Noriu iš karto paaiškinti, kieno vardu šiandien noriu kalbėti. Daug metų studijuoju anarchizmo istoriją ir filosofiją. Anarchizmas – mano pasaulėžiūra. Ilgiau nei 20 metų dalyvauju anarchistų judėjime, nes man – kaip sakoma evangelijoje – „tikėjimas be darbų yra miręs“.

 

Kalbėsiu ne tiek kaip anarchizmo tyrinėtojas, kiek kaip anarchizmo sekėjas, kuriam anarchizmas ne muziejaus eksponatas, kurį reikia inventorizuoti, o tikėjimo simbolis.

 

Bet tikėjimas neturi būti aklas. Tad svarbu išsiaiškinti ir suprasti, ką jis – anarchizmas – man ir visiems mums šiandien reiškia? Juk jis ne tik gražus žodis ar istorijos studijų objektas. Ir kodėl jis šiandien toks marginalus ir mažai žinomas? Kodėl jį skandalingai išgarsina ir perkelia į visuomenės dėmesio centrą tik tokie įvykiai, kaip Graikijos maištas 2008 m. gruodį?

 

Galima daug kalbėti apie anarchizmo nuopelnus istorijai, filosofijai ir kultūrai, bet ką gi turime šiandien? Kokios socialinės ir egzistencinės šiandienos pasaulio sąlygos prisideda prie jo plėtros, dabartiniame pasaulyje prisideda ar, priešingai, trukdo jam vystytis?

 

Vadinasi, teks kalbėti apie žmogaus prigimtį ir apie šiuolaikinę visuomenę, t.y. apie žmogaus padėtį šiuolaikiniame pasaulyje. Žinoma, apie visa tai kalbėsiu tik prabėgomis: iškelsiu kai kuriuos klausimus, parodysiu skaudulius ir pateiksiu kai kuriuos siūlymus.

 

Mano pranešimas – tik kvietimas pokalbiui, nieko daugiau. Tai bandymas samprotauti apie anarchizmą kartu iškeliant socialines ir egzistensines problemas. Mano pranešimas bus greičiau sava išpažintis, o ne objektyvus svetimų atsakymų rinkinys.

 

II

 

Anarchistų mąstytojai visada pabrėždavo, kad anarchizmas – ne kabinetinių doktrinierių išmislas, ne užbaigta koncepcija ir dogma. Anarchija gims iš gyvenimo stichijos, iš žmonių laisvės siekio, iš išsivadavimo instinkto, „iš švento maišto jausmo“ (anot Bakunino) ar iš spontaniškos prigimtinės kūrybos ir socialumo (anot Kropotkino). Kol atomizuotoje konkuruojančioje visuomenėje lieka socialumo trupinių, kol atjauta ir solidarumas neišnyko iš kultūros, kol bent kas maištauja prieš nelaisvę – anarchizmas vis dar gyvas.

 

(Pažymėsiu, ši mūsų konferencija – „Priamuchino skaitymai“ – rengiama be valdžios ir verslo kišimosi, kelių žmonių nesavanaudiška iniciatyva; tai kuklus, bet tikras anarchizmo bei savivaldos gyvybingumo pavyzdys.)

 

Anarchistai pastebi šią tendenciją, apipavidalina ją, apmąsto ir tobulina. Bet anarchijos ir anarchizmo sąvoka daugiaprasmė ir miglota. Kaip visi žino, daugelis žmonių yra „stichiški anarchistai“ to nė neįtardami (kaip ponas Žiurdenas Moljero pjesėje, kuris kalbėjo proza to nė neįtardamas). Ir, priešingai, daugelis iš tų, kurie pasivadina anarchistais, tokie nėra. Bet kuris „izmas“ slepia savyje pavojų išsigimti į partinę dogmą, ideologiją, madą, – ir tai leido Bobui Blackui provokuojamai pavadinti „anarchizmą“ kliūtimi kelyje į anarchiją.

 

Manau, su tuo, kas pasakyta, sutiks visi. Bet lieka klausimas: kas sprendžia, ką laikyti anarchistu, o ko ne, kam suteikti šį vardą ir iš ko atimti? Kaip susiję anarchistiniu besivadinantis judėjimas, ir stichiška anarchija, kylanti iš žmogaus prigimties ir socialumo? Kokios instancijos ir kriterijai padės tai suprasti? (Nesibrausiu į įvairių priešdėlių ir epitetų, kabinamų prie žodžio „anarchizmas“, džiungles: anarchoindividualizmas, anarchokomunizmas, anarchofeminizmas, anarchoekologizmas ir kt.)

