Smerkdamas devynioliktojo amžiaus politinius judėjimus – pradedant socializmu ir baigiant liberalizmu – Nietzsche pikčiausiai atsiliepia apie anarchistus. Jis juos vadina „anarchistiniais šunimis", stūgaujančiais Europos kultūros gatvėje – bandos moralės, nusakančios modernią demokratinę politiką, įsikūnijimais.

      Nietzsche mano, kad anarchizmas apnuodytas resentimento – pagiežingos silpnųjų ir menkystų politikos, vergų moralės. Ar Nietzsche čia tik lieja konservatyvią tulžį ant radikalios politikos, ar diagnozuoja tikrą ligą, užkrėtusią mūsų radikalią vaizduotę?

 

      Vergų moralė ir resentimentas

 

      Resentimentą Nietzsche vadina mūsų modernia būsena. Tačiau norėdami suprasti, kas yra resentimentas., turime suprasti santykį tarp pono ir vergo moralės, kuris ir pagimdo resentimentą. Nietzsche veikale „Apie moralės genealogiją" gilinasi į moralės pradus. Nietzsche's manymu, tai, kaip mes interpretuojame ir kuriame vertybes, yra istoriška – moralę dažnai pagimdo brutali jėga, visiškai kitokia nei jos sukuriamos vertybės. Pavyzdžiui, tai, kas „gera", buvo sukurta kilniųjų ir pritaikyta sau patiems kaip priešybė tam, kas prasta, žema ir plebėjiška. Taip atsirado aristokratiškos vertybės – „gėrio" – priešprieša vergiškai vertybei „tam, kas bloga". Vertybės buvo kuriamos turint omenyje šį pranašumo jausmą, atstumą tarp kilniųjų ir prastųjų.

      Tačiau šią gerumo ir aristokratiškumo tapatybę suardė vergų maištas vertybių srityje. Šį vergų maištą, pasak Nietzsche's, pradėjo žydai: „Būtent žydai, atmesdami aristokratišką vertybių vertinimą (geras= kilnus= galingas = gražus = laimingas = palaimintas) ėmė teigti, kad „Tik tie, kurie kenčia, yra geri, tik vargšai, bejėgiai, silpnieji yra geri; kenčiantieji, apiplėštieji, ligoniai, luošiai – tik jie meldžiasi Dievui, tik jie bus išgelbėti, o jūs, turtingieji, kilmingieji, galingieji – jūs esate amžinai pasmerkti!'...

      Taip vergų maište buvo apversta kilni vertybių sistema, gėris buvo pradėtas tapatinti su menkumu, bejėgiškumu – vergiškumu. Šis apvertimas vertybių kūrimui suteikė nuodingą keršto ir neapykantos dvasią. Todėl tokia moralė, kokią ją mes matome dabar, prasideda nuo kerštingo bejėgių noro užvaldyti galinguosius – vergo maišto prieš poną. Iš tokios neįžvelgiamos neapykantos gimė vertybės, kurias vėliau imta tapatinti su gėriu – užuojauta, altruizmas, nusižeminimas ir t.t.

      Iš šios nuodingos šaknies, pasak Nietzsche's, gimė ir politinės vertybės. Nietzsche's nuomone, lygybės ir demokratijos vertybės, radikalios politinės teorijos kertinis akmuo, kilo iš vergų maišto moralėje. Juos pagimdė kerštas ir neapykanta galingiesiems. Todėl Nietzsche smerkia tokius politinius judėjimus kaip liberalią demokratiją, socializmą ir anarchizmą. Jo manymu, demokratinis judėjimas kaip bandos moralės išraiška gimė iš judėjiškai krikščioniško vertybių perkainojimo.

      Anarchizmas, Nietzsche's manymu, yra kraštutinė demokratinių vertybių – bandos instinkto išraiška. Jis siekia panaikinti skirtumus tarp individų, klasinius skirtumus, sugriauti hierarchijas, sulyginti galingąjį su bejėgiu, turtingąjį su vargšu, poną su vergu. Nietzsche'i tai reiškia giliausią nuosmukį ir visko subendravardiklinimą, kai nebelieka skirtumo tarp pono ir vergo – paties skirtumo ir viršenybės jausmo, leidžiančio kurti vertybes. Nietzsche tai vertina kaip europietiško nihilizmo triumfą – vertybių ir kūrybingumo mirtį.

