2003 m. britų savaitraštis "New Statesman" išrinko dvylika svarbiausių šių dienų mąstytojų, labiausiai paveikusių savo amžininkų protus ir veiksmus. Tai mokslininkai, filosofai ir vadinamieji gyvenimo mokytojai. Rinkdami šias pavardes, sąrašo sudarytojai galvoje turėjo ne tik išrinktųjų intelektą, bet ir jų daromą idėjinį poveikį visuomenei bei masinei savimonei. Savaitraštis kreipėsi į filosofus, menininkus ir žurnalistus, kad šie pasufleruotų redakcijai pavardes, žinomas ne tik specialistams, bet ir masinei publikai, galinčias ją priversti mąstyti ir veikti. Taip atsirado dvylikos šiandieninių "guru" sąrašas, kuriame bent šeši didieji mąstytojai yra aiškiai kairuoliškų pažiūrų.

      Jamesas Lovelockas: Gajos hipotezė

 

      Chemikas Jamesas Lovelockas (g.1919) 7-ajame dešimtmetyje dirbo NASA kosminių tyrimų centre. Tada jį pritrenkė faktas, kad Žemę nuo kitų jos kaimynių skiria gyvybės buvimas. Negyvą Marsą ir Venerą supa statiškas anglies dvideginio apvalkalas, Žemę - dinamiškas dujų mišinys, kuris nepaisant nuolatinių permainų išlieka pastovus. Beveik stebuklas, kad per milijardus metų deguonies niekada nepristigo. Iš rašytojo Williamo Goldingo Lovelockas pasiskolino Gajos terminą (graikų mitologijoje taip vadinama motina gimdytoja, jos romėniškasis atitikmuo - Terra Mater), jos vardu pavadindamas savo hipotezę, kad Žemė yra šis tas daugiau nei kosmose skriejantis materijos gabalas, kurį žmonės turi užkariauti ir eksploatuoti. Ne, Žemė yra nuostabiai graži: įsižiūrėkite į palydovines nuotraukas. Tai žydra ir balta planeta, gebanti kurti terpę, kurioje gali vystytis gyvenimas.

      Gajos hipotezė turi moralinę prasmę: užuot didžiavusis savimi ir vadinusi save visagale ir visažine, žmonija privalo naudotis gyvybės dovana taip, kad nesukeltų grėsmės visai sistemai. Mokslininkus, ypač geologus, Gajos teorija sužavėjo mažiau nei holistinės ekologijos gerbėjus. Šią teoriją neigė ir Darwino pasekėjai, nes jiems buvo sunku suderinti natūralios atrankos (t.y. žiaurios kovos už būvį) idėją su vieningo rūšies vystymosi vardan bendros planetos gerovės vizija. Lovelocko šalininkai atsakydavo, kad gyvenimas nėra žaidimas nei su visuomene, nei su gamta. Mes neišvengsime katastrofos, jei savo individualiais konkurenciškais veiksmais griausime trapią pusiausvyrą, palaikančią Žemėje gyvybės stebuklą.

      Edwardas O. Wilsonas: Sociobiologija

      Amerikiečiui Edwardui O. Wilsonui (g. 1929) savo mokslo karjeros kelyje teko įveikti ne vieną kliūtį, net dalinai apkursti ir apakti. Gamta jis pradėjo domėtis dar būdamas jaunas vaikinas, vėliau tapo entomologu ir 40 metų dėstė Harvarde. Skruzdėlių studijos paskatino jį susidomėti ir žmonių visuomene. 8-ajame dešimtmetyje jis paskelbė du garsius mokslinius darbus: "Sociobiologija" ir "Apie žmogaus prigimtį". Juose jis remiasi darvinizmu. Darwino teorija priklauso naujųjų laikų mokslų kanonui, tad buvo galima tikėtis, kad mokslininko idėjos bus sutiktos entuziastingai. Tačiau jo pažiūros buvo pripažintos itin kontroversiškomis, net politiškai pavojingomis.

