Emma Goldman - Anarchizmas - virselis     Giriamės, kad gyvename proveržio, mokslo ir progreso amžiuje. Nejau ne keista, kad vis dar garbiname fetišus? Tiesa, mūsų fetišų forma ir esmė pakito, bet jie kaip ir senovėje gali pražūtingai užvaldyti žmogaus protą.


     Šiuolaikiniu fetišu tapo visuotinė rinkimų teisė. Kas dar nepasiekė šio tikslo, dėl jo kaunasi kruvinose revoliucijose, o kas mėgaujasi jo vieš-patavimu, ant šios visur esančios dievybės aukuro deda brangias aukas. Vargas tam eretikui, kuris suabejoja šia antgamtiška būtybe!

      Moteris labiau nei vyras linkusi garbinti fetišus, nors jos stabai kinta – ji vis klūpo iškėlusi rankas, nematydama, kad jos Dievo kojos yra molinės. Nuo neatmenamų laikų visas dievybes uoliausiai garbino mote-ris. Todėl ji turėjo paaukoti tai, ko užsiprašyti tegeba dievai – savo laisvę, savo kraują, savo gyvenimą.

     Nietzsche’s įsimintina frazė „kai eini pas moterį, pasiimk botagą“ laikoma žiauria, bet Nietzsche vienu sakiniu perteikė moters požiūrį į jos stabus.

     Religija, o ypač krikščionybė, pasmerkė moterį pavaldinės, vergės gyvenimui. Ji sugniuždė šios prigimtį ir sukaustė sielą, bet didžiausia, labiausiai atsidavusi krikščionybės šalininkė tebėra moteris. Galima sakyti, jei ne moters parama, religija būtų seniai nustojusi daryti įtaką žmonių gyvenimams. Stropiausiai į bažnyčią vaikšto moterys, jos visame pasaulyje yra uoliausios misionierės, jos aukoja aukas ant jų sielas sukausčiusių ir kūnus pavergusių dievų aukuro.

     Karas yra nepasotinama pabaisa, vagianti iš moters visa, kas jai brangu ir neįkainojama. Karas pasiglemžia jos brolius, meilužius, sūnus, o mainais atiduoda jai vienatve pritvinkusį gyvenimą ir širdgėlą. Bet moteris išlieka didžiausia karo šalininkė ir garbintoja. Ji vaikams perduoda žygdarbių ir galios meilę, ji mažyliams šnabžda apie karo didybę ir sūpuoja kūdikį lopšyje niūniuodama apie trimitus ir pabūklų triukšmą. Moteris iš mūšio lauko grįžusiam nugalėtojui užkabina laurų vainiką. Taip, moteris karui – tai nepasotinamai pabaisai – atiduoda daugiausia.

     Dar paminėtini namai. Koks tai šlykštus fetišas! Jis išgręžia visą energiją – tai šiuolaikinis kalėjimas su auksinėmis grotomis. Namai spindi taip akinamai, kad moteris nebemato kainos, kurią ji turi mokėti kaip žmona, motina ir šeimininkė. Ir vis tiek moteris karštligiškai laikosi namų, nepaleidžia to, kas ją supančiojo.

     Galima manyti, kad moteris nori rinkimų teisės norėdama pajusti laisvės skonį ir išsivaduoti iš lažo bažnyčiai, valstybei bei namams. Galbūt kai kurios siekia šito, tačiau dauguma kovotojų už rinkimų teisę tokį teiginį laiko šventvagyste. Net priešingai – jos tvirtina, kad rinkimų teisė padės joms tapti geresnėmis krikščionėmis, šeimininkėmis ir pavyzdingomis pilietėmis. Visuotinė rinkimų teisė tik sustiprins dievų, kuriems nuo neatmenamų laikų lenkiasi moteris, įtaką.

