Kovo 1 dieną Vilniuje, Tarptautinių Santykių ir Politikos mokslų institute įvyko antroji konferencija apie šiuolaikinę kairę. Ją organizavo minėto instituto studentų mokslinė draugija ir Vilniaus Kairiųjų klubas. Kasparo Pociaus pranešimas.

       Ką tik įvyko savivaldybių tarybų rinkimai. Miestų valdžią išrinko trečdalis miestiečių, o laimėjusiai partijai užteko dešimtadalio balsų. Vien šis faktas pakankamai gerai iliustruoja didžiosios politikos ir mūsų tapatinimosi su valdžios sprendimais krizę. Valstybė, valdžia, jų užimamos sferos nenumaldomai tuštėja, prisipildo nepasitikėjimo. Kai kas gali verkti, kad taip silpnėjame mes visi, kai kas gali dejuoti dėl skandalų politinėse aukštybėse ir sakyti, kad taip mes visi galutinai degraduosime. Bet ar viskas taip nyku, ar mums gresia istorijos pabaiga ar koks nors dar saulėlydis?

       Jei žiūrėsime į Lietuvos gyvenimą per politikų ir žiniasklaidos akinius, iš tikrųjų tematysime miglą. Nes dar neįpratome stebėti savo žvilgsniu, ne visi išsiveržėme iš simuliakrinių žiniasklaidos spąstų, ne visi atsikratėme iliuzijų dėl didžiosios politikos, kuri dabar kaip niekad aiškiai rodo savo verslininkišką, verteivišką, o ne ideologinę prigimtį, ne visi supratome, kad apie ideologijas didžiojoje politikoje nebėra ką kalbėti. Ne visi pramatėme, kad pažadų dalinimo menas neturi nieko bendra su mūsų konkrečiais lūkesčiais, kad pažadai tėra pigios reklamos dalis. Tiek populistinės, tiek save tradicinėmis laikančios didžiosios partijos vėlyvo kapitalizmo epochoje virsta korporacijomis, kuriose viską lemia bosai, partijos galvos, o kiti jų nariai tampa politinių batalijų patrankų mėsa.

       Natūralu, kad didžioji politika ir į ją orientuota žiniasklaida vengia konkrečios realybės. Skandalais ir kitokiais pigiais improvizaciniais triukais ji naudojasi, norėdama užmesti Majos skraistę ant mūsų gyvenimo realybės, ant mūsų kiemų, gatvių, miestų ir rajonų. Bet kaip lėktuvui leidžiantis ir sklaidantis rūkui imi matyti girias ir laukus, taip ir nusiėmus didžiosios politikos akinius atsiveria ryškus mažosios politikos vaizdas – kasdieninių mūsų pačių kovų už savo išgyvenimą, už tai, kas mums šventa, vaizdas. Politika čia vadinami visų mūsų veiksmai, mūsų bendri sprendimai siekiant išsaugoti politines, socialines ir kultūrines vertybes, nutiesti kelius į visiems prieinamą demokratiją, sugriauti nepasitikėjimo, atskirčių ir susvetimėjimo mechanizmus, ugdyti solidarumą ir bendrystę, kurti alternatyvines terpes, utopijas, puoselėti tai, kas svetima gigantiškam valstybės kūnui, po truputį naikinti mus izoliuojančias tapatybes.

       Terminą „mažoji politika“ rasime šiuolaikinių prancūzų filosofų Gilles Deleuze su Felix Guattari ir anglų sociologo Nicholaso Thoburno knygose, bet norint patekti į jų aptariamą kontekstą, būtina remtis ispanų kilmės sociologo Manuelio Castellso veikalais. Castellsas savo veikale „Tapatumo galia“ įvardina atskirą šiuolaikinės tapatybės kūrimo galimybę per pasipriešinimą, protestą, organizuojamą kaip įvairių visuomenės grupių tinklą, kuriame ypatingai svarbų vaidmenį vaidina grupių komunikacija ir tarpusavio informacija. Masiniai socialiniai judėjimai, kaip teigia Deleuze ir Guattari, gimsta kaip mažosios politikos kūrėjai ir vykdytojai, o socialinio protesto erdvė tampa daugelio skirtingų interesų – socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių susikirtimo ir sprendimo vieta, savotiškai dubliuojančia didžiąją politiką – kaip hierarchišką, monolitišką, piramidinę valdžios ir žmonių santykių struktūrą. Tokią įsigalėjusių, lengvai identifikuojamų ir klasifikuojamų visuomeninių santykių struktūrą minėti filosofai vadina medine (arborescent), o tinklinę socialinių protestų sąveiką – rizomatine (pagal šakniastiebio – rizomos, kurios atžalos gali jungtis bet kokia anarchiška tvarka) logika.

