Vakarų Europoj ir Skandinavų kraštuose šią naują santvarką vadina laisvuoju socializmu, Vidurinėj Europoj – bevalstybiniu socializmu, o Ispanijoj ir bendrai lotynų kraštuose – laisvuoju komunizmu. Žinoma, šie terminai turi ir skirtumų, bet jie nėra esmingi ir, veikiau, priklauso tos minties plėtojimosi eigos, vietos gamtos sąlygų, arba gyventojų papročių.

 

Laisvasis komunizmas, savo mokslo pagrindan padėjęs obalsį, kuris iš kiekvieno reikalauja pagal jo pajėgas ir kiekvienam duoda pagal jo reikalavimus, nėra tokia santvarka, kuri būtų vien kelių svajotojų galvose arba plasnotų tiktai karštose jaunuolių širdyse. Jis nėra nė nepasiekiamas dalykas, kaip tai visą laiką tvirtina jo marksistiškieji priešininkai. Laisvasis komunizmas kasdien apima vis didesnius darbo liaudies sluoksnius ir kasdien jis yra bandomas įgyvendinti.

 

Pirmieji didesni, sąmoningi ir planindi bandymai laisvąjį komunizmą įgyvendinti buvo pradėti Ispanų respublikoj. Jie pradėti ispanų krašte, gal būt, todėl, kad vietos gyventojai nėra klusni kaimenė, kad kiekvienas yra savarankiškas žmogus, tuo pačiu metu suprantąs ir sugebąs bendradarbiauti su savo likimo draugais; gal būt dar todėl, kad ispanų liaudis, anksčiau negu kitų kraštų liaudis, visiškai pametė tikėjimą į bet kokius mesijas, nepaisydama ar jie yra tikybiški, respublikoniški ar socialistiški advokatai; pagaliau, gal būt dar ir todėl, kad, skilus pirmajam Internacionalui, Ispanijos atstovai nesekė Markso, bet nuėjo Bakunino skelbtais keliais ir nuo to laiko liaudyj ugdė laisvojo komunizmo idėjas,

 

Čia nenagrinėsime tų priežasčių, kurias būtų gana sunku nustatyti, o konstatuosime tiktai faktą, kad ispanų liaudis netiki jokios partijos „advokatais“, bet tiki tiktai pati savimi, todėl ir laisvasis komunizmas Ispanijoj nėra kokios nors grupės šauksmas, bet visos darbo liaudies siekimas. Kad tai nėra tušti žodžiai, panagrinėsime keletą ispanų darbo liaudies užsimojimų, kur ne tiktai atskiri kaimai, bet ištisi valsčiai ir apskritys iškėlė juodą raudoną laisvojo komunizmo vėliavą.

 
_____________
 

Kas seka mūsų spaudą, turėjo progos, nors ir trumpais bruožais, skaityti apie revoliucinį streiką, įvykusį praėjusiais metais Aukštojo Liobregato kasyklų apylinkėj. Tai nebuvo streikas vien sutrumpinti darbo valandas ar keliais centimais padidinti užmokestį, bet buvo revoliucinis streikas, kuris norėjo suvisuomeninti gamybos įrankius ir įgyvendinti laisvąjį komunizmą. Man teko gana daug kalbėti su tais Aukštajam Liobregate streikavusiais darbininkais, kurie vėliau pateko ne į Sacharą ar Villa Cisneros tvirtovę, bet ištisiems mėnesiams į Barcelonos vienučių kalėjimą.

 

Darbininkai, kurie kasyklose buvo praleidę daugiau negu penkioliką metų, apie revoliucinį Aukštojo Liobregato streiką papasakojo tokių dalykų:

 

– Prieš kokius 40 metų, kol kasyklos dar nebuvo atrastos, visa kalnų virtinė ir juose įsikūrusieji kaimai priklausė vietos markizui. Atradus potašo klodus, markizas pats jų eksploatuoti nenorėjo, bet už didoką sumą tuos žemės turtus pardavė stambiems prancūzų ir belgų kapitalistams. Markizas užsienyj įsitaisė namus, o belgai, pasikvietę vokiškus inžinierius ir prancūziškus kapatasus (darbo prižiūrėtojus), kasyklas pradėjo eksploatuoti. Po keliolikos metų kalnuose buvusieji vienkiemiai išaugo į kaimus ir didokus miestelius, nes kaskart vis labiau besiplečiančios kasyklos reikalavo ne šimtų, bet tūkstančių darbininkų.

