1990 m. išleido knyga „Žmonės be vyriausybės: anarchijos antropologija” („People without Government: An Anthropology of Anarchy”), 1997 m. – „Kultūra ir anarchizmas” („Culture and anarchism”), 2003 m. – „Valstybė” („The state”), 2005 m. – „Arkadijos peizažai: anarchosindikalisto antropologo prisiminimas” („Longing for Arcadia: memoirs of an anarcho-cynicalist anthropologist”).
Anarchija dažniausiai prilyginama chaosui arba klaidingai schemai, kuri realizuojama tik išverstakių maniakų mėtomomis bombomis. Visiškai aišku, kad daugelis rimtai nevertina šios idėjos. Nors pastaraisiais metais ir atsirado šioks toks susidomėjimas anarchistine teorija, ta prasme, kad vis daugiau žmonių mini anarchizmą rimtose diskusijose, tačiau iš esmės ji ir toliau ignoruojama. Dažnai nepastebima, kad antropologija jau įrodė, jog anarchija visiškai įmanoma.
Kelios antropologų kartos savo etnografiniais tyrimais visame pasaulyje dokumentavo daugybę visuomenių, įvairiais laikotarpiais egzistavusių be valstybių ir be vyriausybių. Į tai, kaip į ankstyvą žmogaus kultūrinės evoliucijos be valstybės etapą, atkreipė dėmesį net Marxo sekėjai. Vis tik akivaizdžiai juntamas nenoras tokias visuomenes apibrėžti kaip anarchistines.
Yra daug antropologų, kurie taip stipriai prisirišę prie savo kultūrinių tradicijų, kad bet kokia kaina bando nematyti ir nepripažinti akivaizdžių faktų. Jie tiki, kad socialinė tvarka įmanoma tik tada, kai egzistuoja vyriausybė ir įstatymai, todėl praplečia šių kategorijų prasmę iki to, kas aiškiai neapima vyriausybės sampratos. Savo antropologijos paskaitų konspekte Hammondas rašė: „Net kai populiacija didelė, tanki ir išsisluoksniavusi, vyriausybės nebuvimas nebūtinai reiškia anarchiją“. Hoebelis, vėliau pakeitęs savo nuomonę, taip apibrėžė valstybę ir įstatymą, ir taip interpretavo duomenis apie įvairias kultūras, kad kiekvieną visuomenę galėjo priskirti visuomenei su valstybe ir įstatymu. Clarkas Wissleris ir Georgas Murdockas į vyriausybę žiūrėjo kaip į „universalią“ kultūros kategoriją.
Kiti antropologai pripažįsta plačiai paplitusį nevalstybinių visuomenių egzistavimą, kai kurie net vadina jas „veikiančiomis anarchijomis“. Jie mano, kad reikia pademonstruoti tokių visuomenių egzistavimo faktą kaip seniai užbaigtą etapą ir judėti toliau, prie žymiai svarbesnių problemų.
Tačiau mano 25-erių metų antropologijos dėstymo patirtis sako, kad vienas stipriausių mitų tarp studentų yra mitas apie tai, kad jokia visuomenė negali egzistuoti be vyriausybės. Kiekvienos visuomenės kūnas turi turėti galvą. Šiuolaikiniai studentai atmeta bažnytinę religiją, bet nesugeba atmesti nacionalizmo ir valstybingumo religijos. Būtent ji ir yra vienybės šaltinis, apjungiantis šiuolaikinę „pliuralistinę“ visuomenę. Valstybės ir vyriausybės mitas yra lemiantis vienybės elementas, lygiai kaip tikėjimas į dievą nulėmė viduramžių visuomenės vienybę. Pagrindiniai šio mito kūrėjai yra universitetų politikos „mokslų“ skyriai.
Vienas šios knygos tikslų yra pateikti anarchijos pavyzdžius. Mes parodysime, kad yra visuomenių, atitinkančių anarchijos kriterijus, todėl jos turi būti laikomos anarchistinėmis.
Yra ir kitų priežasčių šiai knygai. Noriu pabandyti įrodyti, kad anarchija jokiu būdu nėra kažkas neįprasto, tai visiškai normali politikos ar politinio organizavimosi forma. Ši forma yra ne tik visiškai įprasta, bet ir viena seniausių, nulėmusių ilgiausią žmonijos istorijos laikotarpį.
Ypatingas dėmesys knygoje bus skiriamas socialinėms, ekonominėms, technologinėms aplinkybėms, prisidėjusioms prie anarchijos palaikymo. Bandysime paneigti teiginį, kad nevalstybinės, anarchistinės, nevyriausybinės visuomenės galėjo egzistuoti tik mažose žmonių grupėse, pasižyminčiose paprasčiausia kultūra.
Svarbus knygos tikslas yra parodyti, kaipgi ta anarchija atrodo praktiškai. Čia mes turėsime atsižvelgti į įvairius tvarkos palaikymo būdus anarchijoje, o tai savo ruožtu susiję su platesne santykių tarp laisvės ir autoriteto problema. Todėl turėsime aptarti, kaip anarchija gali nusiristi iki despotizmo ir kaip šis procesas siejasi su valstybės kilme. Taip pat bandysime atsakyti į klausimą, ar yra ko pasimokyti iš anarchistinių visuomenių. Galų gale pabandysime kritikuoti anarchistinę teoriją ir pagerinti laisvos visuomenės problemų suvokimą.
Yra šiokių tokių panašumų tarp to, kas bus kalbama šioje knygoje, ir kai kurių Kropotkino darbų, pvz., „Valstybė ir jos istorinis vaidmuo“ ir „Savitarpio pagalba“. Šios knygos lėmė mano susidomėjimą antropologija ir paskatino rašyti. Manu, kad ši knyga prisidės ir praplės pirmuosius Kropotkino tyrimus šioje srityje.
Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.