cernobylisKodėl taip sunku artikuliuoti Černobylio katastrofą?

 

       Tai, kas 1986 metų balandžio 26-ąją, 01:23 vietos laiku įvyko Černobylio AE 4-ajame bloke, buvo sunkiai suvokiama. Galėtume sakyti, kad būtent tai yra Realumas (reel), kurį Jacques‘as Lacanas suvokė kaip tai, kas yra neartikuliuojama trauma, tikrovės perviršis.

 

Pasak jo, „Realumas palaiko fantaziją, fantazija sukuria Realumą“.(1) Bet šis „fantazijos palaikymas“ yra neišreiškiamas kalba (l‘impossible a dire). Realumas yra tai, ko mes negalime nei įsivaizduoti, nei simbolizuoti. Černobylio kontekste Realumas yra sąvoka, kuri leidžia geriau suprasti, kodėl niekaip nepavyksta rasti aiškios ir apibrėžtos vietos didžiausiai technogeniniai katastrofai pasaulio istorijoje ir mūsų sąmonėje.

 

Ji vis dar yra anapus visų diskursų, visų įvaizdžių ir simbolių. Tai nereiškia, kad apie šią katastrofą nekalbama, bet nesunku pastebėti, jog kiekvienas kalbėjimas yra pasmerktas nesėkmei: jokio aiškumo tai nesuteikia.

 

Verta paklausti, ar tai, kad šios katastrofos nepavyksta aiškiai suvokti ir įvardyti, priklauso nuo traumos dydžio ar nuo mūsų nesugebėjimo ją artikuliuoti? Tai svarbus klausimas, nes net ir praėjus daugiau nei 25-iems metams, atrodo, kad šis įvykis ne tik niekaip neranda aiškios vietos mūsų sąmonėje, bet ir slepia kažką, ko mes labai nenorime žinoti. Ir kuo stipriau mes nenorime, kad Černobylio katastrofa būtų artikuliuota, tuo didesnis nerimas kyla. Realumas Lacano teorijoje išreiškia nerimo objektą, kuris yra traumos forma.

 

Nuo šios katastrofos (masinės traumos), kaip minėjau, praėjo daugiau nei dvidešimt penkeri metai. Ten dirbusių, o dabar Lietuvoje gyvenančių žmonių, vadinamųjų „likvidatorių“, prisiminimai neranda vietos, kaip būtų galima pavadinti, – simbolinėje lakaniško patirties registro erdvėje. Apie juos nekalbama. Iš jų neimami interviu, nors Lietuva greitai taps visiška atominių elektrinių įkaite.

 

Knygoje „13 zodiako ženklas: Černobylis. Labai asmeniškos patirtys“, kurioje sudėti Černobylyje dirbusių žmonių prisiminimai, esminė yra šių žmonių nesupratimo, neįvertinimo, dėmesio trūkumo problema. Kaip sako Algirdas Šimėnas: „Paradoksas: šiuo metu Rusija manimi rūpinasi labiau nei Lietuva, kurioje gyvenu, vartoju, moku mokesčius“. Algirdas Peištaras randa ekonominių-socialinių „atstūmimo“ priežasčių: „Ne tik ukrainiečiai, rusai, baltarusiai, bet ir latviai, estai černobyliečiai gauna iš savo valstybių kompensaciją. Mes – kažkodėl ne”. Steponas Nekrošius: „Didelė neteisybė, kad 7 tūkstančiai černobyliečių, gyvenančių Lietuvoje, yra pamiršti”. Vytautas Budrikas: „Aš tik gailiuosi, kad grįžau į Lietuvą, kur manęs niekas nesupranta“. Pranas Paškevičius: „Černobyliečiams reikia ne privilegijų, o dėmesio”.

 

Bet ką slepia ši akivaizdi „nesupratimo“ problema? Kodėl Didysis Kitas nenori pastebėti černobyliečių?

