L. Althusseris su savo interpelecijos teorija.

Pasak S. Žižeko, pats elementariausias ideologijos apibrėžimas yra geriausiai žinoma frazė iš K. Marxo „Kapitalo“: „Jie nežino, ką daro, bet jie tai daro“. Tačiau tai – ne postmodernios ideologijos apibrėžimas. S. Žižeko manymu, postmoderni ideologija turi būti apibrėžiama P. Sloterdijko formule: „Jie labai gerai žino, ką daro, bet vis tiek tai daro“.

Įprasta manyti, kad ideologija yra tas „žinojimas“, ką tu darai. Tačiau S. Žižeko tvirtinimu yra priešingai – ideologija pasireiškia ne per žinojimą, bet per „darymą“. Tarkim, piniginiuose mainuose „individai labai gerai žino, kad esama santykių tarp žmonių už santykių tarp daiktų, bet savo socialinėje veikloje darydami jie veikia taip, lyg pinigų materiali realybė būtų tikra“. Tas pats yra su tikėjimu biurokratiniu aparatu – žmonės žino, kad jis tėra simbolinė galia, bet elgiasi taip, lyg ji būtų tikra. Ir net nesuabejoja jos tikrumu. Šia prasme ideologija išties yra pirmesnė už realybę – nes būtent ideologija sukuria pačios realybės vertinimą.

Taigi čia iškyla klausimas – kaip mūsų elgiasį paversti neideologiniu? Kaip išsivaduoti iš ideologijos gniaužtų ir apskritai ar tai įmanoma?

Aš pateiksiu kelis variantus, kurie gali būti traktuojami skirtingai – kaip antiideologija, kaip neideologija arba kaip jos griūtis ir tai, kas nepakliūva į ideologijos formą.

Pirmas – tai K. Marxo išrastas simptomas. „Marxas „išrado simptomą“ (Lacano teigimu) aptikdamas tam tikrą įtrūkį, asimetriją, tam tikrą „patologinį“ pusiausvyros praradimą. Simptomas yra konkretus elementas, kuris sugriauna savo paties universalų pamatą, tai rūšis, sugriaunanti savo pačios giminę.“ Paprastas pavyzdys: laisvės simptomas yra laisvas pasirinkimas vergauti. Šiandienos sistemoje manoma, kad laisvė daryti, ką nori, įgalina atsisakyti laisvės. Bet iš tiesų tuomet, kai atsisakai laisvės, tu jau nesi laisvas. Ši simptominė situacija sugriauna visą Laisvės universumą.

Kas galėtų būti simptomas ideologijos atžvilgiu? Jeigu ideologija laikysime simbolinį realybės struktūravimą, tai vienintelis jos simptomas gali būti tai, ką J. Lacanas vadina Tikrove. Jis teigia, „kad tik sapne mes priartėjame prie tikro pabudimo – tai reiškia, prie mūsų geismo Tikrovės“. Bet tai nereiškia, kad paskutinė to, kas tikra, atrama yra fantazija, arba kad gyvenimas yra sapnas.

Lacanui vienintelė vieta, kur mes priartėjame prie kieto Tikrovės branduolio, yra būtent sapnas“. Jo manymu, „budrioje realybėje mes esame ne kas kita, kaip šio sapno sąmonė. Būtent sapne priartėjame prie rėmo, nulemiančio mūsų veiklą, būdą, kuriuo veikiame pačioje realybėje. Panašiai yra ir su ideologiniu sapnu, su apibrėžimu ideologijos, kaip į sapną panašios konstrukcijos, neleidžiančios išvysti tikrosios dalykų padėties, pačios realybės. Mes tuščiai bandome išsiveržti iš ideologinio sapno, „atverdami akis ir bandydami pamatyti realybę tokią, kokia ji yra“, nusiimti ideologinius akinius: būdami tokio postideologinio, objektyvaus, blaivaus žvilgsnio subjektai, laisvi nuo vadinamųjų ideologinių prietarų, matydami faktus tokius, kokie jie yra, mes vis dėlto liekame „ideologinio sapno sąmonė“. Vienintelis būdas išsiveržti iš mūsų ideologinio sapno galios yra susitikti su savo geismo Tikrove, pasirodančia sapne“.

Kas galėtų būti ši geismo Tikrovė? S. Žižekas atsakytų – trauma. Prisiminkime Rugsėjo 11-ąją ir pojūtį, kad tai „nerealu“, kad Tikrovėje taip negali nutikti. Tai buvo giliai paslėpto geismo apie pasaulio pabaigą iliustracija. Fantazija apie Apokalipsę, kuria gyvena visas pasaulis, nors ideologija teigia, kad kapitalizmas nuves į amžiną rojų. Holivudas kas mėnesį vis pagamina naują superfilmą apie pasaulio pabaigą ir visada susišluoja daug pinigų – iš neįsisamonintos mūsų geismo Tikrovės.

Šis pavyzdys iliustruoja tam tikrą neideologinę mūsų pusę, tačiau vis tiek nepalieka vilčių, kad sąmoningai galėtume iš jos išsivaduoti. Jis tik sako, kad mumyse esama Tikrovės, dar nepasiglemžtos ideologijos. Bet mes patys nieko negalime padaryti. Vienintelis būdas patiems imti griauti ideologiją – tai sąmoninga veikla kurti traumines situacijas. Kitaip sakant, patiems sukurti sapną be ideologijos.