 

Didžiojo karo metu, kai pradėjo kilti visa Ispanijos gamyba, potašo kasyklų darbininkija taip pat galėjo bent dalinai tenkinti paprasčiausius gyvybei palaikyti reikalavimus, bet prasidėjus pokariniam ekonominiam smukimui, kasyklų darbininkų gyvenimas pasidarė nepakenčiamas. Pusbadžiaudami vos galėjo išmisti ir išmaitinti savo šeimas. Ir visai netenka stebėtis, kad darbo dienomis kasyklų darbininkai liftais leisdavosi į šachtas kasti anglių, o sekmadieniais lipdavo į kalnus ieškoti malkų. „Sekmadieniais man akyse žaliuodavo labiau, negu darbo dienomis, – pasakojo ne vienas darbininkas, – nes ant savo nugaros turėdavau privilkti malkų visai savaitei“.

 

Susiorganizavus darbininkams į sindikatą, buvo pradėta organizuotai reikalauti kai kurių pagerinimų, bet iš svetimšalių darbdavių kas nors išlupti buvo taip sunku, kad beveik niekais nueidavo visos darbininkų pastangos. Svetimšaliai darbdaviai jau sugebėjo susivienyti su vietiniais turčiais, kurie kiekvienu atveju gindavo darbdavių interesus. Dar labiau viskas pablogėjo, kai buvo įvesta diktatūra. Nors ir kildavo diktatūros metu streikai, bet jų tikslas nebūdavo iškovoti naujus pagerinimus. Jie kildavo turimoms darbo sąlygoms apginti, nes darbdaviai darbininkų gyvenimą norėdavo dar labiau pasunkinti.

 

Kai Ispaniją pasiekė žinios apie rusų revoliucijos faktus ir pasklido gandai apie ten įgyvendinamą darbininkų rojų, potašo darbininkų sindikatas taip pat pasiuntė savo delegaciją, kuriai liepė susipažinti su ten esančiom darbininkų gyvenimo sąlygom. Ir kai grįžusieji delegatai papasakojo apie valstybiškąjį kapitalizmą ir valstybiškuosius kapitalistus, kai išdėstė legendą, kuria žadama pagerinti darbininkų būvi po piatilietkų ir po kitokių planų, ir kai nušvietė tikrąją Rusijos darbininko būklę, darbininkai Rusiją nustojo laikyti pavyzdžiu, kuriuo galėtų pasiekti išsilaisvinimo. Jie pradėjo galvoti apie tokią santvarką, kurią patys savomis jėgomis galėtų susikurti ir kuri šiandien, ne už dvidešimt metų, kas savaitė darbininkams duotų bent vieną laisvą dieną. Tokia santvarka, kuri darbininkams atrodė suprantamiausia, geriausia , lengviausiai įvykdoma ir kuri gali pakeisti dabartinę kapitalistinę, ispanų darbininkų manymu ir yra laisvasis komunizmas.

 

Laisvojo komunizmo idėjos pradėjo smarkiai plisti diktatūros laikais, bet jos apėmė beveik visus darbininkus susikūrus respublikai. Tegu darbininkai į respubliką daug vilčių ir nedėjo, bet kai kuris, vis dėlto, manė, kad ji įves kai kuriuos palengvinimus. Nusivylę respublika, darbininkai visas viltis dėjo į laisvąjį komunizmą.

 

Nors darbininkų eilėse vienybė buvo didelė, bet jie turėjo labai daug priešininkų. Jų priešininkai ne tiktai vietinė civilinė gvardija, bet pačių kasyklų inžinieriai, kapatasai ir visoki kanceliarijų raštininkėliai. Retas jų simpatizavo darbininkų vedamoms kovoms. Be didesnių algų dauguma jų gaudavo dar visokius priedus, kuriais apsukrūs darbdaviai juos visai nusipirkdavo.

 

Kai visuotiniame darbininkų susirinkime sindikatas nutarė streikuoti, darbininkai pradėjo ruoštis, o sindikato juntai paskelbus streiko pradžią, darbininkų būriai jau buvo ties pavojingų žmonių namais. „Pavojingais“ skaitėsi visi tie žmonės, kurie turėjo ginklus ir su jais galėjo pulti streikuojančius darbininkus. Rytui auštant visi „pavojingieji“ jau buvo nuginkluoti, o civilinės gvardijos kareivinės taip apstatytos, kad nė vienas jų negalėjo išeiti. Taip pat buvo nuginkluoti ir vietos dvasiškiai, nes Ispanijos kunigai, dar nuo diktatūros laikų, turi įsigiję labai gerus ginklus. Kai darbininkų būrys pradėjo belsti kunigo duris, jis nenorėjo atidaryti, atidaręs pasiūlė apie du tūkstančius pezetų,kurias turėjo savo stalčiuj, čia pat pabrėždamas, kad pinigai ne jo, bet parapijos. Bailus kunigėlis labai nustebo, kai atėjusieji darbininkai jam pareiškė, kad jie jam nedarysią jokios skriaudos ir neimsią nė vieno centimo jo pinigų. Darbininkai atėjo ieškoti ginklų, tiktai ginklus teišsinešė.

