korsch_karl       Karlas Korschas (1886–1961) – vokiečių filosofas, politinis veikėjas, ortodoksinio marksizmo kritikas. Trečiajame XX a. dešimtmetyje išgarsėjo kaip Vokietijos komunistų partijos (KPD) teoretikas. 1933 m., Reichstago padegimo dieną, paliko Vokietiją ir persikėlė į JAV. Čia jo pažiūros pasikeitė – K. Korschas tapo aštriu bolševizmo – ortodoksinės marksizmo srovės – kritiku.

 

***

 

1. Nebėra prasmės klausti, kokiu mastu Marxo ir Engelso mokymas šiandien yra teoriškai tinkamas ir praktiškai pritaikomas.

 

2. Šiandien visi bandymai atkurti vientisą marksizmo doktriną, atitinkančią jos pradinę proletarinės socialinės revoliucijos teorijos funkciją, yra reakcinga utopija.

 

3. Net pasikeitus Marxo mokymo funkcijai, jame vis dėlto yra svarbių aspektų, kurie įvairiose situacijose išliko efektyvūs, nors iš esmės ir dviprasmiški. Be to, senasis marksistinis darbininkų judėjimas iki pat šiol suteikia impulsą tautų ir klasių kovai.

 

4. Norint atkurti revoliucinę teoriją ir praktiką, pirmiausia riekia nutraukti ryšius su tuo marksizmu, kuris pretenduoja monopolizuoti revoliucinę iniciatyvą kaip teorinis bei praktinis jos vadovas.

 

5. Marxas šiandien yra tik vienas iš daugelio socialistinio darbininkų klasės judėjimo pirmtakų, steigėjų ir kūrėjų. Šiandien ne mažiau svarbus vadinamasis utopinis Thomo More‘o socializmas. Ne mažiau svarbūs didieji Markso varžovai – tokie kaip Blanqui, ir jo užkietėję priešai – tokie kaip Proudhonas ir Bakuninas. Galų gale, ne mažiau svarbūs ir nauji mokymai – pavyzdžiui, vokiečių revizionizmas, prancūzų sindikalizmas ir rusų bolševizmas.

 

6. Reiktų itin kritikuoti tokius marksizmo aspektus: a) jo priklausomybę nuo nepakankamai išplėtotų ekonominių ir politinių sąlygų Vokietijoje ir visose kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kuriose jis buvo politiškai aktualus; b) jo besąlygišką prisirišimą prie politinių buržuazinės revoliucijos formų; c) jo besąlygišką prisirišimą prie Anglijos ekonominių sąlygų kaip prie būsimos plėtros visose šalyse modelio ir kaip prielaidų pereiti prie socializmo; d) pasekmes, kurias sukėlė daugybė prieštaringų ir beviltiškų bandymų išsiveržti iš šių sąlygų.

 

7. Šių sąlygų pasekmės yra: a) valstybės kaip svarbiausio socialinės revoliucijos instrumento pervertinimas; b) mistinis kapitalistinės ekonomikos plėtros sutapatinimas su socialine darbininkų klasės revoliucija; c) dviprasmiškas ir dirbtinis pradinės Marxo socialinės revoliucijos teorijos padalijimas į dviejų stadijų komunistines revoliucijos teoriją; ši teorija, iš vienos pusės nukreipta prieš Blanqui, o iš kitos – prieš Bakuniną, atmeta realų darbininkų klasės išlaisvinimą ir nukelia jį į neapibrėžtą ateitį.

 

8. Būtent šiame kontekste reikia vertinti lenininę ar bolševikinę teoriją; būtent tokios formos marksizmas buvo perkeltas į Rusiją ir Aziją. Marksizmas buvo pakeistas – iš revoliucinės teorijos buvo paverstas ideologija. Ši ideologija gali būti ir buvo panaudota įvairiems tikslams.

 

9. Šitokiu kritiniu požiūriu reikia vertinti 1917 ir 1928 m. Rusijos revoliucijas ir apibrėžti funkcijas, kurias marksizmas šiandien atlieka Azijoje ir visame pasaulyje.

 

10. Darbininkų teisė kontroliuoti gamybą ir savo pačių gyvenimus negali būti įgyvendinta dėl to, kad jie prarado savo pozicijas tarptautinėse ir pasaulinėse rinkose, kuriose šiandien viešpatauja naikinanti monopolistinių gamybos priemonių savininkų „laisvoji konkurencija“. Ši kontrolė gali atsirasti tik tada, jei organizuotai ims veikti visos klasės, šiandien nustelbtos monopolijų ir planavimo vis labiau reguliuojamoje gamybos sistemoje.

 

http://libcom.org vertė Svetimas

 

2011 07 17