Darius: Lietuvos valdžia ir žiniasklaida jau 20 metų skelbia apie absoliutų žmogaus teisių bei laisvių triumfą Lietuvoje. Valdžios nuomone, Lietuvoje gyvenantis žmogus yra visiškai laisvas, turi visas įmanomas teises ir nėra niekaip diskriminuojamas, išskyrus atskirus retus atvejus. Kaip apskritai vertinate situaciją Lietuvoje žmogaus teisių ir laisvių požiūriu? Kokia atvira ar paslėpta žmonių diskriminacija sutinkama šiandienėje Lietuvoje?
Algirdas: Ar išvis galime kalbėti apie absoliučias teises bei laisvę valstybėje? Jei žmogus gyvena valstybėje, vadinasi, jis deleguoja kai kurias savo teises ir laisves valstybei pats to norėdamas arba per prievartą. Kiek tų teisių ar kiek tų laisvių „deleguojama“ valstybei, čia jau kita kalba. Palyginus su tarybiniu Lietuvos periodu, galima būtų sutikti, kad dabar mes turime daug daugiau teisių bei didesnę laisvę (bet tikrai negalima kalbėti apie absoliučią). Diskriminacija Lietuvoje egzistuoja (rasinė, dėl lytinės orientacijos ir t. t.), ir būtų kvaila tai neigti. Ir tikrai tai ne atskiri atvejai.
Artūras: Manyčiau, kad paradinė žmogaus teisių pusė neblogai sutvarkyta, tačiau teisinė antidiskriminacijos bazė nemažina diskriminacijos Lietuvoje. Diskriminuojama ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Netiesioginė diskriminacija ypač paplitusi. Skirtingoms socialinėms grupėms priklausantys žmonės vadinami visokiais žeminamais vardais, simboliškai išstumiami iš viešosios sferos ir buvimo valstybės subjektais (pvz., per Šeimos koncepciją), jiems neleidžiama viešai pareikšti apie save (homoseksualų ir „Tolerancijos vilkiko” atvejis). Taip, mes turime „popierines“ teises arba „teises ant popieriaus“, bet karti patirtis rodo, kad net Seimo nariai, kurie turėtų gerbti žmogaus teises, jų ne tik negerbia, bet atvirai iš jų tyčiojasi. Netgi teisė į laisvą žodį ir nuomonę yra paminama, kai laisvai kalbėti ir reikšti nuomonę gali tik turintys politinę ar finansinę galią.
Kaip parodė tyrimai, kuriuose aš pats esu dalyvavęs, sudėtingiausia Lietuvoje gyventi kai kurioms marginalioms socialinėms grupėms, pavyzdžiui, romams ar homoseksualiems asmenims. Pvz., homoseksualūs asmenys ne tik neturi teisės viešai reikštis ir rinktis, bet ir patiria netiesioginę diskriminaciją (patyčios, pažeminimas, žodinis smurtas) darbe bei kitose gyvenimo sferose. Pastarieji Lietuvoje neturi ir teisės į partnerystę.
Visiškai sutinku su nesena parlamentarės M. A. Pavilionienės mintimi, kad diskriminacija Lietuvoje vadinama ir teisinama moralumu. Įdomu tai, kad šį moralinį diskursą, pateisinantį diskriminaciją, smurtą, nelygybę mūsų šalyje, labiausiai yra uzurpavusios dešiniosios politinės jėgos.
Audronė: Situaciją vertinu kaip labai blogą. Kitos rasės, etninės grupės ar seksualinės orientacijos žmonės vis dar negali jaustis saugūs dėl savo fizinės egzistencijos, jau nekalbant apie tai, kad jie neturi „teisės į reprezentaciją”, t. y. negali laisvai reikšti savo pažiūrų, nuostatų, gyvenimo būdo. Moterų padėtį taip pat laikyčiau labai bloga. Šiuo atveju įsijungia visai kitas diskriminacijos būdas – tai paslėpta diskriminacija. Negali pasakyti, kad moterys nebūtų matomos viešojoje erdvėje, bet dažniausiai jos atlieka arba seksualinio fetišo, arba aptarnaujančio personalo vaidmenį. Nors studenčių paprastai būna daugiau nei studentų, pamažu jos yra atsijojamos mokymosi procese ir dažniausiai negauna aukštų pozicijų. Šio proceso bevek neįmanoma apskųsti, nes konkursai skelbiami konkretiems kandidatams, taigi jei tau niekas neskelbia konkurso, tai tu į jį ir nepatenki. Neįgaliųjų padėtis yra tragiška, viešoji erdvė jiems visiškai neprieinama – ne tik dėl to, kad ji nepritaikyta, bet ir dėl to, kad neįgalieji kaip ir „neegzistuoja”. Panašiai „neegzistuoja” ir pensininkai bei žmonės, sergantys sunkiomis, lėtinėmis ligomis: jie nemiršta, bet ir negyvena, kitaip tariant, yra kažkur tarp socialinės ir fizinės mirties.