 

Apie pusiaurytį visi miestelių darbininkai jau buvo susirinkę savivaldybių aikštėse. Sindikatų juntos nariai nukėlė respublikonišką vėliavą ir įkėlė juodą raudoną. Tuo pačiu metu buvo paskelbta laisvojo komunizmo santvarkos pradžia. Darbo liaudis susirinko į savivaldybės salę, sindikato junta pranešė apie nuveiktus darbus, informavo apie esamą būklę ir tolimesnį reikalų vedimą, o gyventojų susitvarkymą perdavė į susirinkimo rankas. Pirmuoju visuotinio susirinkimo nutarimu buvo rezoliucija, kuri sako, kad teises į maistą turi tiktai tie, kurie dirba produktingą gamybos darbą. Čia pat pavedė sindikatui sudaryti sąrašus dirbti norinčių žmonių. Antrai sindikato komisijai pavedė rūpintis maistu, trečiajai rūpintis kasyklomis ir tvarkyti darbą.

 

Jau pirmame susirinkime buvo balsų išvyti kunigą, bet po trumpų diskusijų nutarė ir jį palikti ramybėj. Bet darbo principą nutarė taikyti ir jam: „Jeigu nenorės dirbti kartu su kitais darbininkais, negaus maisto. Negavęs maisto jis pats turės nuspręsti : arba eiti dirbti, arba eiti iš miestelio.“ Civilinę gvardiją taip pat nutarė laikyti apsuptą tol, kol ji pasirinks vieną iš dviejų: badą savo kareivinėse ar produktingą darbą.

 

Apie nuotaiką, viešpatavusią revoliucinį streiką paskelbusiuose miesteliuose ir kaimuose, netenka nė kalbėti. Gyventojų džiaugsmas, solidarumas, noras dirbti ir naujoj santvarkoj kuo geriausiai tvarkytis buvo neapsakomas. Nors buržuazinė spauda prirašė marias barbariškumų ir žvėriškumų, bet per visas penkias streiko dienas, kai patys darbininkai buvo streikuojančių miestelių šeimininkai, neįvyko nė viena vagystė, nebuvo sulaužytas nė vienas darbo įrankis, nenuskriaustas nė vienas turtuolis ir neišniekinta nė viena vietos buržujų moteris. Nors ir didelės darbininkų jėgos buvo išėjusios į kalnus eiti sargybas, viskas jau buvo taip paruošta, kad artimiausiomis dienomis kasyklose butų prasidėjęs darbas. Vienas kitas inžinierius, susipažinęs su darbininkų planais ir su naujos santvarkos darbo principu, taip pat prisidėjo prie darbininkų. Laikui bėgant kasyklos būtų dirbusios, kaip dirbo ligi tam metui, tiktai būtų buvęs toks skirtumas, kad darbininkų darbu nebūtų mite keli užsienio turčiai. Visoj apylinkėj būtų pasibaigęs skurdas ir Aukštojo Liobregato gyventojai būtų pradėję naują gyvenimą. Bet socialinei revoliucijai nepavyko plačiau išsiplėsti, Barcelona nepaskelbė laiku streiko, neužkirto policijos ir kariuomenės batalijonams kelio ir vietoj naujos santvarkos kūrėjai darbininkai pateko Sacharon arba Barcelonos vienučių kalėjiman.

 

Tegu vietos buržuazija, vadinamos demokratiškos valdžios padedama, pajėgė išardyti visus darbininkų planus, bet vilties, jog susitvarkyti galima daug geriau, išplėšti ji nepajėgė. Po revoliucinio Aukštojo Liobregato streiko laisvasis komunizmas dar giliau įsmigo į ispanų darbo liaudies širdis ir šiandien jau neabejojama jo realizavimo galimybėmis, bet laukiama momento, kada jis bus galima paskelbti visoj Ispanijoj, o vėliau savaime praplis ir po visą Europą.

 

Toki yra laisvojo komunizmo įgyvendinimo faktai kasyklose bei miesteliuose ir taip tiki Figolso, Salento ir Kardonos apskričių gyventojai. Apie revoliucinius veiksmus, vykstančius tam pačiam idealui pasiekti ispanų kaime, pakalbėsime kitą kartą.

 
1933.01.15.
 

Aušrinė. Laisvos socialistinės kultūros žurnalas, Nr. 4, 1933 m. balandžio 1 d.

 

Skaityti daugiau