     Nenuostabu, kad moteris verčiama būti naujo stabo – visuotinės rinkimų teisės – garbintoja: nuoširdi, uoli ir visiškai atsidavusi. Jau senokai net labiausiai išsilavinusios moterys viliasi stebuklo iš dvidešimtojo amžiaus deivės – visuotinės rinkimų teisės. Gyvenimas, laimė, džiaugsmas, laisvė, savarankiškumas – visa tai ir dar daugiau turi atsirasti dėl rinkimų teisės. Aklai aukodamasi, moteris nemato, ką šviesaus proto žmonės suprato prieš penkiasdešimt metų: visuotinė rinkimų teisė yra blogis, ji visuomet padėjo pavergti žmones, ji pučia į akis miglą, kad žmonės neperprastų, kaip klastingai jie buvo įtikinti paklusti.

     Moterys reikalauja rinkimų teisės teigdamos, kad moteris lygias teises privalo turėti visose visuomenės gyvenimo srityse. Jei balsavimas iš tiesų būtų teisė, niekas negalėtų priekaištauti kovai dėl jo. Vargas neišmanėliui, kuris prievolę laiko teise. Nejau tai nėra pati brutaliausia prievolė vienai grupei žmonių liepti kurti įstatymus tai grupei žmonių, kuri prievarta įtikinama jiems paklusti? Bet moterys vis klega dėl tos retos progos, kuri padėjo į pasaulį atnešti daug vargo ir atėmė iš žmogaus jo taurumą bei pasitikėjimą; tai prievolė, kuri visiškai sugadino žmones, pavertė juos supuvusių politikų grobiu.

     Nelaimingas paikas laisvas Amerikos pilietis! Jis turi teisę badauti ir valkatauti savo didingos šalies pakelėse, jis mėgaujasi visuotine rinkimų teise, bet taip grandinėmis susikaustė sau rankas. Mainais gavo darbininkų teises varžančius įstatymus, kurie draudžia boikotuoti, piketuoti, tiesą sakant, draudžia viską, išskyrus teisę vogti jo darbo vaisių. Moteris iš šių pražūtingų XX a. fetišo garbinimo padarinių nieko nepasimokė. Bet mus tikina, kad moteris apvalys politiką.

     Be abejonės, aš neprieštarauju reikalavimui suteikti moterims rinkimų teisę, nes kol kas lygybės nėra. Nematau jokių fizinių, psichologinių ar protinių priežasčių, dėl kurių moteriai nereikia suteikti teisės balsuoti su vyru. Tačiau netikėsiu absurdiška nuostata, kad moteris įgyvendins tai, kas nepavyko vyrams. Ji nesugebėtų pabloginti padėties, vadinasi, ji ir pagerinti jos negali. Manydami, kad jai gali pavykti pataisyti tai, ko neįmanoma pataisyti, įtikėsime, kad ji turi antgamtinių galių. O kadangi didžiausia moterį ištikusi nelaimė yra jos nuolatinis tapatinimas tai su angelu, tai su velniu, ji išsigelbės tik įsitvirtinusi žemėje, t. y. jei bus laikoma paprastu žmogumi, galinčiu apsikvailinti ir klysti.

     Tiesą sakant, atidžiausiai visuotinės rinkimų teisės klausimą nagri-nėjantys žmonės jau suprato, kad visos esamos politinės galios sistemos yra absurdiškos ir visiškai negeba reaguoti į svarbiausius gyvenimo klausimus. Tokį požiūrį išsako ir dr. Helena L. Sumner, kuri nepailsta kovoti už moterų rinkimų teisę. Savo įžvalgiame veikale „Lygi rinkimų teisė“ ji rašo: „Kolorado valstijoje matome, kad lygybė balsuojant akivaizdžiai apnuogina mūsų iš esmės sugedusią ir apgailėtiną sistemą.“ Žinoma, dr. Sumner omeny turi tam tikrą balsavimo sistemą, tačiau tą patį galima tvirtinti apie visą atstovaujamosios valdžios mechanizmą. Turint tokią sistemą, sunku suvokti, kokią naudą būdama politiniu veiksniu moteris peštų sau ar likusiai žmonijos daliai.

