14 fasizmo bruozu       Politologas dr. Lawrence‘as W. Brittas išanalizavo Hitlerio (Vokietija), Mussolinio (Italija), Franco (Ispanija), Salazaro (Portugalija), Papadopouloso (Graikija), Pinocheto (Čilė) bei Suharto (Indonezija) politines sistemas ir aptiko 14 bruožų, būdingų visiems išvardintiems fašistiniams režimams. Tyrimo išvados buvo publikuotos straipsnyje „Fascism Anyone?”, 2003 m. pavasarį išspausdintame žurnale „Free Inquiry“.

   
      Paradoksalu, tačiau daugelis politologo nurodytų fašizmo bruožų yra būdingi ir režimams, kurie save vadina demokratiniais.
      
      1. Nuolatinis stiprus nacionalizmas.
      Fašistiniai režimai nuolat aktyviai pasitelkia patriotinius šūkius, lozungus, simbolius, dainas ir kitus atributus. Tautinės vėliavos kabo visur – ant pastatų, drabužių, automobilių – jas priimta demonstruoti viešai.
      
      2. Panieka žmogaus teisėms.
      Apimti priešų baimės ir saugumo poreikio, fašistiniuose režimuose gyvenantys žmonės yra įsitikinę, kad žmogaus teisės tam tikrais atvejais gali būti ignoruojamos, nes to reikalauja „aukštesni tikslai“. Žmonės linkę nusisukti ar net pritarti kankinimams, mirties bausmėms, žmogžudystėms, ilgalaikiam sulaikymui ir taip toliau.
      
      3. „Atpirkimo ožių“, kaip tautą vienijančio faktoriaus, paieškos.
      Siekiant suvienyti tautą, kuriamas „bendro Tėvynės priešo“ įvaizdis. Priešai parenkami pagal įvairius kriterijus: jais gali tapti rasinės, etninės, religinės mažumos, liberalai, komunistai, socialistai, teroristai ir panašiai.
      
      4. Militarizmo dominavimas.
      Netgi tada, kai šalis turi didelių vidinių problemų, neproporcingai didelis vaidmuo šalies valdyme skiriamas valstybės jėgos struktūroms. Plačiai kultivuojama tarnyba kariuomenėje, garbinamas jėgos kultas.
      
      5. Seksizmo siautėjimas.
      Fašistinių valstybių vyriausybėse dominuoja vyrai. Fašistiniuose režimuose itin sustiprinti tradiciniai lyčių vaidmenys, prasideda kova prieš abortus, skyrybas ir homoseksualus. Seksizmas ir homofobija tampa nacionaline politika.
      
      6. Žiniasklaidos kontrolė.
      Kartais žiniasklaida yra tiesiogiai kontroliuojama vyriausybės, tačiau dažniau ji kontroliuojama netiesiogiai – per vyriausybės potvarkius ir „tinkamų“ žiniasklaidos vadovų postų dalybas. Įvedama ir cenzūra, ypač karo metu.
      
      7. Liguistas susirūpinimas šalies saugumu.
       Baimė pasitelkiama kaip motyvacinis ginklas masėms valdyti.
      
      8. Valstybė glaudžiai susijusi su bažnyčia.
      Fašistiniai režimai siekia išnaudoti populiariausią šalies religiją kaip instrumentą manipuliuoti viešąja nuomone. Religinė retorika ir politinė terminologija ilgainiui labai supanašėja, net jei pagrindinės religinės dogmos ryškiai skiriasi nuo valdžios politikos.
      
      9. Valstybė gina korporacijas.
      Politinis fašistinių režimų elitas glaudžiai bendradarbiauja su finansiniu elitu. Sudaromos palankiios sąlygos toms korporacijoms, kurios padeda įsitvirtinti valdžiai.
      
      10. Represijos prieš dirbančiųjų judėjimus.
      Slopinami bet kokie darbininkų, kaip pagrindinių fašistinio režimo priešų, judėjimai. Profsąjungos uždraudžiamos arba iš jų atimama bet kokia reali galia.
      
      11. Panieka intelektualams ir menininkams.
      Fašistiniai režimai skatina ir toleruoja atvirą priešiškumą akademinėms bendruomenėms. Įprasta, kad profesorių ir kitų mokslininkų darbai turi būti cenzūruojami. Atvirai užsipuolamos laisvos meno išraiškos, vyriausybės dažnai atsisako finansuoti meną.
      
      12. Bausmių manija.
      Fašistiniuose režimuose policijai suteikiami beveik neriboti įgaliojimai prižiūrėti įstatymų vykdymą. Žmonės pasiruošę toleruoti policijos piktnaudžiavimus ir atsisakyti pilietinių laisvių patriotizmo vardan. Valstybės saugumo struktūros nekontroliuojamos ir turi neribotą veiksmų laisvę.
      
      13. Totali korupcija.
      Fašistinę valstybę beveik visada valdo labai uždaras ratas žmonių, kuriuos sieja asmeninė pažintys. Pagrindiniai valdžios postai išsidalijami tarp artimų žmonių, kurie išnaudoja valdžią tam, kad apsaugotų vieni kitus nuo atsakomybės. Nacionalinių resursų kontrolė pereina į vyriausybių vadovų rankas, šie resursai dažnai tiesiog išgrobstomi.
      
      14. Rinkimų klastojimas ir jų imitacija.
      Fašistinėse valstybėse rinkimai yra visiškai fiktyvūs. Rinkėjų nuomone yra manipuliuojama per žiniasklaidą, rengiamos šmeižto kampanijos prieš opozicines partijas, žudomi opozicijos lyderiai. Rinkimų rezultatai dažnai kontroliuojami per atitinkamus įstatymus ir teismų procesus.

      Iš www.secularhumanism.org vertė Antifa.lt

      2012 01 30


      fasizmo apologetika