 

Visiškai akivaizdu, kad černobyliečiai iš tiesų netrokšta privilegijų – jiems užtektų elementaraus pripažinimo, kad jie egzistuoja. Platesne prasme, jiems užtektų elementaraus černobyliečių diskurso, kuriame ne jie, ten dirbę žmonės, bet pati Černobylio problema „gautų dėmesio“, būtų artikuliuojama ir pripažįstama. Nors gali atrodyti, kad apie problemą pakankamai daug kalbama, bet iš tiesų būtent tas „įsivaizduojamas“ svarbumas ir klaidina: problema pristatoma, kaip labai svarbi, bet apie ją nieko svarbaus nepavyksta pasakyti. Patys černobyliečiai teigia, kad net artimiesiems nepasakoja apie tai, ką išgyveno. Visai kaip Sovietų Sąjungos laikais, kai žmona nežinodavo, kad vyras kažkada buvo ištremtas.

 

Kuo tokia ypatinga Černobylio katastrofa, kad nepavyksta ne tik rasti vienareikšmiško jos vertinimo, tikrųjų katastrofos pasekmių (kaip ir kaltininkų), bet ir pasakyti – be klišinių formuluočių – kas gi iš tiesų įvyko?

 

Čia, be visų kitų problemų, susiduriame su ekologijos kaip ideologijos problema par excellence. Tik šiuo atveju – išvirkštine jos puse. Dokumentiniame filme „Gyvenimo nagrinėjimas“ Slavojus Žižekas, kalbėdamas apie ekologiją, pastebi, kad ji remiasi neišgalvota, svarbia problema, bet ją mistifikuoja. Taip jis vis dar lieka ištikimas marksistinei ideologijos tradicijai, nes kalba ne apie branduolinę energetiką, kuriai būtent toks įvardijimas netinka.

 

Kalbant apie Černobylį, turime išvirkščią (marksistine prasme) ideologijos pavyzdį, kurį suformulavo Peteris Sloterdijkas: „Jie žino, ką daro, ir jie tai daro“. Kitaip sakant, priešingai nei marksistiniu ideologijos atveju, kai nesuprantama, kas daroma, postmoderniu ideologijos atveju – suprantama. Puikiai suprantama, kad Černobylis yra didžiausia ekologinė nelaimė žmonijos istorijoje, tačiau elgiamasi taip, lyg būtų sprogęs ne Černobylio AE 4 reaktorius, o kalėdinė petarda. Ruošiamos statyti Kaliningrado, Astravo ir nauja Visagino AE tik patvirtina, kad branduolinės energetikos problemos „po Černobylio“ liko „anapus neideologizuotos sąmonės“.

 

Slavojus Žižekas pastebi: „Šiandien medija gali pranešti apie įvykius iš tolimiausių Žemės kampų, net iš netoliese esančių planetų, priartinti juos sekundės tikslumu. Tačiau ar šis visur prasismelkiantis artumas neatitolina mūsų nuo autentiškos žmogiškos egzistencijos dimensijos? Ar žmogus esmė nėra labiau nutolusi nei bet kada?“ Ar dažnai pasikartojantis pavojaus motyvas: „Šiandien daug girdime ir skaitome apie tai, kokį pavojų žmonių rasei išlikti kelia ekologinės katastrofos galimybė (ozono sluoksnio išretėjimas, šiltnamio efektas ir t.t.) Tačiau tikrasis pavojus glūdi kitur: didžiausias pavojus tyko pačios žmogaus esmės. Kadangi gresiančios ekologinės katastrofos stengiamės išvengti vis naujais technologiniais sprendimais („aplinkos neteršiantys“ aerozoliai, neetilizuotas benzinas ir t.t.), taip iš esmės tik pilame alyvos į ugnį ir didiname pavojų dvasinei prigimčiai žmogaus, kurio negalima redukuoti į technologinį gyvulį“ (2).

 

Šiek tiek supaprastinus šio filosofo mintį: mes žinome, ką , ir vis tiek tai darome, dar daugiau – net nesiruošiame sustoti, bet problemą matome ne savo veikloje, o nesugebėjime tą veiklą paversti ekologiška. Ideologija, kaip pastebi tas pats Žižekas, tėra būdas, kuriuo kažkas išreiškiama simbolinėje struktūroje.

