megafonoMes gyvename pasaulyje, kupiname mitų ir klaidingų stereotipų. Nebesuprasi, kas tiesa, o kas pramanas. Šio pasaulio taisyklės iliuzinės, ribos susilieja ir kiekvienas suvokia taip, kaip jam atrodo. Gaila, bet ir ne išimtis ir vadinamoji „anarchistinė bendruomenė“. Žmonės, sakantys, kad jie griauna stereotipus ir iliuzijas, neretai patys yra jų vergai. Kad netuščiažodžiaučiau, pateiksiu kelis pavyzdžius.

 

1. Darbas – tai blogis. Dirbti – neanarchistiška.


Ypač dažnai tokį posakį galima išgirsti iš fryganų, kurie nemoka už būstą, neperka rūbų ir maisto. Savo poziciją jie grindžia tuo, kad darbas neša pelną buržujams, buržujai moka mokesčius valstybei, o valstybė už juos išlaiko mentus ir kitus prievartos instrumentus (žinoma, kalbu apie idėjinius fryganus, o ne apie tuos, kuriems tiesiog šlykštu dirbti).

 

Be abejo, iš pirmo žvilgsnio tai skamba visai logiškai. Bet pakapstai giliau ir supranti, kad normaliam gyvenimui reikia maisto, drabužių, būsto, o vogti tai, ko reikia (pvz., elektrą ir vandenį skvotui), nė kiek ne geriau negu nusipirkti.

 

Kodėl? Pavogtų produktų kaina paprastai jau įtraukta į kainą – tokiu atveju už jūsų pavogtus produktus tiesiog sumokėjo kiti pirkėjai, kurie dirba ir moka mokesčius. Kitu atveju vagystės nuostolius tenka padengti tos įmonės ar įstaigos dirbantiesiems (paprastai jie padalinami visiems) – taigi pelnas vis tiek atitenka kapitalistui, o mokesčiai valstybei vis tiek sumokami.

 

Bet kuriuo atveju kapitalistai nedengs nuostolių iš savo kišenės, jie padalins juos visiems pavaldiniams. Bus kaip anekdote: „Sūnelis valgys mažiau, o tėtis gers tiek pat“.

 

Tad iš ko gi vagiate? Valgyti atliekas irgi ne išeitis, juk geri produktai išmetami tik visuomenėje su pertekliumi, kuris kapitalistinėje sistemoje sukuriamas apiplėšiant „trečiojo“ pasaulio šalis. Didmiesčiuose fryganauti gal ir įmanoma, o provincijoje greičiausiai teks vogti. Ar tai nėra saviapgaulė? Spręsti jums...

 

2. Mokėti už kultūros renginius – ne DIY.


Ši pozicija dažnai sutinkama tarp ypač „teisingų“ anarchistinių grupių, kurios mano, kad bet kuris renginys, kuriame imamas mokestis už įėjimą (nepriklausomai nuo to, kokiu tikslu) – tai komercija, prieštaraujanti „pasidaryk pats“ (do it yourself – DIY) principui. Netgi jei tai labdaros koncertas, ir visos surinktos lėšos skiriamos, pavyzdžiui, gyvūnų prieglaudai. Toks požiūris neatrodo logiškas net iš pirmo žvilgsnio, nes paprastai šie žmonės „iš idėjinių sumetimų“ neatsisako materialinės pagalbos, kai jiems jos labai reikia. Kita vertus, bendros kasos kaupimas jiems yra žeminantis užsiėmimas. Tai tipiškas dvigubų standartų ir parodomojo „teisingumo“ pavyzdys.

 

Kas yra DIY? Tai alternatyva dabartinei komercinei gėrybių (mūsų atveju – kultūrinių) paskirstymo sistemai. Alternatyva, numatanti kitokius mechanizmus, nenešančius žmonėms jokio materialinio pelno. Nepriklausoma savo idėja, forma ir turiniu. Kuo remiasi žmonės sakydami, kad imti mokestį už įėjimą nėra DIY? Turbūt tuo, kad mokestis už įėjimą bet kuriuo atveju jiems yra komercinis reiškinys.

 

Vėl pažvelgus giliau, galima suprasti, kad bet koks renginys mūsų laikais reikalauja finansinių išlaidų (grupės kelionė, aparatūra, pasirengimas), tad visiškai logiška, kad šias išlaidas kartu padengia visi dalyviai – ir žiūrovai, ir atlikėjai.