     Visuotinės rinkimų teisės šalininkai siūlo mums pažvelgti į šalis ir valstijas, kuriose moterims leidžiama balsuoti. Tik pažvelkite, ko pasiekė moteris – Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Suomijoje, Skandinavijos šalyse ir keturiose mūsų valstijose – Aidahe, Kolorade, Vajominge ir Jutoje. Kaimyno žolė visuomet žalesnė arba, kaip sako lenkai, gerai ten, kur mūsų nėra. Galima pamanyti, kad tose šalyse ir valstijose, skirtingai nei kitose šalyse ir valstijose, esama daugiau laisvės, socialinės ir ekonominės lygybės, kad ten labiau mylimas žmogaus gyvenimas, geriau suprantama socialinė kova ir visi esminiai žmonijai rūpintys klausimai.

     Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje moterys gali balsuoti ir padėti kurti įstatymus. Ar darbo sąlygos ten geresnės nei Anglijoje, kur taip narsiai kaunasi sufražistės? Ar ten lengviau būti motina, o vaikai laimingesni ir laisvesni nei Anglijoje? Ar ten moteris nebelaikoma vien sekso objektu? Ar ji išsivadavo iš dvigubų puritoniškų moralės standartų, taikomų vyrams ir moterims? Teigiamai atsakyti į šiuos klausimus galėtų tik eilinė nuo bačkos šaukianti politikė. Naivu laikyti Australiją ir Naująją Zelan-diją dėl visuotinės rinkimų teisės iškovotų pasiekimų Meka.

     Tiesą sakant, tie, kurie išmano Australijos politinį gyvenimą, žino, jog politikai užsmaugė darbininkus įteisindami varžančius įstatymus, dėl jų arbitražo komisijos pritarimo neturintis streikas laikomas valstybės išdavystei prilygstančiu nusikaltimu.

     Jokiu būdu neteigiu, kad dėl šių aplinkybių kalta moterų rinkimų teisė. Tačiau noriu pareikšti, kad Australijoje moteris nepadarė stebuklo, nes jos įtaka nesugebėjo išlaisvinti darbininkų iš politinės priespaudos.

     Suomijoje moterims leista balsuoti ir net patekti į parlamentą. Ar dėl to išaugo Rusijos moterų užsidegimą pranokstantis heroizmas? Suomija, kaip ir Rusija, kenčia nuo kraugeriško caro botago. Kur Suomijoje panašios į Perovskają, Spiridonovą, Figner, Breškovskają? (1) Kur nesuskaičiuojamos gretos suomių merginų, kurios vardan tikslo su džiugesiu keliauja į Sibirą? Suomijai verkiant reikia narsių išvaduotojų. Kodėl jų neatsirado dėl rinkimų teisės? Vienintelis suomių gynėjas buvo vyras, ne moteris, o jo ginklas buvo efektyvesnis nei balsavimo biuletenis.

     Kokia padėtis mūsų valstijose, kur moterys gali balsuoti ir kurios vis pateikiamos kaip stebuklingi pavyzdžiai? Už kokius dėl rinkimų teisės atliktus darbus, neįgyvendintus kitose valstijose arba neįgyvendinamus be šios teisės, jas galima pagirti?

     Taip, tose valstijose, kur moterys gali balsuoti, joms suteiktos lygios teisės į nekilnojamąjį turtą, bet kokia iš to nauda minioms nekilnojamojo turto neturinčių moterų, tūkstančiams darbininkių, kurios vos galą su galu suduria? Net dr. Sumner, kurios nuomonė neabejotinai svari, pripažįsta, kad lygi rinkimų teisė nepakeitė ir negali pakeisti moterų gyvenimo sąlygų. Šią uolią sufražistę Niujorko valstijos universitetų lygios rinkimų teisės lyga pasiuntė į Koloradą surinkti medžiagos, kuri įrodytų visuotinės rinkimų teisės būtinybę; ji turėtų įkvėpti šalininkus, tikrai nesakytų kažko neigiamo; tačiau mums ji rašo, kad „lygi rinkimų teisė tik šiek tiek pakeitė moterų ekonominę padėtį. Moterims už tą patį darbą nemokama vienodai ir, nors nuo 1876 m. moterims suteikta teisė į išsilavinimą, moterims pedagogėms mokama mažiau nei Kalifornijoje.“