      Kai kurie su marksizmu ir feminizmu susiję kritikai Wilsono sociobiologiją pavadino dešiniųjų intelektualų ideologija. Jie teigė, kad ši teorija pateisina socialinę nelygybę kaip natūraliąir nekeistiną. Wilsonas, kaip ir dera darvinistui, žmones laiko gyvūnų rūšimi, kuri, būdama gamtos dalis, paklūsta jos dėsniams. Galima pakeisti socialines ir ekonomines žmogaus gyvenimo sąlygas, tos permainos gali veikti žmonių elgesį, tačiau neįmanoma sunaikinti prigimtinio žmogaus polinkio prievartai ir neracionaliam elgesiui. Net pati radikaliausia visuomenės revoliucija negali pakeisti žmogaus prigimties ir sukurti sterilaus "naujo žmogaus".

      Tačiau 10-ajame dešimtmetyje Wilsonas perėmė Lovelockui būdingą toną. Jis skelbė, kad biologinei gyvenimo įvairovei gresia pavojus. Žmogaus veikla naikina biosferą, o savo apimtimi šis reiškinys prilygsta dinozaurų išnykimui. Kaip sustabdyti grėsmingą įvykių eigą? Pagrindinį vaidmenį turėtų suvaidinti genų inžinerija ir žmonių prieaugio kontroliavimo programa. Taip Wilsonas užkliuvo ir kairiesiems žaliesiems (kovojantiems prieš genetiškai modifikuotą maistą), ir dešiniesiems - neribojamo gimstamumo šalininkams.

      Johnas Maynardas Smithas: Ką daryčiau, jei būčiau genas?

      Darvinistas Johnas Maynardas Smithas (g.1920) padėjo šių dienų evoliucinės biologijos pagrindus. Jis abejojo teiginiu, kad evoliucija tarnauja rūšies naudai. Jis kėlė ir sprendė biologijos problemas, užduodamas klausimą: "Ar stiprus gamtos "egoizmas"? Ką daryčiau, jei būčiau genas?" Į tuos klausimus jis atsakinėjo panašiai kaip šių dienų britų biologas Richardas Dawkinsas: "Genas yra savimyla".

      Originalus Smitho indėlis į mokslą - iš ekonomikos paimtos žaidimų teorijos pritaikymas evoliucijos teorijai. Liberalių pažiūrų ekonomistai mano, kad žmonės pasirenka sąmoningus ir racionalius sprendimus, nes tai, kas tarnauja jų interesams, turėtų tarnauti ir kitiems. Ką tai turi bendra su darvinizmu? Smithas įrodinėjo, kad gamta yra kur kas turtingesnė ir sudėtingesnė, nei norėtų dogmatiški redukcionieriai. Pavyzdžiui, jis aprašė "buržuazinę" peteliškų strategiją: savo teritorijas jos žymi gerbdamos "svetimą nuosavybę". Tačiau Smithas nėra liberalas, jo simpatijos greičiau kairuoliškos. Jis nevengia diskusijų, bet yra įsitikinęs, kad mokslas nėra savitikslis, jis - tik savęs pažinimo įrankis.

      Martha Nussbaum: Teisė ginti žmoniją

      Amerikietė Martha Nussbaum (g. 1947) turi per 20 garbės daktaro vardų. Ji - retas šiais laikais enciklopedinių pažiūrų žmogaus pavyzdys. Savaitraštis "Time" ją pavadino "šiuolaikinės filosofijos veiksmo moterimi". Ji dėsto filosofijos, teisės, teologijos fakultetuose, užsiima politologija, Pietų Azijos problemomis, žmogaus teisėmis, antikos kultūra ir lyginamosiomis studijomis.

      Nussbaum atsisako dviejų mūsų dienomis ypač populiarių požiūrių į gyvenimą: utilitarizmo (kuo daugiau malonumų ir patogumų kuo didesniam žmonių skaičiui) ir liberalizmo (kuo mažiau valstybės kišimosi į individo gyvenimą). Jai nepriimtina visuomenės vizija, kuriai svarbiausia - pastangos bet kuria kaina įtempti ekonomikos augimo spiralę. Septynerius metus ji dirbo SNO tyrimų institute kartu su Nobelio premijos laureatu ekonomistu Amartya Senu. Šis bendradarbiavimas, taip pat keletą metų trukęs asmeninis ryšys su Senu, paveikė jos pažiūras. Net ir po rugsėjo 11-osios atakų ji agitavo už solidarumą ir etinių horizontų plėtimą: "Mes, amerikiečiai, įsitikinome, kad mūsų šalis gali būti neapsaugota nuo smūgių. Dabar pagaliau suvokime, kad ir kiti žmonės atsiduria panašiose situacijose, jie taip pat gali prarasti savo artimuosius kokioje nors katastrofoje - dėl bado, potvynio ar etninių valymų."