 

Šiame kontekste pati ekologija kaip ideologija tampa priemone kurti antiekologiją. Lygiai taip pat, kaip liberali demokratija tampa pateisinimu vykdyti karus, kurie iš principo yra antidemokratiški.

 

Naujų AE statybų iniciatoriai teigia, kad „dabar tai bus saugios jėgainės“. Filme „Černobylio mūšis“, Michailas Gorbačiovas prisimena, kaip jam buvo žadama, kad ir Černobylio AE bus visiškai saugi ir ją galima statyti kad ir „Raudonojoje aikštėje“.

 

Jokie „nemalonūs“ faktai, jokios „nepriimtinų“ mokslininkų prognozės, jokie visada egzistuojančios rizikos faktoriai į svarstymą „statyti ar nestatyti“ neįtraukiami, nes teigiama, kad dabar tai, kas sukėlė didžiausią pasaulio istorijoje ekologinę nelaimę, bus ekologiška ir kenks daug mažiau už skystu kuru kūrenamas elektrines. Ir net dokumentinių filmų kūrėjai nebando mūsų įtikinti, jog tai, kas įvyko Černobylyje, gali pasikartoti bet kurioje pasaulio AE.

 

Filme „Sekundė iki katastrofos“ visos įvykusios nelaimės priežastys „nurašomos“ elektrinės darbuotojams, kurie „nežinojo, ką daro, bet vis tiek tai darė“.

 

{youtube}mqDYC681I-M{/youtube}

 

BBC dokumentiniame filme „Išgyventi katastrofą: Černobylio atominė katastrofa“, įdomiai varijuojant „suvaidinta“ Valery Legasovo išpažintimi, katastrofa bandoma parodyti kaip „nutikusi dėl blogos SSRS sistemos“. Neva, jeigu į nelaimę būtų sureaguota adekvačiai, jos padariniai būtų „minimalūs“.

 

Analizuojant tai, kas kalbama apie Černobylio katastrofą, nesunku įžvelgti, kad visas šis diskursas paremtas siekiu parodyti, kaip buvo galima išvengti nelaimės, arba kaip ją sumažinti, arba ką daryti, kad tai nepasikartotų ir mes toliau galėtume statyti „saugias“ AE.

 

Net pati naujausia Černobylio katastrofos versija skamba kaip signalas, jog greitai bus prieita oficiali išvada, kad nelaimė tebuvo net ne konstrukcijos klaida reaktoriuje ar operatorių neatsargumas, bet blogai pasirinkta statybų vieta (3).

 

Dažnai minima mintis, kad reikia mokytis iš šios nelaimės, suvokiama taip: reikia mokytis ne atsisakyti branduolinės energetikos, bet mokytis naujų propagandos technikų, kurios visus įtikintų, jog tai nepasikartos.

 

Filmas „Černobylio mūšis“ tarsi bando tapti išimtimi. Nors, kaip ir filme „Išgyventi katastrofą: Černobylio atominė katastrofa“, čia bandoma samprotauti apie tai, kad galėjo įvykti daug didesnė katastrofa, bet pagrindiniu akcentu tampa ne tai – pagrindinis akcentas sutelkiamas į melą, kuris, anot vienos filmo „Černobylio mūšis“ ekspertės, buvo pats pavojingiausias elementas, „išskridęs“ iš sprogusio reaktoriaus.

 

Šis filmas – iš visų minėtųjų – pirmasis iškėlė mintį, jog ne tik melas bando paskandinti Černobylio problemos esmę, bet užvis labiau tai daro nesupratimas, kas iš tiesų įvyko. Peržvelgus oficialius šaltinius, filmus, žmonių liudijimus ir visą kitą prieinamą informaciją, akivaizdu, kad ne tiek Sovietų Sąjunga stengėsi nuslėpti, kas iš tiesų įvyko, kiek Vakarų pasaulis nenorėjo, kad būtų prieinama branduolinės energetikos pavojaus diagnozė.