       Mažoji politika, gimstanti rizomatinėje, bet būtinai represuotoje atstumtųjų, marginalizuotųjų terpėje, yra kūrybiška, angažuota, dinamiška, pripažįstanti nuomonių įvairovę, nemėgstanti savęs apibrėžti, schematizuoti, tuo tarpu didžioji, gimstanti medinėje erdvėje, yra sterili, suponuoja hierarchinius santykius, abstrakčias tapatybes, stengiasi centralizuoti, paversti monolitu, priversti paklusti abstrakčioms taisyklėms. Šios dvi terpės tarpusavyje gali bendradarbiauti, jos neabejotinai veikia viena kitą deteritorizacijos ir reteritorizacijos procesuose: mažosios politikos vykdytojai kuria ir atkoduoja alternatyvias, dinamiškas erdves, teritorijas ar diskursus, tuo tarpu didžioji politika stengiasi visa tai įforminti, užkoduoti, identifikuoti, racionalizuoti ir tokiu būdu užvaldyti.

       Turbūt visai aišku, kad šiuolaikinėje Lietuvoje jau turime žmonių, suprantančių mažosios politikos prasmingumą ir kovojančių už savo pačių išlikimą. Tai – ir Vilniaus bei Klaipėdos miestiečiai bei Kuršių Nerijos gyventojai, sunerimę dėl verslo struktūrų vykdomo urbanistinio bei gamtos paveldo naikinimo, ir „Alytaus tekstilės“ darbininkai, nenorintys būti atleisti iš darbo, ir judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“, kovojantis už vienintelio kino teatro sostinės senamiestyje išlikimo, ir žmonės iš Žirmūnų, rašantys raštus, kad verslininkų statybos nežalotų jų vaikų žaidimų aikštelių. Visa tai yra protesto judėjimai, o juos sudarančius žmones galima laikyti tikrais piliečiais – nes jie kovoja ne dėl savo siaurų individualių interesų, bet yra angažuoti kovoti dėl bendrų dalykų, dėl mūsų visų bendros politinės, socialinės, kultūrinės erdvės išlikimo. Protesto judėjimas nėra politinė partija, kuri pamažu sensta ir taipogi netenka dantų. Skirtingai nuo politinės partijos, judėjime išlieka principiniai skirtumai, kurių neužglaisto konsensusai, bendros prielaidos ir nuolankus linksėjimas galva. Kaip toks judėjimas gali išsilaikyti nesubyrėjęs? Daugiausiai per tam tikrus veiksmus, žinios apie kuriuos plinta iš vienos tinklo vietos į kitą, mobilizuoja žmones ir skatina keistis idėjomis.

       O kovoti yra su kuo – tai ir visiems iki skausmo įgrisusi biurokratija, ir verslo interesai, dabar didžiojoje politikoje esantys svaresni už visų kitų interesus.

       Kyla klausimas, kokia vieta tokiuose judėjimuose priklauso šiuolaikinėms kairiosioms srovėms. Vienas politologas man yra sakęs, o daug kas patvirtino, kad Lietuvoje dešiniųjų tarpe yra daug nuoširdesnių ir tikresnių kairiųjų, nei kairėje. Tai skatina judėjimų įvairovę, nes jų dalyviai artikuliuoja visiškai skirtingus tikslus ir patirtis. Čia esama ir patriotų, bijančių, kad mūsų didžiąją politiką užvaldys kokia grėsminga jėga iš Rytų, ir popkultūros tuštybes demaskuoti trokštančio jaunimo, ir prieš tris kapitalizmo epochos imperatyvus „dirbk – pirk – mirk“ pasisakančio jaunimo. Tačiau pasižiūrėjus atidžiau supranti, kad tiek kai kurios dešiniosios, tiek radikalios kairiosios srovės sudaro vieną kovingą tinklą, kuriame ant anarchistinės strateginės bazės – angažuotos ir (dez)organizuotos kovos už konkrečius tikslus bazės – statomi skirtingi idėjiniai antstatai. Tai reiškia, kad netgi apie tai nepagalvodami protesto judėjimai, kurdami alternatyvinės mažosios politikos strategijas, remiasi tais receptais, kuriuos jau nuo amžių amžinųjų kotiravo radikalios kairiosios srovės, būtent – anarchistai ir įvairūs jų draugai.