Kas tai galėtų būti? Puikus to pavyzdys yra G. Debordo savižudybė, nufilmuota videokamera. Puikiai suprasdamas spektaklio visuomenės ideologiją, G. Debordas nusprendė ištrinti save iš gyvenimo pačiu neideologiškiausiu būdu. To neįmanoma parodyti per televiziją ar kine. Spektaklis negali įtraukti į save to, kas jį neigia, – videomirties. Šis simbolinis aktas simbolizavo visišką vaizdo nuvainikavimą. Šis vaizdas tapo simptomu, kuris griauna regimybės karalystę. Tai vaizdo, kuris tenkina, tabu sugriovimas, kartu su mirtimi, kuri negali būti maloni. Nepamirškime, kad nėra indvidualios, asmeninės ideologijos. Ideologija visada yra sociali – tai, kalbant J. Lacano terminais, Didysis Kitas. Situacionistų prieš spektaklio visuomenę nukreiptos situacijos buvo vienas iš būdų griauti ideologiją. Tačiau trumpas ideologijos paerzinimas, kurį atliko G. Debordas, vis tiek kelia mintį, kad mes negalime ištrūkti iš ideologijos niekaip kitaip, kaip tik pasmerkdami save tokiai pačiai lemčiai.

Čia į pagalbą ateina paskutinis didis ideologijos žudikas – J. Baudrillardas. Paprastai ideologija įsivaizduojama kaip iliuzija, kaip tai, kas nėra tikra, bet struktūruoja mūsų realybę. Dabar nesigilinkime į šias diskusijas, bet tarkime, kad ideologija iš tiesų yra tam tikra iliuzija. Tam tikras dirbtinis konstruktas. Kad galėtume gyventi, mes privalome būti indokrituoti ideologijos, kad neprarastume realybės. Tai – mūsų realybės pamatas.

J. Baudrillardas iškėlė mintį, kad simuliacija pakeičia tikrovę, kad visa, kas buvo tikra, dabar tiesiog gaminama. Logiška būtų manyti, kad jei tai tiesa, galime dirbtinai klonuoti ir bet kokią ideologiją – taip išsivaduodami nuo jos prievartinės konktrolės, nuo jos mus įkalinančios prigimties.

Pasak J. Baudrillardo, tikrovės ženklų kodifikacija visiškai sunaikino bet kokią galimybę aptikti realią tikrovę. Jos nėra – tai Tikrovės dykuma. Keisčiausia, kad ši mintis visiškai teisinga – tikrovės nėra, nes jos, kaip objektyvios esybės niekada ir nebuvo. Audronė Žukauskaitė su gilia ironija žiūri į J. Baudrillardo tikrovės ilgesį ir taria, kad nuo tada, kai atsirado kalba, pradingo bet kokia objektyvi tikrovė.

Bet ar galima sakyti, kad simuliacija gali sukurti kokią tik norime ideologiją? Arba nuo jos išvaduoti? Deja, ne. J. Baudrillardas nebuvo naivus ir nesiūlė utopijų. Jo teigimu, vienintelė mums likusi utopija – tikrovės ilgesys, o visos iliuzijos, kaip ir pati ideologija, dingo, nes dingo pati tikrovė. Baisiausia čia yra tai, jog galima iš dalies su tuo sutikti.

Kai S. Žižekas kalba apie ideologiją, jis dogmatiškai laikosi lakaniško Įsivaizduojamo / Simbolinio / Realaus žmogaus psichikos traktavimo. Tačiau jis net neleidžia sau suabejoti, kad jokio Realaus iš tiesų nėra. Kad simuliatyvi ideologija yra ir Simbolinis, ir Realus žmogaus psichinio pasaulio modusas.

Paprastas pavyzdys – Disneilendas. Simuliakras, kuriame nėra nieko tikro, ir kuris slepia tiesą, kad visa Amerika yra Disneilendas. Kas galėtų būti šio simuliakro Realus? Kitaip sakant, kokią tiesą nuo mūsų slepia šis ideologinis laimės miesto simbolis? Galbūt J. Baudrillardas teisus – jis slepia tik tai, kad nieko neturi, kad jis yra viskas, kas matoma, kad už jo nieko nėra, kad tai grynų gryniausia simuliacija.

Jei sutiksime su tokia interpretacija, galėsime tarti, kad lygiai taip pat yra su postideologine ideologija – ji slepia tai, kad už jos jau nieko nėra. Jos pasireiškimas yra vienintelė jos būtis. Tuomet nėra taip svarbu, kokia ji, nes mes galime būti tikri – ji neslepia kažkokios nežinomos tiesos, ji nėra marksistinė iliuzija, kuri mums meluoja.

Tad į klausimą – ar įmanoma realybė be ideologijos – galima atsakyti dvejotai: taip, jei laikomės S. Žižeko požiūrio, kad sapnas nėra ideologizuotas, ir ne, jei laikomės J. Baudrillardo požiūrio, kad tikrovė tapo simuliakru. Tuomet nėra nieko tikro, ir viskas, ką mes kalbame, tėra simuliacija, slepianti žiaurią tiesą – kad nieko neslepia. Tokiu atveju mes esam permatomi ir mūsų geismo Tikrovė, pasirodanti sapne, tėra dar viena simuliacija.

2010 12 13