      Peteris Singeris: Koperniškasis etikos perversmas

      Peteris Singeris gimė 1946 m. Melburne, nuo 1999 m. jis yra Prinstono (JAV) bioetikos profesorius. 8-ojo dešimtmečio viduryje Singeris bematant išgarsėjo "Animal Liberation" manifestu. Savo knygoje jis teigė, kad kenčia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, tad ir etinių normų pasaulis – daug platesnis, nei mano tradiciniai moralistai, o žmogus anaiptol nėra pasaulio centras. Tačiau ne ši tezė sukėlė Singerio kritikų įtūžį. Pasipiktinimas kilo dėl jo "utilitarinio" požiūrio į eutanaziją, abortų ir protinio atsilikimo problemas. Singeris įsitikinęs, kad mokslininkai, toleruojantys bandymus su gyvūnais, neprivalo atsisakyti eksperimentų su žmonėmis, kurių smegenys sunkai pažeistos.

      Šiais provokaciniais teiginiais jis užsitraukė nacio vardą, nors jo paties šeimos nariai žuvo Hitlerio koncentracijos stovyklose. Singeris atmeta tokius kaltinimus. Jis tvirtina nesąs nusiteikęs prieš protiškai atsilikusiuosius ir visai neprivaląs nekęsti žmonių vien todėl, kad myli gyvūnus. Jis tikisi tik vieno – sąmoningo mąstymo ir veiksmų. Pavyzdžiui, iš tėvų, besilaukiančių nesveiko vaiko, bet neturinčių galimybių jo išlaikyti. Turtingoms amerikiečių šeimoms Singeris pataria, užuot leidus pinigus prabangai, atiduoti juos vargšams. Jo požiūriu, žmonijai reikia vadovauti taip, kad žmonės galėtų rinktis tai, kas tarnauja jų interesams ir raidos galimybėms.

      Noamas Chomsky’: Maištas prieš Ameriką

      Emigrantų iš Rusijos (kai kurie šaltiniai teigia, kad iš Lietuvos) sūnus (g.1928) Pensilvanijos universitete studijavo matematiką, filosofiją ir kalbotyrą. Pastarojoje srityje susilaukė tarptautinio pripažinimo. Tačiau už akademinės visuomenės ribų Chomsky pirmiausia žinomas kaip radikalus Amerikos politikos, amerikietiškojo demokratijos ir kapitalizmo modelio kritikas. Tačiau jo kritika nėra marksistinė - Chomsky džiaugėsi, kad griuvo Berlyno siena. Jo pažiūros – socialistinės ir liberalios. Jis smerkė ne tik JAV intervencijas Lotynų Amerikoje ar Vietname, bet ir "paslėptą žmogžudystę" Indonezijos okupuotame Rytų Timore.

      Chomsky nepritaria misionieriškiems JAV siekiams ir įsitikinimui, kad tik toks valdymo būdas, kuris atitinka amerikiečių verslo interesus, laikytinas "demokratija". Jis nepalieka sausos vietos ir ant amerikietiškos žiniasklaidos laisvės modelio. Chomsky įsitikinimu, žiniasklaida yra sudėtinė hegemoniškos amerikiečių politikos dalis, kuria siekiama valdyti pasaulį sugriuvus sovietų blokui. Chomsky protestavo prieš JAV įsikišimą Kosove, Afganistane ir Irake. Gindamas žodžio laisvę, jis parašė įžangą Roberto Faurissono knygai, kurioje abejojama tiesa apie Holokaustą. Būdamas tokių pažiūrų, Chomsky gimtojoje Amerikoje atsidūrė tarsi tremtyje, bet juo didesnė jo įtaka už JAV ribų. Chomsky teigia, kad ši galinga šalis vadovaujasi tik didžiųjų korporacijų interesais.