 

     Tiesa, ponia Sumner nemini, kad nepaisant 34 metus galiojančios moterų teisės į išsilavinimą (balsuoti galima nuo 1894 m.), prieš porą mėnesių Denverio miesto gyventojų surašymo metu paaiškėjo, kad mokyklose mokosi pusantro tūkstančio vaikų su negalia. Kadangi švietimo departamente dirba daugiausia moterys, Kolorade moterys įvedė „pačius griežčiausius įstatymus dėl vaikų ir gyvūnų apsaugos“. Kolorado valstijoje moterys „labai susirūpino valstijos institucijomis, kurios skirtos globojamų, negalią turinčių ir įstatymus pažeidinėjančių vaikų priežiūrai“. Kokia gėda moterų rūpesčiui ir pastangoms, jei viename mieste yra pusantro tūkstančio vaikų su negalia.

     Kurgi šlovingi moterų rinkimų teisės pasiekimai, jeigu įgijus ją, nepasirūpinama svarbiausiu socialiniu klausimu – vaikais? Kurgi didesnis teisingumo jausmas, kurį moteris turėjo duoti politikai? Kur jis buvo 1903 m., kai kasyklų savininkai paskelbė partizaninį karą prieš Vakarų pakrantės kalnakasių sąjungą? Kai ėmė siautėti generolas Bellas, nakčia ištempdamas vyrus iš lovų, grobdamas juos, gabendamas už sienos, mesdamas juos į narvus, šaukdamas „velniop Konstituciją, vėzdas yra Konstitucija“? Kur tuomet buvo moterys politikės ir kodėl jos nepasinaudojo savo balsu? Bet juk pasinaudojo juo. Jos padėjo nugalėti patį doriausią ir laisviausią vyrą – gubernatorių Waite’ą. Pastarasis buvo priverstas nusileisti kasyklų valdovui gubernatoriui Peabody – darbininkų siaubui, Kolorado carui. „Tai buvo baisūs vyrų rinkimų teisės padariniai.“ Tarkim. O kuo tada moterims ir visuomenei pravarti moterų rinkimų teisė? Dažnai girdimas tvirtinimas, kad moteris apvalys politiką, yra mitas. Išmanantys Aidaho, Kolorado, Vajomingo ir Jutos politinį gyvenimą jam tikrai negali pritarti.

     Moteris dažniausiai yra tradicijų puoselėtoja, ji nuo gimimo vado-vaujasi išankstinėmis nuostatomis ir nepailsta kitiems diegti savo nuo-monę apie gerumą. Todėl Aidahe iš gatvėje dirbančios sesers buvo atimta rinkimų teisė – paskelbta, kad „pasileidusioms“ moterims balsuoti ne-dera. Be abejonės, prostitucija santuokos ribose nelaikoma „pasileidimu“. Aišku, nelegali prostitucija bei lošimas uždrausti. Įstatymas, jei tik reikia, privalo atspindėti moteriškąją prigimtį, mat ši visuomet draudžia. Todėl išleidžiami nuostabūs įstatymai. Dėl jų atsiveria visi pragaro vartai. Įtvirtinus draudimą, prostitucija ir lošimas suklestėjo kaip niekad anksčiau.