      Vergų moralę apibūdina resentimento jausmas ir bejėgių neapykanta galingiesiems. Nietzsche vertina resentimentą kaip absoliučiai negatyvų sentimentą, gyvenimo neigimą: tam, kas skiriasi nuo kitų, kas yra „išorėje", „kitam" sakoma „ne". Resentimentą apibūdina orientacija į išorę, o ne susitelkimas į kilnią moralę, kuri yra tavo viduje. Jei ponas sako „aš esu geras" ir po to prideda „dėl to jis blogas", vergas teigia priešingai – „jis (ponas) yra blogas, todėl aš esu geras". Taip vertybės kuriamos lyginant ar priešinant jas tam, kas yra išorėje – kita, skirtinga. Nietzsche sako: "... kad galėtų veikti, vergų moralė pirmiausiai turi turėti priešišką išorinį pasaulį, išorinį stimulą – jos veiksmas yra iš esmės reakcija". Toks reakcingas nusistatymas, nesugebėjimas kurti nieko išskyrus pasipriešinimą kažkam kitam – tai resentimento požiūris. Tai – reakcingas silpnųjų nusistatymas prieš stipriuosius. Silpniesiems šio išorinio priešo egzistavimas yra reikalingas tam, kad jie save galėtų laikyti „gerais". Taigi, vergas imasi „įsivaizduojamo keršto" prieš poną, nes jis negali veikti be pono, kuriam galėtų priešintis. Resentimento žmoguje neapykanta ponui siejasi su pavydu jam.

      Ar anarchizmas yra politinė resentimento išraiška? Ar jis yra apnuodytas gilios neapykantos galingiesiems? Nietzsche's ataka anarchizmui daugeliu atžvilgiu atrodo neteisinga, joje atsispindi tai, kad jis nelabai išmanė sudėtingą anarchizmo teoriją. Tačiau man atrodo, kad resentimento logiką jis mato manichėjiškame, opozicijomis paremtame anarchistiniame mąstyme.

 

      Anarchizmas

 

      Anarchizme – revoliucinėje politinėje filosofijoje – esama daugybės įvairių balsų, požiūrių ir interpretacijų, pradedant individualistiniu Stirnerio anarchizmu ir baigiant kolektyvistiniu, komunistiniu Bakunino ir Kropotkino anarchizmu. Tačiau juos visus vienija fundamentalus bet kokios politinės valdžios atmetimas ir įsitikinimas, kad valdžia kuria priespaudą, išnaudojimą, kad ji nužmogina. Klasikinių anarchistų nuomone, valstybė yra visų priespaudos, išnaudojimo, pavergimo ir žmogaus degradavimo formų įsikūnijimas. Kaip sako Bakuninas, "valstybė panaši į didžiulę skerdyklą ir milžiniškas kapines: vardan šios abstrakcijos (bendrojo gėrio) veidmainiškai žlugdomi ir naikinami visi geriausi tikslai, visa tai kas gyva". Valstybė – pagrindinis anarchistų politinės valdžios kritikos taikinys. Ji, anarchistų manymu, yra pagrindinis priespaudos šaltinis visuomenėje, ir jos sunaikinimas yra svarbiausias politinis veiksmas.

      Bakuninas teigia, kad marksistai skiria per daug dėmesio valstybės galios formoms ir per mažai pastebi valstybės veikimo būdus: "jie (marksistai) nesuvokia, kad despotizmas ne tiek priklauso nuo valstybės modelio, bet yra valstybės ir politinės galios principas." Priespauda ir despotizmas egzistuoja pačioje valstybės simbolikoje ir struktūroje – tai ne tik klasinės galios išraiška. Valstybė turi savo beasmenę logiką, judėjimą, prioritetus – jie dažnai nėra pavaldūs valdančiajai klasei ir nebūtinai atspindi ekonominius santykius. Būdama abstrakti dominavimo mašina, ji gresia atsinaujinti įvairiuose klasiniuose modeliuose – įgyti ne tik buržuazinės, bet ir darbininkų valstybės išraišką.

      Ši valstybės koncepcija primena ir Nietzsche's koncepciją. Nietzsche, kaip ir anarchistai, laiko modernų žmogų „prijaukintu" ir supančiotu valstybės, kuri jį padarė bejėgiu. Jis taip pat vertina valstybę kaip abstraktaus dominavimo mašiną, iš kurios gimė kapitalizmas, ir kuri dunkso virš klasinių ir ekonominių interesų. Valstybė yra dominavimo forma, kurianti reguliuojamą „įtraukimo" santykį su visuomene. Pasak Nietzsche's, valstybė iškilo kaip „siaubinga tironija, represyvus ir negailestingas mechanizmas", pajungęs ir suformavęs visuomenę bei pavertęs ją paklusnia. Dar daugiau, ši valstybė gimė iš prievartos. Ji yra prievarta primesta iš išorės ir neturi nieko bendra su „visuomeninėmis sutartimis".