 

Tiesa, ir čia esama tam tikrų akivaizdžių nesutapimų: filme „Išgyventi katastrofą: Černobylio atominė katastrofa“ Valery Legasovas (kurį, žinoma, įkūnija aktorius) tarsi pasakoja, kad jam buvo uždrausta sakyti visą tiesą apie tai, kas įvyko. Tuo tarpu filme „Černobylio mūšis“ M. Gorbačiovas teigia, kad šiam mokslininkui buvo įsakyta sakyti visą tiesą ir jis ją pasakė. Kyla klausimas, kodėl tada po dvejų metų nuo Černobylio katastrofos mokslininkas pasikorė? Gal turėtume kelti nyčišką klausimą – „Kiek tiesos pakelia žmogaus širdis?“. Ir kokios tiesos jis nepasakė? Absurdiška būtų tikėti, kad Sovietų Sąjunga liepė kuo plačiau nušviesti jai labai nepalankią situaciją.

 

Čia į pagalbą galime pasitelkti Lietuvoje gyvenančių Černobyliečių liudijimus. Itin naudingas Stepono Nekrošiaus pasakojimas iš knygos „13 zodiako ženklas: Černobylis. Labai asmeniškos patirtys“. Šis žmogus vadovavo operatyvinės likvidavimo grupės štabui. Dalį žurnalistinio pasakojimo verta pacituoti:

 

„Pirmąją tarnybos Černobylyje savaitę S. Nekrošius praleido lankydamas visus dislokuotus dalinius ir aiškindamas jų vadams bei kariams apie tariamą ir tikrąją drąsą. Mat pastebėjo, kad apie radiacijos keliamus pavojus menkai žinojo net avarijos padarinių likvidavimui vadovavę karininkai. Todėl eilinių karių gyvybė irgi nebuvo saugoma. „Kai kas net didžiavosi savo tariamu didvyriškumu. Aišku, paskui už tai teko mokėti ne tik sveikata, bet ir gyvybe”, – lietuvis užsiminė apie vieną generolą, kuris sąmoningai nesisaugojo, kad gautų priedą prie atlyginimo už „susigautus” 10 rentgenų. Dar vienas generolas, S. Nekrošiaus pasakojimu, realiai neįvertindamas situacijos, pabandė sau „užsidirbti papildomų taškų”. Jis pasiūlė radioaktyvioje aplinkoje surengti karines pratybas. Maskvoje joms pradėta rimtai rengtis. „Pakėliau triukšmą: ar įsivaizduojate pasekmes? Daugybė tankų pakels radioaktyvių dulkių debesis, kurie slinks šimtus kilometrų?”, – prisiminė savo argumentus, palaidojusius avantiūristišką generolo idėją visiems laikams, S. Nekrošius.

S.Nekrošius gyveno atskirame kotedže, maždaug 8 kilometrai nuo Černobylio. Tačiau jame vienam buvo nejauku, todėl lietuvis dažnai likdavo nakvoti Černobylyje, dalinyje. „Žmonėms, ypač tokioje situacijoje, reikalingas bendravimas. Net pavargęs negalėdavau užmigti tuščiame kotedže. Aš visą gyvenimą įpratęs būti kolektyve”, – generolas neslėpė, kad kartais vakarais Černobylyje su kolegomis pagurkšnodavo raudonąjį vyną. Ko gero, papildomą psichologinį krūvį teikė ir vadovavimas 30 tūkstančių žmonių? „Be abejo. Ir šiandien aš jaučiu didžiulę atsakomybę prieš darbininkus, likvidavusius Černobylio avarijos pasekmes. Bet gal grįžkim į 1987-uosius?” – paragina S. Nekrošius. Vieną dieną ant štabo karininkų pietų stalo, kurio meniu daugiausiai sudarė konservuotas maistas, atsirado dubuo šviežių braškių. Gražios, didelės, raudo nos. Kiekvienas karininkas su malonumu suvalgė maždaug po puodelį. Kitą dieną per pietus – braškių nėra. „Klausiam patarnavusio kareivio: ką, šiandien braškių iš virtuvės jau nedavė? Tas nustebo: niekas ir vakar nedavė, pats pievelėje radau, priskyniau ir patiekiau”, – juokdamasis radioaktyvųjį skanėstą prisiminė S.Nekrošius.