     Kolorade moterų puritonizmas pasireiškė gana drastiškai: „Leidus moterims balsuoti, nepadoriai ištvirkusiai gyvenantys vyrai ir su smuklių verslu susiję vyrai pasitraukė iš politikos.“ (2) Tai pranoko brolį Comstocką. Daugiau net puritonų dvasininkai negalėjo pasiekti. Įdomu, kiek moterų suvokia šio tariamo laimėjimo svarbą. Įdomu, ar būtent dėl jo moteris ne tik neįgauna daugiau vertės, o tampa politiniu šnipu, apgailėtinu agentu, šniukštinėjančiu žmonių asmeninį gyvenimą ir ne visai garbingai? Kaip pasakė viena moteris iš Kolorado, „joms patinka įsiveržti į tuos namus, kuriuose anksčiau nebuvo, viską iššniukštinėti – ir politines pažiūras, ir visa kita“ (3). Taip, reikia iššniukštinėti žmogaus sielą ir jos slapčiausias kerteles bei kampelius. Daugumai moterų skandalai gyvybiškai būtini. O juk tapus politike jų apstu.

     „Nepadoriai ištvirkusiai gyvenantys vyrai, su smuklių verslu susiję vyrai.“ Be jokios abejonės, balsų lupikaujančioms moterims tokių blogybių nepripirši. Net jei šios įkyruolės gali nuspręsti, kurie gyvenimai pakankamai tyri tai neapsakomai tyrai politika vadinamai terpei, nejau smuklių savininkai iš tiesų priklauso tai pačiai kategorijai? O gal taip sakoma vardan prohibicijoje matomos amerikietiškosios veidmainystės ir fanatizmo – alkoholio draudimas leidžia girtuoklystę tarp turčių klasės vyrų ir moterų, bet akylai stebi paskutiniąją vargšui likusią priebėgą. Dėl siauro ir dogmatiško požiūrio į gyvenimą politinę galią gavusi moteris gali tapti didžiausiu pavojumi laisvei. Vyras seniai įveikė prietarus, kuriuose tebeskęsta moteris. Konkurencija grįstoje ekonomikoje vyras buvo priverstas būti efektyvus, ryžtingas, gabus, kompetetingas. Jis neturėjo nei laiko, nei noro matuoti kiekvieno moralę su puritoniška liniuote. Ir politikoje jis gaudosi. Žino, kad politikos mėsmalėje svarbiausia ne kokybė, o kiekybė; jis suvokia, kad politika išliks klampiu raistu, nebent jei jis sentimentalus reformatorius ar pasenusi iškasena.

     Politiką išmanančios moterys žino pabaisos būdą, bet dėl susireikšminimo ir egoizmo įtiki, kad tereikia paglostyti pabaisą ir ji taps romiu avinėliu – mielu ir tyru. Galima pamanyti, kad moterys neprekiauja savo balsais ir negali būti papirktos! Jeigu įmanoma nupirkti jos kūną, vadinasi, ir balsą įmanoma nupirkti. Net tos, kurios pritaria moterų rinkimų teisei, neneigia, kad tai vyksta Kolorade ir kitose valstijose.

     Kaip minėjau, moteris ribotai supranta žmonių problemas, todėl politiškai ji nėra pranašesnė už vyrą. Esama ir daugiau tą įrodančių ar-gumentų. Visą gyvenimą besitęsiantis ekonominis parazitavimas visai neleidžia suvokti, kas yra lygybė. Ji triukšmauja dėl lygių teisių su vyru, bet „tik kelios moterys stengiasi vykdyti rinkimų kampanijas blogą reputaciją turinčiose vietovėse“ (4). Palyginti su Rusijos moterimis, kurios vardan idealų žengia net į pragarą, šioms lygybė reiškia labai nedaug.