      Nietzsche sugriauna „fantaziją" apie visuomeninę sutartį – teoriją, kad valstybė buvo sukurta žmonių, kurie savanoriškai atsisakė savo galių mainais į saugumą, kurį jiems teiks valstybė. Visuomeninės sutarties idėja sudaro konservatyvios ir liberalios politinės teorijos esmę, pradedant Hobbesu ir baigiant Locke'u. Anarchistai šią teoriją taip pat atmeta. Jie taip pat mano, kad valstybė kyla iš prievartos, ir kad absurdiška teigti, kad žmonės savanoriškai atsisakė savo galių. Tai – pavojingas mitas, įteisinantis ir neribotam laikui garantuojantis valstybės dominavimą.

 

      Manichėjiškumas

 

      Tačiau anarchizmas vadovaujasi manichėjiška politine logika: jis kuria esminę (essential), moralinę opoziciją tarp visuomenės ir valstybės, žmonijos ir galios. Natūralūs dėsniai yra diametraliai priešingi dirbtinei galiai; moralė ir racionalumas, būdingi žmogui, konfliktuoja su valstybės iracionalumu ir amoralumu. Ši logika, žyminti absoliučią opoziciją tarp dviejų sąvokų – gėrio ir blogio, baltos ir juodos, žmonijos ir valstybės – yra pagrindinis manichėjiško mąstymo bruožas.

      Manichėjiškai logikai nesvarbu, ar taikinys yra valstybė, ar kapitalas, ar kas nors kitas; ji gyvuoja tol, kol yra priešas, kurį reikia sunaikinti ir subjektas, kuris tai gali padaryti; tol, kol išlieka paskutinio mūšio, paskutinės pergalės pažadas. Manichėjiška logika yra sferų logika: jai būtina galios sfera ir pasipriešinimo sfera. Tai – dvinarė, dialektinė logika: galios sfera – valstybė – turi būti įveikta žmogiškojo subjekto, grynojo pasipriešinimo subjekto. Anarchizmas „suteikia būtį" pačiai galiai, kuriai jis priešinasi.

      Kitaip tariant, maištą prieš valstybę visada įkvepia valstybė. Kaip sako Bakuninas, „maištą sukelia kažkas, ko esama valstybės prigimtyje". Jei taip aiškiai nustatoma opozicija tarp valstybės ir revoliucinio subjekto, tai galbūt abu priešininkai negalėtų egzistuoti anapus tokių santykių. Kitaip tariant, jie negalėtų egzistuoti vienas be kito.

      Ar šis paradoksalus opozicinis santykis negali būti vertinamas kaip tam tikra nyčiško resentimento forma? Mano nuomone, manichėjiškas opozicinis santykis tarp žmogiškojo subjekto ir politinės galios, aptinkamas anarchizme, su tam tikromis išlygomis paklūsta aukščiau aprašytai resentimento logikai.

      Pirmiausiai, kaip matėme, resentimentas yra pagrįstas moraliniais silpnųjų prietarais prieš galinguosius – „vergų" maištu prieš „ponus". Šią moralinę opoziciją galime stebėti anarchistiniame diskurse, kuris iš esmės „moralų" ir „racionalų" žmogiškąjį subjektą priešina iš esmės „nemoraliai" ir „neracionaliai" politinei galiai. Tai akivaizdu iš to, kaip anarchizmas priešina tai, kas natūralu, dirbtinei politinei galiai.

      Antra, resentimentas pasižymi fundamentaliu poreikiu kurti savo tapatybę žvelgiant į išorę, per išorines priešpriešas. Tačiau čia apie anarchizmą kalbėti tampa sunkiau. Pavyzdžiui, galima pagrįstai teigti, kad anarchistinis subjektyvumas ir etika – tarpusavio pagalba ir atjauta – yra plėtojama nepriklausomai nuo politinės galios, ir kad dėl to siekiant apibrėžti šią etiką nereikalingas opozicinis santykis su valstybe. Tačiau aš manau, kad nors anarchistinis subjektyvumas plėtojasi „natūralioje" sistemoje, radikalioje „dirbtinės" politinės galios sistemos išorėje, būtent šis radikalaus išoriškumo pabrėžimas gimdo resentimentą.

      Anarchizmas paklūsta dialektinei logikai, pagal kurią žmogaus rūšis pakyla aukščiau „gyvuliškos" būklės ir pradeda tobulinti moralias ir racionalias vidines savybes natūralioje sistemoje. Tačiau subjektas suvokia, kad šiai plėtotei trukdo „iracionali", „amorali" valstybės galia. Subjektas negali įgyti išbaigtos žmogiškos tapatybės, kol išlieka pajungtas valstybės. Pasak Bakunino, „valstybė yra niekingiausia žmogiškumo neigėja".