Sandėliuose užmirštos dezaktyvavimo priemonės, vos per plauką neįgyvendinti planai radioaktyvioje aplinkoje surengti karines pratybas, pagaliau radioaktyvios žemuogės ant karininkų stalo. Ar, Jūsų nuomone, Černobylio atominės elektrinės avarijos pasekmės buvo likviduojamos planingai ar visgi chaotiškai? Klausiu, ko gero, vienintelio iš savo pašnekovų, galinčio atsakyti ne tik besivadovaujant asmenine patirtimi. S.Nekrošius atsako nedelsdamas: „Kad padarinių likvidavimo procesas buvo gerai organizuotas, jokių abejonių neturėtų kilti. Bet visus darbus atlieka žmonės. Ir jų, ir vadų buvo įvairių.

Vieni buvo atidūs, rūpestingi, bet buvo ir apsileidusių ir net palaidūnų. Todėl buvo ir nesklandume, ir chaoso. Bet bendra organizacija buvo gera”, – tikino S. Nekrošius.”

 

Susiduriame su keista situacija, kai faktai ir žmogaus vertinimas neatitinka vienas kito. Visi paminėti prisiminimai perša vienintelę išvadą, kad bendra organizacija buvo siaubinga. Štai čia geriausiai tinka Slavojaus Žižeko mintis apie ideologijos sėkmę: „Ideologija tampa sėkminga tuomet, kai net faktai, kurie iš pirmo žvilgsnio jai prieštarauja, ima funkcionuoti kaip argumentas jos labui“(4).

 

Šis sėkmingos ideologijos pavyzdys – vienas iš daugelio. Patys černobyliečiai tiki, kad savo gyvenimus paaukojo prasmingai, kad visam gyvenimui sugadinta sveikata (o tai jau visiškai ideologizuotas vertinimas) – auka tai pačiai Lietuvai, kuri galėjo nukentėti daug labiau, jei žmonės nebūtų aukojęsi. Ir dauguma černobyliečių kalba tą patį. Nė vienas iš jų nesidomėjo tikraisiais katastrofos padariniais (net jų pačių sveikatai).

 

Kodėl svarbu paminėti šias – iš pažiūros – nereikšmingas smulkmenas? Nes žmonės, kurie akis į akį susidūrė su branduoline katastrofa, iki šiol nesuvokia, kas iš tiesų įvyko.

 

Černobylio diskursas iš principo yra nerimo dėl atominės energetikos neigimo diskursas. Kaip žinia, optimizmo labiausiai reikia tam, kuris turi daugiausia pesimizmo, taip ir čia: kadangi Realumas yra tiek fantazijos, tiek nerimo pagrindas, visai nekeista, kad Černobylio katastrofa kelia nerimą ir tuo pačiu jį sklaido „fantazija“ apie pamoką, kurią reikia išmokti. Apie saugią energetiką, kuri neleistų pasikartoti panašioms katastrofoms.

 

Knygoje „Svajonių esmė: fantazija, nerimas ir psichoanalizė“ Kirsty Hall kalba apie tai, kad visas mūsų suvokimas apie pasaulį kyla iš kūno, nerimo ir fantazijos. Kitaip sakant, su Tikrove mes susitinkame daugiausiai tik per tai, kas nerealu. Būtent dėl to S. Žižekas pabrėžia, kad ideologija yra tai, kas struktūruoja mūsų Tikrovę.

 

Černobylio katastrofa – nors tai atrodo paradoksalu – palaiko fantaziją, kad mes galime išvengti tokios katastrofos. Kad mes „jau žinome“, kodėl įvyksta tokios nelaimės, todėl galime drąsiai statyti naujas AE.