      Jeanas Baudrillard’as: Reginio visuomenė

      Jeanas Beaudrillard'as (g.1929) kartu su Jeanu-Franēois Lyotard’'u ir Jacquesu Derrida vadinami postmodernizmo pranašais. Tačiau Beaudrillard'as nėra nei pranašas, nei net postmodernistas, o šiuolaikinės kultūros kritikas ir marksistas. Užuot kvietęs kelti revoliuciją, jis apnuogina fikcijas ir mistifikacijas, kuriomis apauga masinio vartojimo visuomenė. Pasak šio prancūzo, naujųjų laikų užkariavimai - seksualinė ir rasinė emancipacija, žodžio laisvė, klasinių skirtumų panaikinimas - mikliai perimami ir įmontuojami į "reginio visuomenę", todėl jie prarado savo išlaisvinamąją galią. Šioje visuomenėje paprastų žmonių gyvenimas tampa prasmės netekusių įvykių seka: apsipirkimas, ritualinis televizijos žinių žiūrėjimas. Iš žmonių atimta teisė išgyventi savo gyveninimo tikrovę.

      Tikrovę keičia jos imitacija. Ji ir yra televizijos pramonės, kino ir žiniasklaidos tikslas, šiuo verslu užsiima reklamos, rinkodaros specialistai. Riba tarp sukurtos ir tikros realybės nusitrina, tad neįmanoma nustatyti, kas yra objektyvi tiesa. Išgarsėjo Beaudrillard’o frazė, esą 1991 m. karas Persų įlankoje nevyko - per televizorių matėme tik cenzorių griežtai prižiūrimą jo versiją, skirtą propagandiniams tikslams. Po 2001 m. teroristų atakų Niujorke ir Vašingtone Beaudrillard’as ir vėl "užkliuvo": jis parašė, kad juoda ir balta spalva piešiamas amerikietiškas pasaulio įvaizdis, kuriame gėrį reprezentuoja Amerika, provokuoja teroro aktams.

      Kate Millet: Šalin patriarchatą

      Dabar jos tezės atrodo gana akivaizdžios, tačiau prieš 30 metų, kai pasirodė Kate Millet knyga "Lyties politika" ("Sexual Politics"), jos buvo tikras atradimas. Amerikietė anglų literatūros profesorė ir skulptorė Millet (g.1934) rašė, kad vyrų dominavimas kultūros ir valdžios pasaulyje yra labiausiai paplitusi mūsų laikų ideologija. Niekas iki tol taip akivaizdžiai nebuvo suformulavęs visuomeninių vyro ir moters vaidmenų problemos: mūsų dekaloge yra privalomas įsakymas, kad vyras valdo moterį, o vyresnis vyriškis - jaunesnį. Tokią visuomenės sistemą Millet pavadino "patriarchatu". Ji pasišventė kovai su šia sistema pasinaudodama (tada tai buvo feministinės kritikos naujovė) iš antropologijos, sociologijos, istorijos ir ekonomikos bei literatūros pasisemtais argumentais. D.H. Lawrence’ą, Henry Millerį, Normaną Mailerį, Jeaną Genet jūs laikote išsilaisvinimo simboliais? Aš jums įrodysiu, kad prievarta bei jėga moters atžvilgiu ir jiems yra vertybė. Nuo žodžių Millet perėjo prie veiksmų - įsijungė į moterų teisių gynimo judėjimą, išplitusį nuo Amerikos iki Irano.