      Paradoksalu, bet valstybė, kurią anarchistai vertina kaip kliūtį žmogaus tapatybės išbaigtumui, tuo pačiu yra būtina šios neišbaigtos tapatybės formavimuisi. Be tokios bukinančios prievartos anarchistinis subjektas nepajėgtų savęs vertinti kaip „moralaus" ir „racionalaus". Taigi, jo tapatybė yra išbaigta savo neišbaigtumu. Anarchizmas gali vaizduoti „moralų" ir „racionalų" subjektą tik priešindamas jį politinės galios „amoralumui" ir „iracionalumui". Tokiu būdu, „gerą" vergą priešinant „blogam" ponui konsoliduojama „vergo" tapatybė. Nietzschei tai reiškia resentimentą par excellence.

      Taigi, anarchistinį diskursą apėmęs manichėjiškumas veda į resentimento logiką, kuri, pasak Nietzsche's, yra išskirtinai ligota – kylanti iš silpnumo ir ligos. Revoliucionieriaus tapatybė anarchistinėje filosofijoje kuriama kaip esminė prieštara galiai. Revoliucionieriaus tapatybė, kaip ir Nietzsche's reakcingojo žmogaus tapatybė, pretenduoja būti nesusitepusi galia: žmogaus prigimtis laikoma moralia, galia – amoralia. Kadangi subjektyvumas kuriamas natūralių dėsnių sistemoje, priešingoje dirbtiniams dėsniams, galios prislėgtieji lieka galios išorėje, jos nesutepti. Bet ar tikrai taip yra?

      Jau pats Bakuninas priverčia tuo suabejoti, kalbėdamas apie galios principą. Natūralus galios troškimas, kaip mano Bakuninas, būdingas kiekvienam žmogui: "Kiekvienas žmogus savyje nešioja galios troškimą, ir ši sėkla, kaip žinome, pagal pagrindinį gyvybės dėsnį neišvengiamai privalo plėtotis ir augti". Galios principas reiškia, kad galia žmogui negali būti patikėta, kad žmogaus širdyje galios troškimas išliks visuomet. Jei Bakuninas norėjo perspėti kitus dėl galioje slypinčio korumpuotumo pavojaus, jis galbūt pasąmoningai atskleidė prieštarą, glūdinčią anarchistiniame diskurse: nors anarchizmas grindžiamas galia nesusitepusio žmogaus subjektyvumo apibrėžimu, toks subjektyvumas galiausiai yra neįmanomas. Grynoji revoliucinė tapatybė skyla, ją suardo „natūralus" galios troškimas, stygius kiekvieno žmogaus širdyje.

      Bakuninas spėja, kad toks galios geismas yra esminė kiekvieno žmogiškojo subjekto dalis. Galbūt Bakuninas savo galios principu implikuoja tai, kad subjektas visuomet pasižymės galios troškimu, ir kad subjektas liks neišbaigtas tol, kol jis neigys galios. Kropotkinas taip pat kalba apie galios ir valdžios troškimą. Jis teigia, kad modernuios valstybės iškilimas gali būti bent iš dalies būti siejamas su tuo, kad „žmonės įsimylėjo valdžią". Jis galbūt turi omenyje tai, kad valstybės galia yra ne visai primesta iš viršaus. Jis kalba apie mūsų pačių norą tapti įstatymo ir valdžios vergais: "Žmogus dažniau leidžiasi būti pavergiamas ne tiesioginio karinio pavergimo metu, o trokšdamas, kad nusikaltėliai būtų baudžiami pagal įstatymą".

      Ar troškimas „bausti pagal įstatymą" tiesiogiai susijęs su žmonijos natūraliu moraliniu jausmu? Jei taip yra, ar žmogaus prigimtis vis dar gali būti laikoma nesutepta galios? Jei tokia prieštara ir nevisai sužlugdo anarchistinės subjektyvumo sampratos, ji ją destabilizuoja, paverčia dviprasmiška ir neišbaigta. Ji verčia kvestionuoti anarchistinę žmonijos prieš galią nukreiptos revoliucijos sampratą: jei žmonėms būdingas galios geismas, kaip galima būti tikram, kad revoliucija, nukreipta į galios sužlugdymą, nesibaigs revoliuciniu valdžios paėmimu?

 

      Pagal http://libcom.org sutrumpino ir parengė kp

 

      2013 10 30