 

{youtube}yiCXb1Nhd1o{/youtube}

 

Černobylis šiandien, arba dar toliau į anapus


Tai akivaizdu Lietuvoje, kurią ketinama paversti branduolinės energetikos įkaite. Profesoriai, garbiais laikomi žurnalistai ir kiti nemąstantys asmenys, lyg susitarę tvirtina, kad „be reikalo gąsdinama“ branduoliniu pavojumi. Vienas iš geriausių to pavyzdžių – KTU profesoriaus Jono Gylio straipsnis „Branduolinės energetikos mitai – verta į juos pasigilinti“. Šiame opuse akademikas stebisi, kad Černobylio ir Japonijos įvykiai yra pasitelkiami, kaip įrodymas, jog branduolinė energetika yra pavojinga (5). Labai panašiai svarsto ir Algimantas Čekuolis straipsnyje „Radiacija: mitai, siaubai ir tikrovė“ (6). Dar pridėkime užsakytas sociologines apklausas, kurios „įrodo“, kad dauguma lietuvių nebijo atominės elektrinės (7), ir visos abejonės dėl branduolinės energetikos saugumo išnyks.

 

Daugiau nei akivaizdu, kad jeigu černobyliečiai imtų kalbėti ne iš asmeninių patirčių horizonto, o teigtų, jog geriau gyventi be elektros nei išgyventi kažką panašaus į tai, kas nutiko Černobylyje, jie būtų apšaukti bepročiais.

 

Nepadėtų čia jokie logiški argumentai, kad ir tokie, kaip bendras branduolinių avarijų skaičius pasaulio istorijoje. Vienas iš Lacano Realumo pavyzdžių yra haliucinacija. Akivaizdu, kad mes galime kalbėti apie jos „pasireiškimą“, bet negalime nieko pasakyti apie visa kita. Tai paaiškina faktą, kodėl daugelyje kultūrų haliucinacijas išgyvenę žmonės turėjo ypatingą statusą, buvo laikomi kone šventaisiais. Ir taip buvo būtent todėl, kad iš tiesų neįmanoma pasakyti nieko „realaus“ apie haliucinacijas. Nežinojimas įgalina konstruoti tai, ko mes slapčia trokštame. Atominė energetika turi labai panašią į haliucinacijos logiką: iš tiesų niekuomet nežinai, kas tai yra ir kuo tai baigsis, bet svajonėms „pagrįsti“ vis tiek randi „racionalių“ argumentų.

 

Mokslas, kaip pati tvirčiausia šiandienos ideologija, konstruoja esamą realybę vedamas ekonominių paskatų. Argumentai, kurie pagrindžia atominės energetikos saugumą, atsiranda vėliau, kaip reklaminės kampanijos dalis. Tam reikalui pasitelkiami garbūs ir garsūs žmonės, kurie už pinigus įrodytų bet ką.

 

Verta kiek pasigilinti, kokie gi tie argumentai: visų pirma, tai neabejotinas „saugios“ branduolinės energetikos pranašumas prieš kitus energijos gamybos būdus. Matematiškai – tai nuostabus ir visus įtikinantis pranašumas. Net atliekų saugojimo problema išsprendžiam keliais pavyzdžiais, kurie „turėtų įrodyti“, kad įmanoma tai, kas prieštarauja visiems fizikos dėsniams. Radioaktyvių medžiagų gabenimas – ir tas jau pavojingas.

 

Prie mokslinių prognozių pridedamas politinis motyvas: nepriklausomybė nuo kokios nors šalies. Kitaip sakant, na ir kas, kad benziną ir dujas ir toliau pirksi iš to paties „baubo“, bet elektra bus sava.

 

Šitų „įrodymų“ tikslas – ne įrodyti, kad branduolinė energetika yra saugi ir jos reikia, o paslėpti tikrąją problemą. Tikroji problema – niekas negali užtikrinti, kad branduolinė katastrofa neįvyks, nes tai nėra „saugumas“. Tai – visuomet egzistuojanti galimybė. Todėl apie ją ir nekalbama. Kalbama apie skaičius, paišomos lentelės, ironiškai postringaujama, kad baimė užgožia sveiką protą.

 

Filme „Černobylio mūšis“ net pats M. Gorbačiovas pripažįsta, kad atominių elektrinių nelaimių būta tiek Amerikoje, tiek Rusijoje, tik jos visos buvo nuslėptos, nes jų mastas neprilygo Černobyliui. Tai, ką tame pačiame filme bando parodyti jo kūrėjai – Vakarai visapusiškai norėjo sumenkinti ir sumažinti katastrofos mastą. Pradedant aukų skaičiumi ir baigiant poveikiu aplinkai.