     Moteris reikalauja lygių teisių, bet įtūžta, jeigu jos akivaizdoje vyras negriūva stačias: rūko, nenusiima skrybėlės, patarnaujamai nepašoka nuo kėdės. Tai tik niekniekiai, tačiau jie puikiai nusako amerikietes sufražistes. Jų seserys Anglijoje seniai išaugo iš tokių paikų svaičiojimų. Charakteriui ir užsispyrimui skirtus išbandymus jos ištvėrė. Anglių sufražisčių narsa ir tvirtybė nusipelno pagarbos. Dėl energingų, agresyvių veiksmų jos įkvėpė ne vieną apmirusią ir bestuburę ponią iš mūsų kraštų. Tačiau net sufražistės nesupranta, kas yra tikroji lygybė. Kaip kitaip galima paaiškinti drąsiausių kovotojų milžiniškas, net gigantiškas pastangas, siekiant įteisinti pražūtingą įstatymiūkštį, kuris neš naudos tik turtingoms ponioms ir visiškai neatsižvelgs į minias darbininkių? Kaip politikėms joms būtinas oportunizmas – jei neįgyvendinami maksimalūs reikalavimai, pasitenkinama bent pusėtinais. Tačiau būdamos išsilavinusios ir laisvos, šios moterys turi suprasti, kad balsavimo biuletenis yra ginklas – nuskriaustosioms jo reikia net labiau nei ekonomiškai pranašesnei klasei, pastaroji dėl ekonominio pranašumo jau mėgaujasi didesnėmis galiomis.

     Kai neprilygstamoji anglių sufražisčių vadovė ponia Emmeline Pankhurst keliavo po Ameriką skaitydama paskaitas, ji pati pareiškė, kad tarp politinių viršininkų ir valdinių lygybės negali būti. Taigi, jei pavyks priimti Shackletono įstatymo projektą, kuris bus naudingas ponioms, kaipgi Anglijos darbininkės, kurios jau dabar ekonomiškai yra antrarūšės ponios, galės dirbti su politiškai viršesnėmis moterimis? (5) Negali būti, kad ryžtingos, pasiaukojančios ir daug iškentusios Annie Keeney klasės moterys norės ant sprando užsiversti ne tik ekonominius ponus, bet ir politikos poniutes. Jei Anglijoje įsigalios visuotinė rinkimų teisė, joms vis tiek teks tai daryti. Kad ir ko imtųsi darbininkės, jas išnaudos – visuomet. Akivaizdu, kad tikinčios balso galia nelabai nutuokia apie teisingumą, joms visai nerūpi tos, kurioms, jų tvirtinimu, ši teisė duos naudos.

     Amerikiečių sufražisčių judėjimas tik pastaruoju metu liovėsi būti svetainės intriga, visiškai nesusijusia su žmonių ekonominiais poreikiais. Net Susan B. Anthony – neabejotinai ypatinga moteris – darbininkų atžvilgiu buvo ne tik abejinga, bet ir priešiška; 1869 m. ji pademonstravo šį priešiškumą patardama moterims imtis streikavusių Niujorko spaustuvininkų darbo. (6) Nežinau, ar prieš mirdama ji persigalvojo.

     Be abejonės, esama sufražisčių, kurios bendradarbiauja su darbi-ninkėmis, pavyzdžiui, Moterų profesinių sąjungų lyga, tačiau jų mažuma, o jų veiksmai iš esmės apima tik ekonominius klausimus. Likusioms darbas yra Apvaizdos suteikiama malonė. Kas nutiktų turčiams, jei neliktų vargšų? Ką be 80 milijonų samdomų darbininkių darys tinginčios, parazituojančios poniutės, kurios per savaitę vėjais paleidžia daugiau nei jų aukos uždirba per metus? Lygybė? Kam kilo ši idėja?

     Amerika daugelį šalių pranoksta arogancija ir snobizmu. Tai ypač būdinga Amerikos viduriniosios klasės moteriai. Ji įsitikinusi, kad prilygsta vyrui ir net pranoksta jį tyrumu, gerumu bei morale. Nenuostabu, kad amerikietės sufražistės iš jos balso tikisi didžiausių stebuklų. Dėl savo garbėtroškos ji net nemato, kad vergauja netgi ne vyrui, o savo paikiems įsitikinimams ir tradicijoms. Rinkimų teisė šio apgailėtino fakto nepa-keis, tik išryškins jį ir jau dabar tai daro.

