b_kagarlickij2011 m. balandžio pabaigoje Rusijos anarchistai pakalbino Globalizacijos ir socialinių judėjimų instituto direktorių Borisą Kagarlickį. Interviu buvo įrašytas iškart po diskusijos, skirtos Eriko Steenfeldto Reinerto knygai „Kodėl turtingos šalys tapo turtingomis, o skurdžios šalys lieka skurdžiomis“ (How Rich Countries Got Rich... and Why Poor Countries Stay Poor, 2007).

 

Kairieji antiautoritariniai ekonominiai modeliai


Kalbėdamas apie E. Reinerto knygą, atkreipiau dėmesį, kad neoliberalizmo atmetimas nebūtinai reiškia šuolį į griežtai suvalstybintą ekonomiką. Galiu sutikti su E. Reinertu, kad valstybės kišimusi grįsta politika yra geresnė už tą, kokią turime dabar, ir manau, kad tam tikri žingsniai šia kryptimi būtų pozityvūs. Bet jei visa tai laikysime idealu, mums iškils klausimas, kodėl tokia politika XX a. 7-ajame dešimtmetyje atvedė į aklavietę?

 

Mano nuomone, atsakymas glūdi dviejuose dalykuose. Pirma, mes negalime išsiversti be valstybės ir pro ją praeiti, mums būtina veikti kartu su valstybės ekonomine politika ir sukurti sąlygas, kad naujoji žmonių ekonomika kiltų iš apačios. T.y. kad kurtųsi kooperacinis judėjimas, atsirastų įvairios tinklinių organizacijų formos, kad įvairūs politikos elementai stimuliuotų žmones dirbti ir ragintų juos pačius spręsti savo problemas. Apie tai Edwardas Schumacheris kalbėjo knygoje „Tai, kas maža, yra nuostabu“ (Small Is Beautiful, 1973).

 

Jūs galite kurti naujas technologijas, naujas plėtros strategijas, nesusijusias nei su rinka, nei su valstybe, veikiančias tam tikrose nišose, tačiau jei valstybė panorės, ji jas užsmaugs. Todėl minimali sąlyga, kad valstybė nebūtų nusiteikusi jų smaugti. Būtų geriausia, kad valstybė joms sukurtų veiklos nišas, kuriose nespaustų nei rinka, nei pati valstybė. Štai kodėl valstybės klausimas yra svarbus.

 

Bet tai tik pusė kelio. Antroji užduotis – ekonomiką reikia ne suvalstybinti, o tam tikru laipsniu ištrinti joje valstybės rėmus. Manau, kad Marxas ir Engelsas visiškai teisingai kėlė valstybės panaikinimo klausimą. Na taip, mes galime nacionalizuoti įmones, bet kokios jos bus ir kokia bus jas nacionalizavusi valstybė? Šiuo atveju valstybė gali būti efektyvus instrumentas, atimantis įmones iš kapitalo. Bet tai nereiškia, kad valstybė – biurokratinė autoritarinė mašina – turi jas valdyti.

 

Iš čia kyla savivaldos, įvairių tinklinio koordinavimo mechanizmų ir demokratinio planavimo kaip proceso, kylančio iš apačios į viršų, idėjos. Bėda ta, kad mes nesugebėsime iš karto įgyvendinti visas šias idėjas, todėl politinės revoliucijos klausimas yra principinis. Mūsų užduotis – pakeisti valstybę. Norėdami valstybės rankomis nuveikti ką nors pozityvaus, turime radikaliai pakeisti valstybę – panaikinti jos ribas įliejant liaudies jėgų.

 

{youtube}pxzErtfKOTU{/youtube}

 

Valdžia ir valstybė


E. Schumacherio knygutė „Tai, kas maža, yra nuostabu“ jaunystėje padarė man didelį įspūdį. Jis sakė, kad greta rinkos strategijos ir valstybinės industrializacijos strategijos galima pasiūlyti ir trečią strategiją – iš apačios auginti gyvybingas saviorganizacijos formas, orientuotas į konkrečių žmonių konkrečių problemų sprendimą.