 

Skaičių iki šiol nėra. Net knygos „13 zodiako ženklas: Černobylis. Labai asmeniškos patirtys“ įžanginį žodį parašęs Gedrutis Morkūnas (šios srities specialistas) negalėjo pateikti jokių konkrečių skaičių. Ne iš neišmanymo. Tai, ką teigia visi dokumentiniai filmai apie šią katastrofą, galime suformuluoti paprastai, pasiskolinę „X failų“ kūrėjų pamėgtą frazę: „Tiesa slypi kažkur anapus“. Anapus ideologijos.

 

Radiacija ne tik neturi kvapo ir spalvos – ji neturi jokio „tvirto“ ir vizualaus savo kenksmingumo įrodymo. Oficialiai dėl Černobylio avarijos mirė penkiasdešimt devyni žmonės.

 

Filme „Černobylio širdis“ tarsi bandoma „parodyti“ realiai egzistuojančią radiacijos žalą. Tačiau filmo kūrėjų klausimai medikams – ar Černobylis galėjo turėti įtakos neįsivaizduojamiems vaikų apsigimimams, visuomet pakimba ties „galbūt“ ir aukščiau nepakyla. Černobylio problema pristatoma ne kaip nepaneigiamas bet kokios branduolinės energetikos (ir apskritai – pramonės) įrodymas, bet kaip tai, „kas neturėjo įvykti“. Įvykiai Japonijoje iš esmės priskiriami tai pačiai kategorijai.

 

Vienas iš svarbiausių dalykų Černobylio istorijoje dar tik bando įsilieti į viešą diskursą: tai būtent tas faktas, kad katastrofa galėjo virsti tokia didele, kokios mes negalėtume ir įsivaizduoti. M. Gorbačiovo riktas: „tai galėjo būti katastrofa“ parodo, kaip jis suvokia šiuos įvykius: palyginus su tuo, kas įvyko, tai, kas galėjo įvykti, būtų šimtus, tūkstančius kartų baisiau.

 

Visi mano paminėti filmai, deja, kad ir kaip akcentuodami, kad „turėtume pasimokyti iš šios nelaimės“, nekalba apie politinius nelaimės motyvus (galbūt išimtį sudarytų filme „Sekundė iki katastrofos“ paminimas faktas, kad Černobylio AE turėjo tapti sovietinės branduolinės energetikos galios simboliu). Černobylio katastrofa (sąmoningai ar ne – tai jau kitas klausimas) konstruojama kaip „netyčia“ įvykusi nelaimė, iš kurios visi galime pasimokyti tik vieno: kad reikia būti atsargesniems. Chronologiškai tolstant nuo 1986-ųjų, vis labiau skęstame fantazijose, kurių tikslas – paslėpti tiesą apie Černobylio katastrofą.

 

{youtube}COvUwn6yxFc{/youtube}

 

Sunaikinus fantazijas apie Černobylį


Trumpai vertinant Černobylio katastrofą, galima pasakyti: sovietinė sistema apskritai negalvojo apie saugumą, atominės elektrinės turėjo simbolizuoti galią, o ne aprūpinti ką nors elektra.

 

Filme „Išgyventi katastrofą: Černobylio atominė katastrofa“ rodoma groteskiška situacija, kai Černobylio elektrinės architektas net ištikus nelaimei vis dar galvoja apie paaukštinimą. Ar tokiam idiotui galėjo rūpėti elektrinės saugumas?

 

Šitie politiniai žaislai – turiu omeny atomines elektrines – niekuomet nebuvo ir nebus saugūs. Pasaulyje sparčiai augant terorizmui, AE taps pakaitalu „Bokštams dvyniams“. O atominių elektrinių katastrofos atveju atnešama žala yra tokia milžiniška, kad jos neįmanoma suvokti. Tai psichoanalitikai vadina „neįsisąmonintu žinojimu“. Kai neįmanoma aprėpti viso problemos masto.