     Viena iškili amerikiečių moterų lyderė tvirtina, kad moteris privalo turėti lygią teisę ne tik į atlyginimą, bet teisiškai jai dar turi priklausyti ir vyro atlyginimas. Jeigu vyras jos neišlaiko, jį dera apvilkti kalinio uniforma, o jo uždarbį kalėjime turi pasiimti teisėta žmona. Tai dar vienas įrodymas, keliantis abejonių, kad jos balsas sunaikins socialinį blogį, kurio sužlugdyti bendromis pastangomis nepavyko net iškiliausiems pasaulio protams. Apgailėtina, kad tariamas visatos kūrėjas paliko mums tokią netvarką, jei ne ji, dėl moterų rinkimų teisės moteris turbūt pranoktų ir patį kūrėją.

     Išdarkyti fetišą pavojinga. Pergyvenome tuos laikus, kai už tokią ereziją buvo rišama prie stulpo, tačiau vis dar vyrauja trumparegiška atmosfera, pasmerkianti visus, kurie sukyla prieš visuotinai priimtinas nuostatas. Todėl mane turbūt palaikys moterų priešininke. Bet aš negaliu dėl to ne-žiūrėti reikalui tiesiai į akis. Kartoju, ką sakiau iš pradžių: nemanau, kad moteris pakenks politikai, bet netikiu, kad ji gali pagerinti politiką. Kadangi ji negali pataisyti vyro klaidų, kam puoselėti tas klaidas?

     Istorija yra melagysčių rinkinys, bet jame esama ir tiesos nuotrupų – jos yra vienintelės gairės mūsų ateičiai. Žmonių politinės veiklos istorija įrodo, kad ši veikla nepasiekė absoliučiai nieko, ko nebuvo galima pasiekti pigesnėmis, ilgiau išliekančiomis ir tiesiogiai taikomomis priemonėmis. Tiesą sakant, net ir mažiausi laimėjimai buvo pasiekti nuolat kaunantis ne už lygią rinkimų teisę, o grumiantis dėl individualumo. Nėra ko viltis, kad siekiant emancipacijos moteriai pravertė ar padės balsavimo biuletenis.

     Vienoje iš tamsiausių valstybių, Rusijoje, kur nesiliauja priespauda, moteris tapo lygiavertė vyrui ne dėl balsavimo biuletenio, bet todėl, kad norėjo išlikti ir veikti. Dėl savo karingumo ji ne tik išsimokslino ir gali užsiimti bet kokiu darbu, ji pelnė vyro susižavėjimą, pagarbą, palaikymą ir kai ką daugiau – ja žavisi ir gerbia visas pasaulis. Tai pasiekta ne per rinkimų teisę, bet dėl jos narsos, drąsos, gebėjimų, valios ir ištvermės kaunantis vardan laisvės. Kurioje moterų rinkimų teisę išsikovojusioje valstybėje ir valstijoje moterys gali tuo pasigirti? Matydami, ką Amerikoje pasiekė moteris, turime atsižvelgti į kai ką svarbesnio ir galingesnio nei rinkimų teisė – būtent tai padėjo mūšyje dėl emancipacijos.

     Vos prieš šešiasdešimt dvejus metus grupelė moterų Seneka Fols konferencijoje išdėstė reikalavimus, kuriais buvo siekiama moterų teisės į išsilavinimą ir įvairias profesijas bei amatus. Kiek daug pasiekta, kiek pergalių! Dabar tik visiškas neišmanėlis gali manyti, kad moteris tinka vien namų ruošai. Kas drįs tvirtinti, kad jai vieno ar kito amato nevalia imtis? Per šešiasdešimtį metų ji sau susikūrė naują atmosferą ir naują gyvenimą. Visame pasaulyje ji daro įtaką ir mąstymui, ir įvairiai veiklai. Visa tai buvo pasiekta be rinkimų teisės, be teisės kurti įstatymus, be „privilegijos“ būti teisėja, kalėjimo prižiūrėtoja ir budele.