      Jacques’as Derrida: Dekonstrukcija

      Jacquesas Derrida  - antrasis prancūzas britų savaitraščio sąraše. 1930 m. Alžyre gimęs žydas buvo kalbos filosofas, išpažinęs kultūros tekstų dekonstrukcijos, atskleidžiančios jų paslėptą prasmę ir intencijas, metodą. Viskas žmonių pasaulyje yra "tekstas", todėl verta giliau pažvelgti į mechanizmus, žodžius paverčiančius daiktais, tarsi jie egzistuotų iš tikrųjų, ir ne tik kalboje. Derrida netvirtino, kad viskas gali ką nors reikšti, jis teigė, kad reikšmės niekad negali būti galutinės ir stabilios. Dekonstrukcija visai neprivalo būti destrukcija, tačiau gali atverti mums dar daugiau prasmių, jų vidinių sąsajų arba prieštaravimų. Sakoma, kad dekonstrukcija - tai postmodernizmo kvintesencija, kuri galiausiai nutrina ribas tarp filosofijos ir literatūros. Tradiciniai filosofai nenoriai pripažino Derrida, manydami, kad jo vieta ten, kur jis ir dėstė mieliausiai - literatūros katedrose, dažniau JAV nei Prancūzijoje, kur oficialų doktoratą jis gavo tik sulaukęs penkiasdešimties. Pats Derrida nuolat tvirtino dekonstukcijos sąvoką radęs Martino Heideggerio darbuose. Beveik kiekvienoje savo knygoje (nekalbant apie paskaitas) Derrida rėmėsi didžiaisiais filosofais - Sokratu, Platonu, Descartesu, Hegeliu, Bergsonu, Husserliu, Levinu, Heideggeriu. Jo filosofavimas visada buvo grindžiamas dialogu su tradicija. Jis taip pat rašė esė apie Shakespeare'ą, Mallarmé, Shelley, Celaną, Joyce'ą ir save, ko gero, pirmiausia laikė rašytoju, kuris dar nori rūpintis Vakarų filosofijos palikimu bei jį skleisti.

      Jo intelektualinės ir rašytojo ambicijos buvo milžiniškos. Viename pokalbyje jis prisiminė jau vaikystėje svajojęs apie tai, kad "pasakys viską" ir suras talpiausią formą, kuri leistų rašyti apie literatūrą ir filosofiją ir literatūriškai, ir kartu labai disciplinuotai. Todėl Derrida nerašė tradiciškai ir reikalavo, kad skaitytojas atsisakytų išankstinių nuostatų, koks turi būti filosofinis tekstas. Į žurnalistų klausimus, kodėl jo tekstai tokie sudėtingi, Derrida atsakydavo klausimu, kodėl jie to paties neklausia mikrobiologų ar fizikų. Jo metodas, žinoma, turėjo politinių pasekmių: Derrida pats vadino jį radikaliojo marksizmo atmaina. Derrida buvo laikomas kairiųjų pažiūrų žmogumi ir kurį laiką bendradarbiavo su kitu garsiu prancūzų kultūros kritiku, marksistu Louis Althusseru. Kaip 1968-ųjų politinio ir visuomeninio maišto kartos atstovas Derrida priskiriamas "antifilosofijos" krypčiai, siekiančiai išlaisvinti žmogų iš metafizikos "tramdomųjų marškinių". Svarbu būti laisvam nuo primestinių pasaulio interpretacijų.

      Derrida debiutavo 7-ojo dešimtmečio pradžioje kaip Husserlio tekstų vertėjas ir komentatorius. Vėliau jis prisišliejo prie kairuoliškos grupės "Tel Quel", bet greitai su ja išsiskyrė, grupei pradėjus garbinti Mao Dzedungą. 1967 m. Derrida išleido tris knygas ir iškart tapo žvaigžde. Vėliau jį gana greitai įtraukė Amerika, ten jis reguliariai vedė seminarus, leido knygas. Derrida yra parašęs per 80 knygų, kurios išverstos į visas svarbiausias pasaulio kalbas.

      8-ojo dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo gyvai reaguoti į politiką. Kai komunistinė Čekoslovakijos valdžia už kontaktus su "Chartijos 77" dalyviais ištrėmė jį iš šalies (viešbutyje buvo "rasti" narkotikai), Derrida pradėjo rodytis viešai (iki tol jis niekad nesileido fotografuojamas) ir pasisakyti prieš politinę prievartą. Derrida išgarsėjo savo kalbomis prieš apartheidą, rasizmą, religinį netolerantiškumą. Paskutiniais dešimtmečiais Derrida atsisakė smulkmeniškos tekstų analizės ir intensyviai užsiėmė etika bei religija. Jis laikė save mesianistinės tradcijos tęsėju ir mielai naudojosi turinčio ateiti, bet vis nepasirodančio Mesijo įvaizdžiu. Šios dvi temos - etika ir religija - atsispindi jo paskutiniuose darbuose ir paskaitose apie svetingumą, atleidimą, mirties bausmę (Derrida buvo aktyvus jos priešininkas), draugystę, žmogaus teises.