 

Bet kažkodėl kai kurie „teisuoliai“ mano, kad visa renginio organizavimo našta turi gulti ant organizatorių pečių, o ne būti padalinta visiems. Jei susirenka draugų grupė, susimetusi nusiperka maisto ir jį suvalgo padalijusi visiems, – tada viskas gerai (dar geriau, jei maistas vogtas), o jeigu tokia pat schema taikoma kultūriniams renginiams – tada viskas blogai (komercija).

 

Pamėginkime išsiaiškinti. Iš kur aparatūra, kuria groja grupės (rodomas kinas)? Greičiausiai, kažkas ją pirko už savo pinigus, t.y. koncertas jau ne nemokamas, o apmokėtas to, kas paskolina aparatūrą.

 

Patalpas irgi kažkas apmokėjo, kažkas jas išsinuomojo, atliko remontą, sumokėjo nuompinigius, vadinasi, irgi prisidėjo prie organizacijos. DIY – tai bendra kūryba. O ką nuveikė tie, kuries tiesiog „teisingai“ atėjo į „teisingą“ nemokamą koncertą? Nusipirko (ar pasivogė, tai nesvarbu) alkoholio, paremdami jį gaminančias kompanijas, ir aršiai poginosi? Mano nuomone, tai kaip tik ne DIY, o iliuzija...

 

affinity

 

3. Organizacija – tai autoritarinis blogis


Tai mano mėgiamiausias mitas, su tikrove neturintis absoliučiai nieko bendra. Gaila, bet iš tų, kurie laikosi tokio požiūrio, nė karto neišgirdau jokių protingų argumentų. Be abejo, naktimis piešti grafičius  galima ir be organizacijos, pasikvietus kelis draugelius.

 

Bet kai atsiranda kokie nors didesnio masto planai (pavyzdžiui, nupiešti grafičius ant kiekvieno miesto namo), daugeliu atveju tikslinga sukurti affinity grupę, pasidalinti pareigas, sugalvoti aiškų veiksmų plano, kitaip liks pasikliauti tik „šventuoju Bakuninu, visos anarchijos globėju“.

 

O kas gi ta affinity grupė, jei ne pradinė žmonių organizavimosi forma? Affinity grupė turi visus organizacijos požymius. Narystę – juk prisijungti prie jos bet kas negali, paprastai tam reikia visų narių sutikimo. Taip, partinių bilietų neduoda, bet tai narystė, kad ir kaip bevartytum. Elgesio taisykles (formaliose organizacijose jos vadinamos įstatais, organizaciniais principais ir t.t.) – jos yra nerašytos. Fondą, kuris irgi sudaromas iš neformalių narių įnašų (mūsų atveju, pavyzdžiui, visi susimeta dažams).

 

Bet kuri žmonių organizavimosi forma jau yra organizacija, skirtumas tik tas, ar ji formali, ar ne. Dažnai žmonės kovoja su vėjo malūnais atsisakydami mokėti nario mokestį, nors yra pasirengę susimesti konkretiems dalykams. Nejaugi neaišku, kad nario mokestis irgi yra skirtas konkretiems reikalams?

 

Visi skirtumai tarp anarchistinės organizacijos ir anarchistinės affinity grupės – tušti žodžiai. Ir kova su jais man atrodo neverta mąstančio žmogaus. Argi tai ne iliuzijos? Nejaugi tie žmonės mano, kad traukiniai važinės be organizacijų, „stichiškai susiorganizavę“, kad elektra tekės laidais, paklusdama nežinomai jėgai. Man atrodo, tai labai panašu į tikėjimą nežinomomis jėgomis, vadinamą religija...

 

Gaila, bet šie trys mitai plačiai pasklidę tarp anarchistų. Dar blogiau, kad mitų yra kur kas daugiau. Kaltindami savo politinius oponentus aklu sekimu mitais (mitais apie dievą ar apie nematomą rinkos ranką), dažnai mes patys esame ne mažiau nepagrįstų sąvokų įkaitai.

 

O kenčia nuo to mūsų draugai, dėl kokių nors priežasčių su mumis nesutinkantys, prieš kuriuos mes atgręžiame savo pyktį, kurį derėtų patausoti priešams. Ieškome šapelio svetimoje akyje, nepastebėdami rasto savojoje. Ir švaistome brangų laiką nepagrįstai kritikai. Pakaks iliuzijų, gyvenkime tikrove. Kovokime prieš tikrąjį priešą!

 

http://avtonom.org vertė E.B.

2011 07 20