 

Suprantama, kad anarchizmas – savo dvasia platus, nepartinis bei nedogmatiškas – neturi savo šventųjų karvių ir šventraščių, kaip marksizmas. Bet kur gi tos ribos, už kurių išnyksta bet koks kokybinis apibrėžimas?

 

Norėčiau pateikti, mano nuomone, puikų poeto Sašos Čiornio eilėraštį „Anarchistas“, parašytą prieš šimtą metų, 1910-aisiais. Štai jis:

 

Gyveno kartą anarchistas,

Žandenas ir barzdą dažė,

Vokietaitės meilės prašė,

Nors ir buvo jis sadistas.

 

Sprandas pasidarė storas,

Nuo raudonų lašinių,

Valgė daug, gerai atrodė –

Nesiskyrė nuo žmonių.

 

Kartą geltonsnapis vienas,

Jaunas toks, idealistas,

Ėmė remti jį prie sienos:

„Kodėl gi esat anarchistas?“

 

Anarchistas išsižiojo

Ir, išraudęs kaip vėžys,

Nužvelgė piktai jaunuolį:

„Jūs tamsuolis ir kvailys“

 

Kiekvienam anarchistui derėtų pagalvoti apie šį eilėraštį.

 

III

 

Paprasčiau išsiaiškinti, kas nėra anarchizmas, o po to pamėginti suprasti, kas gi jis iš tiesų yra. Dar kartą pabrėžiu, kad šiandien nenoriu scholastiškai kapstytis terminuose, noriu pabandyti gyvai išsiaiškinti: iš kur mumyse ir aplink mus gali kilti ir vystytis anarchizmas.

 

Pirmiausia, anarchija – tai ne chaosas, ne betvarkė. Nors tai laisva, kūrybinga, spontaniška tvarka, bet tvarka.

 

Antra, anarchizmas – ne tik „muziejinis eksponatas“ ir šlovingų praeities vardų bei judėjimų kolekcija, kurią vertėtu atiduoti į archyvą istorikams. Visa tai egzistuoja, bet mūsų – gyvų anarchistų –  toks anarchizmo patalpinimas muziejuje visiškai netenkina. Mes kaip tik ir bandome rasti jame ką nors gyvo, nemirštančio, tikro. Štai prieš kelis metus Prancūzijos studentai anarchistai, užgrobę universitetus, ant sienų rašydavo „Skaitykite Bakuniną!“. Taigi Bakuninas jiems gyvena šiandien, man – irgi. Mirusių dogmų našta nesuderinama su anarchizmo dvasia.

 

Trečia, anarchizmas man ne tiesiog graži frazė, poza, mada, madinga palaidinė ar krepšys su A raide apskritime. Komercializavimas, supopsinimas ir pavertimas muziejiniu eksponatu – tai dar vienas sistemos bandymas numarinti ir iškastruoti anarchizmą, padaryti jį beverčiu, neįgaliu, nemąstančiu, nekenksmingu.

 

Ketvirta, anarchizmas man nėra „ideologija“ (ideologija, anot Karlo Marxo ir Karlo Mannheimo, tai „klaidinga sąmonė“, partinė politinė doktrina, žinanti visus atsakymus ir padedanti manipuliuoti žmonėmis).

 

Žinoma, realybėje anarchizmas tampa ir chaosu, ir muziejaus eksponatu, ir madinga preke, ir ideologiniu konstruktu. Bet yra kaip žinomame armėnų radijo anekdote. Jo paklausė: „Ar tiesa, kad Piotras Iljičius Čaikovskis buvo homoseksualus?“ Radijas atsakė: „Tiesa, bet ne vien už tai mes mylime gerbiamą Piotrą iljičių“. Taip ir su anarchizmu.

 

Anarchizmo saskaita gali parazituoti verteivos, ideologai, prie jo šildosi muziejininkai ir prekeivos, jo fone staiposi gražbyliai ir pozuotojai, nes jame, pačiame žodyje, jo energijoje, patose, dvasioje, tradicijoje, žmonėse, idėjose – yra kažkas gyvo, tikro, amžino. Jeigu norite – mitologiško (jeigu mitą suvoktume kaip pradinę prasmes gimdančią realybę). Nežiūrint visų iškraipymų, vulgarizavimų, valdžios šmeižtų, miesčioniškų baimių ir daugelio sekėjų niekingumo.

 

Taip – anarchizmas gerai parduodamas, taip – prie jo limpa kriminalas, bepročiai ir banditai, taip – jis lyg senovinis gyvūnas, pakliuvęs į šaltas zoologų rankas, žudomas šimtais scholastiškų disertacijų ir klasifikacijų... Bet jame visada lieka kas tai daugiau. George‘as Orwellas konstatavo, kad niekas nenuveikė tiek daug diskredituojant socializmą, kaip patys socialistai. Iš dalies tai tinka ir anarchizmui.