Elena: Blogai. Situaciją aiškiai parodė valstybinė šeimos koncepcija, bandymas uždrausti abortus, „Tolerancijos vilkiko” neįsileidimas. Atrodo, kad Lietuvos valdžia šiuo metu labiausiai nekenčia moterų, gėjų ir lesbiečių. Beje, ši diskriminacija nėra paslėpta, „tautos atstovai“ didžiuojasi savo pažiūromis.
Margarita: Turėti teisinę bazę – labai svarbu. Be to, manau, nebūtų įmanomas joks judėjimas į priekį. Tačiau gerai žinoma ir kita tiesa – įstatymai patys neveikia, todėl kalbant apie žmogaus teisių būklę, būtina įvertinti visuomenės savimonės lygį. Gal ir paradoksalu, tačiau šioje situacijoje valdžia ir visuomenė yra tarsi du susisiekiantys indai. Ne vien todėl, kad valdžios žmonės yra tos pačios visuomenės dalis, taigi ir to paties (vyraujančio) mentaliteto „nešiotojai“, bet ir todėl, jog hegemoninės galios manipuliacijos įmanomos tik tuomet, kai dominuojančios grupės sugeba įtikinti pavaldžiuosius, jog veikiama bendram, taigi ir jų, diskriminuojamųjų, labui.
Kuo žmonės mažiau suvokia žmogaus teisių esmę ir svarbą, kuo selektyviau žiūrima į šias teises (vieni tampa „labiau žmonės“ nei kiti), tuo lengviau valdžios atstovams ar galią turintiesiems jas pažeidinėti. Pvz., didžiųjų miestų merai leidžia sau neįsileisti įvairovės be diskriminavimo idėjas propaguojančio eurovilkiko ir daryti viešus homofobinius pareiškimus, mėgindami susikrauti politinį kapitalą; Seimo nariai nevengia pareiškimų, jog nesvarbu, kokie antidiskriminaciniai įstatymai galioja Lietuvoje (arba kokius įstatymus mums primeta „supuvusi“ Europos Sąjunga). Spręsdami apie žmogaus teisių pažeidimus, jie linkę vadovautis „šeštuoju jausmu“, Kristaus, bažnyčios mokymu ir ragina tai daryti kitus pareigūnus (visa tai vyksta, priminsiu, sakralinėje valstybėje). Šis „šeštasis jausmas“ akivaizdžiai išreiškia patriarchalinio komplekso gynybą, kuris pasireiškia nerimu, skatinančiu aukoti visas atskirties grupes tam, kad būtų išsaugota dominuojančią etninę, religinę grupę atstovaujančio, vidutinio amžiaus, įgalaus, heteroseksualaus ir pasiturinčio vyro hegemonija.
Apie diskriminaciją nereikėtų kalbėti selektyviai – išskiriant tam tikras atskirties grupes, nors akivaizdu, jog ir tarp „atskirtųjų“ galioja tam tikra hierarchija (hierarchija to, kaip jas priima visuomenė). Todėl mūsų politikai, apsėsti patriarchalinio komplekso, laikosi strategijos slėpti akivaizdžią kitų grupių diskriminaciją po kova su homoseksualumu, tuo būdu mėgindami sulaukti rinkimuose daugumos pritarimo ir įtikinti ją, kad, tarkime, vienišų motinų, nesusituokusių porų, jų vaikų diskriminacija (Valstybinė šeimos koncepcija), neįgaliųjų, senyvo amžiaus žmonių diskriminacija (diskusijos dėl Lygių galimybių įstatymo pakeitimo) yra neišvengiama, būtina auka, siekiant mus visus apsaugoti nuo didesnės nacionalinės katastrofos. Visoje šitoje tradicinės šeimos ir dorovės retorikoje akcentuojamas tautos, o ne pilietiškumo aspektas, todėl akivaizdu, jog vietos šiame patriarchališkame projekte nelieka ir kitataučiams („geresniais lietuviais“ jie vis tiek netaps).
Plačiau galiu kalbėti apie moterų diskriminaciją (nenoriu tuo pasakyti, kad kitos grupės patiria mažiau sunkumų, tiesiog šitą sritį geriau išmanau). Tenka pripažinti, kad nepaisant visos euforijos šiuo klausimu, padėtis negerėja, o kai kuriais aspektais santykinai net blogėja: didėja moterų ir vyrų atlyginimų skirtumai, moterų (ypač jaunų vienišų motinų ir pensinio amžiaus moterų skurdas – vyresnių nei 65 m. moterų skurdas Lietuvoje yra 4 kartus didesni nei vyrų), labai opios išlieka smurto prieš moteris, seksualinės prekybos problemos, pasiūlyta vaikų priežiūros schema (dekretinės atostogos iki dvejų metų) gresia dar didesne diskriminacija darbo rinkoje ir t. t. Ne paslaptis, kad moterų padėtis visuomenėje yra kaip lakmuso popierėlis – jeigu ji blogėja, vadinasi, patriarchalinės tendencijos stiprėja, o tai reiškia, kad nukenčia ir visi kiti. Moteris patriarchališkoje sistemoje įprasmina atskirtį par exelence, todėl visos kitos atskirties grupės taip pat feminizuojamos ir tuo pačiu nuvertinamos. (Gal šituo teiginiu ir sustosiu, nes tie pamąstymai niekad nesibaigs...)