 

Černobylio katastrofa netapo pamoka. Ji buvo šauniai užversta propaganda, kuri teigia, kad nieko baisaus neįvyko. Tik dabar tai nesakoma tiesiogiai, kaip tai buvo daroma tuo metu per sovietines televizijas.

 

Čia verta prisiminti Liudmilos Matvejevos pasakojimą apie Černobylio įvykius. Įprastas ideologijos pavyzdys: visi tiki, kad valdžia jiems meluoja, ir mano, kad kiaurai permato melą. Bet tada, kai ši moteris, suvokusi Černobylio katastrofos mastą, bėgo Pripetės gatvėmis ir šaukė, kad moterys vestų vaikus namo, į ją pasižiūrėjusio „viską suprantančios moterys“ tiesiog liepė neisterikuoti ir toliau džiaugėsi gražiu oru. Tol, kol Diktuojantis Signifikantas (Signifiant Maitre) nepasakė, ką daryti, „viską suprantantys sovietų „tavariščiai“ nieko ir nedarė.

 

Turime analogišką situaciją šiame postpostmoderniame pasaulyje, kuriame visi tikrai viską žino. Nes „faktai kalba patys už save“ (Žižekas tai vadina seniausiu ideologijos pavyzdžiu). Šitie „patys už save kalbantys faktai“, kuriuos diktuoja tas pats Diktuojantis Signifikantas, ekologiją pasitelkia kaip priemonę vykdyti antiekologiškus projektus.

 

Kuomet žmonės teigia, kad visi politikai yra melagiai ir vagys, taip jie bando paslėpti tiesą, kad ne tik nežino, kuris politikas vagia, o kuris yra korumpuotas, bet svarbiausia – kad turi ką kaltinti dėl visų bėdų. Įprasta neapykanta Ponui, pagimdžiusi ir antisemitizmą.

 

Šioje situacijoje būtų galima tik pasidžiaugti, kad žmonės nusiima atsakomybės naštą nuo savo pečių ir turi konkrečius neapykantos objektus, jei ne faktas, kad tie neapykantos objektai ir toliau valdo visų „jų melą permatančių“ žmonių gyvenimus.

 

Tai, kad, tarkim, Lietuvoje yra pritariama branduolinei energetikai, yra pats geriausias „visų, kurie yra vagys ir melagiai“ valdymo pavyzdys. Pasitelkdami „ekspertus“, jie puikiai manipuliuoja viską žinančių piliečių sąmone. Įtikindami bet kuo.

 

Filmo „Černobylio mūšis“ pabaigoje aidinčios pesimistiškos gaidos dėl bet kokio žaidimo su branduoliniais žaisliukais, Lietuvos nepasiekė ir turbūt nepasieks. Juk iš tiesų neįmanoma pasverti ar išmatuoti atominės energetikos naudą ar žalą. Galima tik filosofiškai paklausti: ar yra ir ar gali būti tokia reikmė, dėl kurios būtų verta rizikuoti visais Lietuvos ir nemaža dalimi kaimyninių šalių gyventojais?

 

Tikroji Černobylio pamoka ne ta, kad atominė energetika yra nesaugi, kad reikia jos atsisakyti ir ieškoti alternatyvų. Tikroji pamoka ir tiesa yra ta, mes nepajėgūs valdyti šios energijos. Kaip mes nepajėgūs artikuliuoti to paties Lacano Realumo. Ir net jei tariame, kad žinome skaičius, turime tvirtų įrodymų ir panašiai – visa tai kyla ne iš suvokimo, kas įvyko Černobylyje, o iš Černobylio katastrofos palaikomos fantazijos. Tikroji tiesa apie Černobylio katastrofą buvo, yra ir visada bus anapus.

 

______________

 

(1) Lacan J. The four fundamental concepts of psychoanalyis. London, New York: W. W. Norton&Company. 1998. P. 41.

(2) Žižek. S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Vilnius: Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla. 2005. P. 90.

(3) www.technologijos.lt

(4) Žižek. S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Vilnius: Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla. 2005. P. 60.

(5) www.technologijos.lt

(6) www.technologijos.lt

(7) www.technologijos.lt

 

2011 11 17