      Savo knygose Derrida rašė apie kito žmogaus orumą ir sunkų dialogo meną tarp to, kas žmoguje individualu ir nepakartojama, ir to, kas ateina iš šalies ir neleidžia jam likti savimi. Į amerikiečio žurnalisto klausimą, ar jis dekonstruoja ir žiūrėdamas televiziją, Derrida atsakė: "Žinoma, aš dekonstruoju visą laiką". Tai reiškė: "Aš visąlaik kritiškai vertinu tai, ką matau". Argi ne taip esame įpratę apibrėžti filosofo pašaukimą?

      Abul-Ala Maududi: Islamas aukščiau už viską

      Maulana Sajjidas Abul-Ala Maududi (1903–-1979) buvo laipsniškų politinių reformų ir visuomeninių ir permainų šalininkas, tačiau jis manė, kad pagrindinė jų sėkmės sąlyga yra vidinės kiekvieno musulmono permainos.

      Jis gimė Indiją dar valdant britams. Būdamas jaunas žurnalistas, Maududi pradėjo fragmentais publikuoti savo kūrinį apie islamiškąją džihado sąvoką. Dabar šis terminas jau visuotinai žinomas, tačiau iš pradžių jis turėjo dvasinę ir etinę reikšmę - savo gyvenimu liudyti Korano principus. Tačiau Maududi manė, kad džihadas apima ir siekį pagerinti visuomeninę musulmonų būtį. 1941 m. pagal Europoje egzistuojančių revoliucinių partijų pavyzdį jis įkūrė islamo organizaciją "Džamat-e-Islami". Padorūs musulmonai turėjo būti naujos islamo visuomenės užuomazga. Tačiau organizacija greitai pateko į komunistų spąstus ir pasidavė autoritarizmo pagundai.

      Britams pasitraukus iš Indijos, atsirado galimybė kurti nepriklausomą musulmonišką Pakistaną, bet "Džamat" ją atmetė. Maududi manė, kad islamo negalima uždaryti vienos valstybės ribose, jis turi plėstis visame pasaulyje. Tačiau Maududi apsigyveno Pakistane ir pradėjo kovoti už tai, kad jame būtų priimti šariato įstatymai. Jis tapo Korano teisės žinovu, komentatoriumi ir gynėju. 1953 m. Pakistano valdžios jis buvo apkaltintas antivalstybinio judėjimo skatinimu, pasodintas į kalėjimą ir nuteistas mirti. Maududi nenorėjo prašyti malonės, todėl tapo kankiniu ir dievobaimingumo įsikūnijimu. Tačiau nuosprendis buvo atšauktas, Maududi atsidūrė laisvėje.

      Tapęs antiintelektualiu islamo viršenybės dainiumi, jis teigė, kad išorinis pasaulis nesuvokia musulmonų tikėjimo ir kad islamas turi atsakymą į kiekvieną esminį klausimą ar reiškinį. Korano teisė kai kuriais klausimais gali būti pasenusi ir atsilikusi, bet ją galima patobulinti, pataisyti. Vakarai yra amoralūs ir dekadentiški. Kritikuodamas Vakarus, Maududi rėmėsi vokiečių fašistais ir Darwinu. Juo jis rėmėsi ir pagrįsdamas moterų priklausomybę. Jis buvo autoritarinis tradicionalistas, neigęs demokratiją. Tačiau ir praėjus daugeliui metų po jo mirties, Maududi idėjos tebevaldo milijonų viso pasaulio musulmonų vaizduotę.

