Aleksejus Borovojus (1875–1935) – žinomas Rusijos filosofas, ekonomistas, teisininkas, istorikas, anarchistinio humanizmo – postklasinio XXI a. anarchizmo – teoretikas. A. Borovojaus filosofija, susiformavusi personalizmo, intuityvizmo ir marksizmo (A. Bergsono, F. Nietzschės, K. Marxo) įtakoje, užsibrėžė tikslą suvienyti anarchokomunizmo bei anachoindividualizmo sroves ir transformuoti „tradicinį“ anarchizmą į humanistinį anarchizmą, išaukštinantį žmogų ir iškeliantį „žmogaus kultą“.


A. Borovojus gimė Maskvoje, 1898 m. baigė teisę Maskvos universitete, dėstytojavo. 1903–1905 m., būdamas užsienio komandiruotėje Paryžiuje, aistringai susidomėjo anarchizmu. Grįžęs į Rusiją, pateko į revoliucijos sūkurį ir išgarsėjo anarchizmo teorijos paskaitomis, kurias skaitė Maskvos istorijos muziejuje.

 

1906–1910 m. vadovavo „Logos“ leidyklai. Dėl paskaitų ir darbo leidykloje patyrė politinius persekiojimus, todėl 1910 m. buvo priverstas emigruoti į Prancūziją. 1913 m. grįžęs Maskvon, atsidėjo žurnalistikai. Po 1917 m. revoliucijos ėmė leisti žurnalą „Klič“, dėstė anarchizmo teoriją teisės fakultete. 1918 m. įsteigė „Anarchizmo idėjų propagandos sąjungą“. Nuo 1921 m. ėmė vadovauti P. Kropotkino atminimo įamžinimo komitetui, nuo 1923 m. – P, Kropotkino muziejui.

 

Tuo metu bolševikų ČK, tęsdama caro ochrankos darbą, ėmėsi politinių represijų. 1921 m. A. Borovojus buvo pašalintas iš universiteto, jam uždrausta dėstyti. 1927 m. jis buvo ištremtas į Viatką, 1932 m. perkeltas į Vladimirą, kur 1935 m. mirė visų užmirštas..


Anarchistinis manifestas

 

Revoliucija ir laisvė visada gimdavo kraujuose ir kančiose. Revoliucijų aušroje krenta aukos – didvyriai ir kovotojai, tveriantys visa, kas nauja. Krenta ir senosios tvarkos tęsėjai, atkakliai ją ginantys. Bet... negalima leisti, kad aukos būtų kritusios veltui. Prieš mus – milžiniškas darbas, toks, kokio žmonija dar nežinojo.

 

Reikia pertvarkyti visą šalį, išdarkytą senosios tvarkos, karo ir įvairių „iš viršaus“ vykdomų partinių eksperimentų. Ir į šitą pertvarką nešti ne senąją rutiną, ne profesionalių žmogiškosios laimės išradėjų dogmatiką, o naujoves ir kūrybiškumą, paimtą tiesiog iš gyvenimo, atitinkantį interesus tų žmonių, kurie šį perversmą ir atlieka.

 

Laikas nutraukti bet kokią globą, netgi pačią geranoriškiausią! Laikas atsisakyti atstovų, kad ir kokie jie būtų. Kiekvienas turi perimti savo reikalus į savas rankas! Kaip tik to mus moko anarchizmas!

 

alt

 

Anarchizmas – tai gyvenimo mokymas! Anarchizmas gimsta kartu su kiekvienu žmogumi ir gyvena kiekviename iš mūsų, nors ir užspaustas – skurdo, varžymosi, keliaklupščiavimo prieš kitus žmones, teorijas, smurtą ir palaido gyvenimo įpročius. Reikia drąsos, prašviesėjimo, žygdarbio, troškimo, kad kiekviename mūsų – dideliame ir mažame – prabustų anarchizmas.

 

Anarchizmas – tai laisvės mokymas! Ne abstrakčios, vaiduokliškos, o gyvos ir realios laisvės mokymas... Visų anarchizmo konstrukcijų pagrindas – laisvas žmogus, laisvas nuo įstaigų jungo, nuo valdžios įstatymų, kuriuos jam sugalvojo kiti. Bet anarchisto laisvė yra visų laisvė. Jeigu yra vergų – jis nebelaisvas. Anarchistas turi kovoti tol, kol laisvi netaps visi. Anarchizmas neturi stabų, nieko absoliutaus, tik patį žmogų, jo laisvę, jo teises į nevaržomą gyvenimą. Kad ir kokia būtų santvarka, anarchistas visada veršis tolyn, į naują, dar tobulesnę, dar geriau atitinkančią jo anarchistinę sąžinę.

 

Anarchizmas – tai lygiųjų mokymas! Visi lygūs, kai laisvi. Kiekvienas yra savo reikalų kūrėjas. Ir jo asmeninės laisvės sfera – neliečiama.

 

Anarchizmas – tai kultūros mokymas! Anarchizmas ragina įveikti kultūrą, o ne ją griauti. Ne beprasmiškai plėšti liaudies turtus, o tausoti vertybes ir žmonijos pasiekimus, kurie būtini, kad galėtume nepaliaujamai siekti savo išsilaisvinimo. Anarchizmas paveldėjo visus ankstesnius žmonijos išsilaisvinimo siekius ir yra atsakingas už jų išsaugojimą.

 

Anarchizmas – tai meilės mokymas! Jis moko mylėti ne tik save ir savo laisvę, bet kiekvieną ir visus. Jis kviečia į žygdarbį, kviečia į didį reikalą, kad jo vaisius surinktų ne tik mūsų amžininkai, bet ir būsimi, tolimi mūsų broliai. Jis kviečia į kovą, kurios tikslas – sugriauti prievartos sistemą, o ne kerštauti ir rengti begėdiškus savivalės teismus prieš atskirus žmones.

 

Anarchizmas – tai džiaugsmo mokymas! Anarchizmas tiki žmogumi, jo neribotomis galimybėmis, tiki, kad visiems skirtu savo žygdarbiu jis susies visus laikus ir visus žmones. Taip gimsta kūrėjo džiaugsmas – didžiausias iš žmogui prieinamų džiaugsmų!

 

Iš https://avtonom.org/sites/default/files/store/%20манифест.pdf vertė Evaldas Balčiūnas

2011 09 30