 

IV

 

Kas mums – anarchistams – yra anarchizmas, kodėl mes taip save vadiname, kita vertus, kodėl jis taip menkai pastebimas šiuolaikiniame apokaliptiniame pasaulyje, spurdančiame beprasmybės, supuvusio postmodernizmo, valstybinio paternalizmo, technokratizmo, nužmogėjimo, ekologinių katastrofų gniaužtuose? Šis klausimas – gera proga suvokti save ir mus supantį pasaulį. Pasaulį, kuriame viešpatauja pavaldumas, o ne savivalda; vartojimas, o ne kūryba; hierarchija, o ne lygybė; konkurencija, o ne solidarumas.

 

Visgi raktinis anarchizmo žodis – „utopija“. [...] Utopija – tai svajonė, siekis pakeisti pasaulį, padaryti jį žmogiškesnį, pamėginti patiems nulemti savo likimą. Anarchistas – visų pirma, „svajojantis žmogus“, o ne liberalų ir marksistų „homo economicus“ ir net ne „homo sapiens“. Radikalus antiutopizmas – tai didžiausia katastrofa, ištikusi šiandieninį žmogį – konformistą ir pragmatiką, skaičiuotoją ir gašlūną, neturintį jokio polėkio.

 

Kadaise, gal prieš dešimtmetį, iškėliau provokacinę tezę, sukėlusią tarp anarchistų audringas diskusijas: „Anarchija – neįmanoma, anarchizmas – amžinas!“. Ja norėjau pabrėžti, kad „anarchija“ kaip idealas, svajonė, utopija, kryptis, amžinas judėjimo horizontas, žinoma, nėra iki galo įgyvendinama, bet itin patraukli ir vaisinga žmogui. Šiaurės polius traukia magnetinę rodyklę, o anarchizmas – kaip asmeninė išpažintis, pasaulėžiūra ir socialinis judėjimas – yra amžinas to horizonto siekis, kova už tos svajonės įgyvendinimą, tų vertybių įtvirtinimą.

 

Aš ir dabar manau, kad „anarchizmas“ – kaip „-izmas“, kaip „partinė ideologija“, kaip modernizmo epochos kūrinys (pabrėžiantis begalinį aklą tikėjimą progresu, mokslu, technika, anarchija kaip galutiniu žmonijos kelionės tikslu) – žlugo. Bet anarchizmas – kaip amžinas žmonių laisvės siekis, kaip maištavimas, kaip žmonių siekis organizuotis ir išsilaisvinti, kaip sinonimas plačių pažiūrų, numatančių alternatyvą esamoms etinėms savimonės vertybėms – tas anarchizmas yra amžinas ir aktualus.

 

Visgi vėl grįšiu prie anarchizmo kaip radikalių utopinių pažiūrų. Paklausti, „kas yra anarchizmas šiandien – čia ir dabar?“ – reiškia paklausti, kiek mumyse liko svajos, spontaniškumo, maišto, įkvėpimo, žmogiškumo ir laisvės. Ar galime mes šiandien dar išgirsti vienas kitą ir laisvės šauksmą savyje?  Po kapitalizmo ir totalitarizmo presu yrant socialumui, anarchizmas į pirmą planą iškelia egzistencinį asmenybės pradą. Dabar „mes“ gali gimti tik iš įsisąmoninusio „aš“. Pagal Kamiu apibrėžimą: „Aš maištauju, vadinasi, Mes egzistuojame!“

 

Šiandien nėra visuomenės, į kuria būtų galima apeliuoti. „Atomizacija“ reiškia ir kraštutinį tarpusavio susvetimėjimą, ir vidinį konformizmą, ir bejėgiškumą. Šiandien anarchizmo atskaitos tašku labiau nei kada nors ankščiau tampa asmenybė. Šiandien anarchizmas tolsta nuo socialinio mokymo ir vis labiau artėja prie asmeninio pasirinkimo, totalios kultūros kritikos ir gyvenimo praktikos. Nebėra kaimo bendruomenės, kaip prieš šimtą metų, nėra didelės šeimos, klano, cecho; netgi maža šeima – griuvena, net laiptinės kaimynų mes nežinome ir prisibijome. Socialumą dabar reikia kurti nuo nulio, nuo menkų draugų grupelių („affinity grupių“) ir subkultūrų.

 

Bus daugiau

 

Iš http://bakunista.nadir.org vertė Evaldas Balčiūnas

2011 04 10

 

Existentialism ve Youreuglykbie