      Li Honghzi: Meditavimo galia

      Meistras Li (g.1952) dievagojasi nesąs kinų Buda. Egzistuoja kelios jo biografijos versijos. Pasak vienos, dar būdamas mažas berniukas, jis mokėsi kovos meno prižiūrimas budisto meistro, o vėliau gilino žinias pas mokytoją daoistą. Li išpažinėjai tiki, kad jis gali pereiti kiaurai per sieną, kad jis - atvykėlis iš kitos, aukštesnės, tikrovės. Tai skamba nelabai rimtai, tačiau Li tapo milijonų vedliu ir didžiausiu komunistinės Kinijos valdžios priešu. Valdžia jį laiko apgaviku ir iškrypėliu, o kelyje į kapitalizmą pasiklydusios kinų masės - savo dvasine atrama. Transformacijos šokas atgaivino Kinijoje įvairius tikėjimus, jie atkariauja sau vietą tuštumoje, atsiradusioje išnykus pirmininko Mao kultui.

      Li judėjimas, dar vadinamas Falungong sekta, iš pradžių nesukėlė didelio valdžios pasipriešinimo. Valdžia susigriebė tik 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai viena Li knygų tapo bestseleriu. Bet ir tada dar niekam neužkliuvo Li ir kovos menų ryšys. Manyta, kad bus net geriau, jei kinai domėsis savo kultūros tradicija, o ne žavėsis pavojingomis Vakarų idėjomis, tarp jų ir demokratija. Tačiau, kai Li judėjimas apėmė milijonus žmonių, valdžia nusprendė, kad jis gali tapti komunistų partijos konkurentu ir kartu su nekaltais gimnastikos bei meditavimo pratimais įdiegti neigiamą politinį turinį. Li šalininkų protestai ir peticijos nepadėjo: 1998 m. meistras emigravo į JAV, po metų sekta buvo uždrausta ir iki šiol Kinijoje yra žiauriai persekiojama. Mokytojas moko iš tolo, padedamas video, interneto ir knygų, o jo šalininkų vis daugėja ir už Kinijos liaudies respublikos ribų.

      Antonio Negri: Antikapitalistai, nepraraskite vilčių

      Dar neaišku, ar Negri būtų patekęs į šį sąrašą, jei dėl savo pažiūrų nebūtų atsidūręs kalėjime. Bet ar tik dėl pažiūrų? Gimęs 1933 m. Padujoje, 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais jis buvo radikalių italų kairuolių veikėjas. Negri laikomas komunistu, tačiau jis kovoja ne tik prieš kapitalizmą, bet ir prieš valstybės institucijas. Jis niekad nebuvo partijos narys, nes "norėjo išgelbėti Marksą nuo marksizmo" ir išlaisvinti darbo žmones nuo darbo, politinių partijų ir profsąjungų. Kai 1978 m. kairuoliškosios "Raudonosios brigados" nužudė premjerą Aldo Moro, vyriausybė paskelbė ypatingąją padėtį. Negri buvo suimtas, nors jis ir neskatino prievartos politinėje kovoje. Teismas pripažino, kad revoliucijos teoretikas yra moraliai atsakingas už teroro bangą Italijoje. Negri buvo išleistas iš kalėjimo, kai jį išrinko parlamento deputatu (1983), bet po kelių mėnesių iš jo vėl buvo atimtas imunitetas ir nuspręsta baigti prieš jį pradėtą teismo procesą. Negri pabėgo į Prancūziją.

      Ten jis dalyvavo intelektualiniame ir politiniame aplink Michelį Foucault susispietusių kairiųjų gyvenime. Negri propagavo idėją, kad kapitalas ir valdžia nėra tokie visagaliai, kaip gali atrodyti, ir kad jiems gali pasipriešinti revoliucinės demokratinės jėgos - samdomi darbuotojai, maištininkai, skurdžiai. 1997 m. sugrįžęs į Italiją, Negri vėl buvo suimtas ir nuteistas 13 metų kalėti. Kalėjimo kameroje jis parašė kartos manifestą "Imperija". Pasak Negri, radikalūs kairieji privalo nepasiduoti pesimizmui, nes globalizavimo epocha labai palanki jų veiklai: griūva nacionalinės valstybės "velniškas narvas", nyksta valstybių sienos, masinė migracija atveria naujas pasipriešinimo galimybes. Pernai išleistas iš kalėjimo, Negri vėl ėmėsi politinės veiklos.

      Parengė Kora Ročkienė
      „7 meno dienos”
      Parengta pagal: Jason Cowley „12 Great thinkers of our time”, www.newstatesman.com