     Taip, mane gali laikyti moters prieše, tačiau jeigu padėsiu jai išvysti šviesą, nesiginsiu.

     Didžiausia moters bėda nėra tai, kad ji nepajėgia dirbti kaip vyras, o tai, kad ji ištisus šimtmečius švaisto savo gyvenimą mėgindama jį pranokti ir todėl fiziškai nebegali jo pasivyti. Ak taip, žinau, kad kai kurioms pavyko, bet kokia kaina, kokia žvėriška kaina! Svarbu ne tai, kokia veikla gali užsiimti moteris, o jos atliekamo darbo kokybė. Dėl jos rinkimų sistema nepagerės ir ši sistema nesuteiks jai visiškai nieko, kas padėtų tobulėti. Jos raida, laisvė ir savarankiškumas turi atsirasti iš jos ir per ją.

     Visų pirma, ji turi suvokti save kaip asmenybę, o ne kaip sekso objektą. Antra, ji turi atsisakyti bet kam suteikti teisę į savo kūną: atsisakydama gimdyti vaikus, nebent pati norėtų, atsisakydama tarnauti Dievui, valstybei, visuomenei, vyrui, šeimai ir t. t., gyvendama kukliau, bet prasmingiau. Kitaip tariant, reikia išsiaiškinti gyvenimo prasmę ir turinį šių žinių nesupaprastinant ir nesibaiminant visuomenės nuomonės bei visuomenės pasmerkimo. Tik tai, o ne balsavimo biuletenis išlaisvins moterį, pavers ją iki šiol pasau-lyje neregėta galia, gebančia mylėti, skleisti taiką, harmoniją; nežemiška ugnimi ir gyvybe spinduliuojančia galia; laisvų vyrų ir moterų kūrėja.

     _______________________________

       (1) Minimos garsios rusų revoliucionierės. Sofija Perovskaja (1853–1881) buvo viena iš daugiakartinių pasikėsinimų į carą Aleksandrą II organizatorių, jaiįvykdyta mirties bausmė. Marija Spiridonova (1884–1941) – socialistė, caro valdžios ištremta į Sibirą dėl pasikėsinimo į policijos pareigūną, padėjo organizuoti Spalio revoliuciją, dėl aktyvios bolševikų kritikos vėl ištremta į Sibirą, ten nužudyta. Aristokratų kilmės Vera Figner (1852–1942) po lemiamo pasikėsinimo į carą Aleksandrą II nuteista dvidešimt metų kalėti, gynė politinių kalinių teises. Jekaterina Breškovskaja (1844–1934) gimė dvarininkų šeimoje, bet pasisakė prieš baudžiavą, jaunystėje prisijungė prie anarchistų. Už politinę veiklą ištremta į Sibirą, po tremties padėjo įkurti eserų partiją, bet netrukus vėl ištremta, šįkart iki gyvos galvos. Po Spalio revoliucijos atgavo laisvę, bet buvo priversta emigruoti. Ji vadinama revoliucijos babuška. Vert. past.

       (2) „Lygi rinkimų teisė“, Helen Sumner.

       (3) „Lygi rinkimų teisė“.

       (4) Dr. Helen A. Sumner.

       (5) Ponas Shackletonas buvo darbininkų lyderis. Todėl nenuostabu, kad jo įstatymo projektas neapima buvusių bendražygių. Anglijos parlamente apstu tokių judų.

       (6) „Lygi rinkimų teisė“, dr. Helen A. Sumner.

 

      Emma Goldman. Anarchizmas ir kitos esė. Iš anglų k. vertė Lina Žigelytė. Kaunas: Kitos knygos, 2013.

    

Emma Goldman - Anarchizmas - virselis