 

Bet visa tai vis tiek reikalauja politikos. Mes negalime išsiversti be politikos, nes tuos žmones valstybė ir rinka tiesiog sutryps. Tiesą sakant, juos šiandien trypia kasdien. Jūs galite įkurti skvotą, bet vis tiek būsite priklausomi nuo tų, kurie jums kurį laiką tame skvote leis gyventi, kitaip jie iškart iškvies policiją. Bet jei ir neiškvies policijos, jūs būsite priklausomi nuo jų malonės.

 

Kitaip tariant, mes negalime visiškai atmesti valstybės klausimo. Mes negalime apsimesti, kad įstengsime pakeisti visuomenę nebandydami perimti valdžios. Ir štai tada iškyla klausimas – kam, kokiu tikslu perimti valdžią? Kad patys susėstume valdžios kabinetuose? Ne, tai ne sprendimas. Valdžia reikia perimti tam, kad ją sugriautume senąja šio žodžio prasme. Kovos už valdžią tikslas – sugriauti tą valdžią, kuri šiandien egzistuoja tradicine autoritarine ir biurokratine forma.

 

Paklausite, kodėl reikia savivaldos ir demokratijos, peržengiančios įprastas buržuazinės demokratijos (kas ketverius metus ateini, prabalsuoji ir gali eiti kur nori) ribas? Todėl, kad šiandieninis modelis yra blogas. Geras modelis būtų toks, kuris viską nuleistų apačion ir perduotų funkcijas žemiausios grandies struktūroms.

 

Tiesą sakant, apie tai kalba dar viena žinoma knygutė – V. Lenino „Valstybė ir revoliucija“. Joje iš tikro pateikiamos pusiau anarchistinės idėjos, labai eretiškos to laikotarpio marksizmo požiūriu.   Tarybų idėja buvo bendra anarchizmui ir ankstyvajam bolševizmui. Kodėl? Nes nauji valdžios organai kuriami iš apačios.

 

Šis procesas šiandien vyksta, pavyzdžiui, arabų šalyse. Ką daro žmonės, kai prasideda tikra liaudies revoliucija? Jie susivienija ir iš apačios kuria valdžios organus. Iš principo tai jau nebe visai valdžia, dėl ko aš visiškai sutinku su Leninu. Tai nėra valdžia įprasta šio žodžio prasme. Kitas dalykas, kad po revoliucijos prasideda įprasta biurokratinė degradacija. Mes imame vėl kurti biurokratiją, valdžios aparatą ir visa kita. Tai didžiausia visų revoliucijų drama.

 

Kaip išvengti to išsigimimo? Manau, kad visiškai jo išvengti neįmanoma, jį galima tik apriboti. Mes atliekame šuolį nevalstybinės, nebiurokratinės, neautoritarinės ateities link, paskui nusiritame atgal, o tada atliekame dar vieną šuolį...

 

Čia vertėtų prisiminti Sartre‘o citatą, kurią dažnai kartoju. Kai Sartre‘o prieš mirtį, kada jis davė paskutinį interviu, paklausė, kuo baigėsi jo gyvenimas, šis atsakė: „Žinoma, gyvenimas baigėsi nesėkme“. Mokiniai buvo nustebę, bet jis pabrėžė, kad žmonija žengia pirmyn būtent taip – nuo vienos nesėkmės prie kitos.

 

Taigi proveržiai neautoritarinės ir nebiurokratinės sistemos link visada bus daliniai. Mes judėsime, paskui įvykiai mus nublokš atgal, mes atsitrauksime, tačiau netrukus vėl žengsime į priekį įveikdami naujas kliūtis. Aš matau tokią ateitį.

 

Vertė E. Balčiūnas

2011 05 22