       Tai šiuolaikinę kairę turi ne tik džiuginti, bet ir įpareigoti. Jau Slavojus Žižekas yra pasakęs, kad ideologijos nebuvimas – tai ideologija par excellence. Ir šiandieninėje Lietuvoje kairieji turi ypatingą uždavinį:
       atsisakyti atgyvenusių idėjų – gerovės valstybės sukūrimo iliuzijos, ateizmo ir viso to dogmatinio balasto, visų ideologinių prietarų, kurie ilgą laiką izoliavo mus nuo kitų protesto srovių (žinoma. galima pasilikti juos sau asmeniškai, niekas juk nedraudžia);
       išryškinti ir bandyti užkrėsti kitus protestuotojus savo antikapitalistinėmis, prieš valstybes ir korporacines struktūras nukreiptomis idėjomis, savo laisvės kiekvienam žmogui, savivaldos ir socialinio solidarumo siekiais;
       likti prie savo idealų, nesiekiant valdžios, išlaikant nuomonių įvairovę, tampant atvira, bet kokiems gyvenimo iššūkiams, bet kokio pobūdžio veiksmams pasirengusia jėga.

      Dažnai mums pritrūksta drąsos. Pavyzdžiui, buvo galima imtis drastiškesnių veiksmų neleidžiant kapitalistams neteisėtu keliu atimt iš mūsų „Lietuvos“ kino teatrą. Iš dalies dėl objektyvių priežasčių, o iš dalies dėl mūsų padorumo ir tingumo nesugebėjome surinkti kritinės masės ir užimti teatrą, o tai būtų žymus protesto judėjimų laimėjimas. Kartais dar nesugebame ryžtingai reaguoti į mūsų gyvenimo aktualijas ir žadinti žmones organizuotai veikti. Todėl bent jau turime būti atviri, stebėti tai, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje ir reaguoti. Tokį tikslą sau išsikėlė internetinis portalas anarchija.lt. Tikimės ir jūsų bendradarbiavimo jame. Reikia nepamiršti, kad buvo organizuotos ir kitos akcijos – Vilniaus kairiųjų klubas su G. Beresnevičiaus atminimo fondu organizavo keletą akcijų, norėdami priminti ne tik šį puikų žmogų ir intelektualą, bet ir tai, kaip sistema su juo pasielgė. Žymiojo prancūzų situacionisto Guy Debordo knygos „Spektaklio visuomenė“ pasirodymą pasitiko demonstracija su anarchistinėmis vėliavomis, kurias pagamino ir saugo judėjimo narys, poetas ir publicistas Darius Pocevičius ir jo moteris Marija. Leidykla „Kitos knygos“ pasirūpina intelektualiniu maistu naujajai kairei ir per laikotarpį nuo praeito Vilniaus kairiųjų klubo susirinkimo paruošė mums Noamo Chomskio, Guy Debordo, Ernesto Che Guevaros knygų, puikios grožinės literatūros, atspindinčios judėjimo poreikius. Mūsų dar laukia šiemetinis uždavinys – laikinosios autonominės zonos, anarchistinės autonominės utopinės bendruomenės įsteigimas, o be to – naujos knygos, naujos akcijos.

       Smagu, kad kairiųjų judėjimas ne izoliuoja save kažkokioje respektabilioje nišoje, o aktyviai įsilieja ir dalyvauja vadinamo judėjimų judėjimo bei mažosios politikos kūrime. Kartais norisi aktyvesnių, radikalesnių sprendimų, nurodančių į mus kaip į protesto avangardą, bet daug kas priklauso nuo visuomenės sąmoningumo ir mūsų pačių angažuotumo.

       Šiuolaikinės kairės politinė veikla turi būti neatsiejama nuo mažosios politikos. Kiek leidžia jėgos, turime prisidėti prie gyvenimu pulsuojančių protesto judėjimų, pilietinių akcijų ir jose gimstančios pilietinės sąmonės angažuotumo. Turime persijungti nuo pasyvaus žiniasklaidos kontempliavimo ir bandymo angažuotis vien ideologinėje srityje į aktyvų bendradarbiavimą su kitomis mažosios politikos srovėmis, bendrų judėjimų, akcijų ir mažų revoliucijų kėlimą, nepamiršdami savų idealų ir suteikdami energijos dar tik pabundantiems judėjimams.