Nida: Oficiali tariamos laisvės ir lygybės propaganda neturi – ir, atrodo, sąmoningai nenori turėti – nieko bendra su realia padėtimi. Susidaro įspūdis, kad antidiskriminaciniai įstatymai priimti beveik per prievartą, spaudžiant Europos Sąjungai – „sukąstais dantimis”, kaip „blogis iš Vakarų”, naikinantis „mūsų tautinį savitumą”. Taip mąsto anaiptol ne vien saujelė neonacių, bet ir pastebima dalis valstybės pareigūnų, teisininkų, publicistų bei vietinių intelektualų. Stebint jų pasisakymus, poelgius ir publikos reakcijas, galima pagrįstai daryti išvadą, kad ksenofobija Lietuvoje yra tiek „iš viršaus”, tiek „iš apačios” (retas atvejis, kai sutampa vidaus vartojimui skirtas „valdžios žodis”, „inteligento balsas” ir „paprasto žmogaus” jausmai!) sankcionuotas „geras tonas”, kurio menkiausia kritika suvokiama kaip baisus „išsišokimas” (ši sąvoka, regis, apima moralinį, politinį, religinį ir intelektualinį nusikaltimą).
Problema ne ta, kad yra taip mąstančių žmonių (jų visada ir visur bus), o ta, kad Lietuvoje taip mąstyti yra visiškai normalu netgi santykinai išsilavinusių žmonių rate (pvz., „intelektualus, atviras, kitoks” internetinis dienraštis bernardinai.lt nuolat publikuoja seksistinius, nacionalistinius, homofobiškus straipsnius nė kiek nerizikuodamas savo reputacija). Neatsitiktinai stiprėja politinė valia steigti „moralės policiją” ir atitinkamai pakeisti įstatymus (jau priimta didžiają Lietuvos gyventojų dalį diskriminuojanti Valstybinė šeimos koncepcija, mėginama uždrausti abortus, išbraukti draudimą diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos ir pan.).
Simona: Ne visai sutinku su klausimo teiginiais, bet tiek to, pasistengsiu atsakyti. Galėčiau išvardinti nemažai žmonių grupių, kurios yra niekinamos ir atvirai diskriminuojamos netgi viešojoje erdvėje, netgi oficialios valdžios atstovų pasisakymuose: tai romų tautybės žmonės, vienišos mamos (prisiminkime kad ir I. Degutienės ar A. Kubiliaus pasisakymus dėl Šeimos koncepcijos), homoseksualieji, žydai, musulmonai, imigrantai, neįgalieji, nepasiturintys asmenys.
Kita vertus, manau, kad Lietuvoje kalbėti apie atskirų žmonių grupių diskriminaciją, atskiriant ją nuo bendro visuomenės atšiaurumo, susvetimėjimo, tolerancijos stokos ir to lietuviško džiaugsmo, kad kitam blogai, – beprasmiška. Kone kiekvienas vaikas mokykloje patiria bendraamžių patyčias ir smurtą, kone kiekviena moteris nors kartą susilaukė replikų gatvėje. Todėl manau, kad ypatinga neapykanta atskiroms žmonių grupėms – tik gilesnių visuomenės ligų atspindys, santykiuose tarp žmonių esančio pykčio projekcija į konkrečius atpirkimo ožius.
Valdemaras: Žmonės negali turėti visų įmanomų teisių, kai kurios teisės yra privilegijuotai skirtos vien daliai visuomenės. Žmogaus laisvė, kaip abstrakcija, negali egzistuoti realybėje, todėl turime kalbėti apie realią laisvę konkrečiam veiksmui.
Lietuvoje neramina užslėpti kai kurių visuomeninių veikėjų raginimai fiziškai susidoroti su homoseksualiais žmonėmis. Pabrėžtina tai, kad tą daro kunigai ir aktyvūs religiniai veikėjai. Atvira diskriminacija pasireiškia kaip valstybės privilegijų suteikimas kai kurioms grupėms, pvz., branduolinei šeimai ir pan. Tai yra sąmoninga manipuliacija ir kišimasis į žmonių gyvenimą.
Šiandien ypač gaji homoseksualų diskriminacija. Kai kurie politikai draudžia renginius vien dėl to, kad juose dalyvaus homoseksualai. Nėra jokio valstybinio tos pačios lyties santykių įteisinimo būdo, jokių partnerysčių, santuokų. Visoje Europoje nėra leidžiamos kelių žmonių santuokos, taigi daug žmonių yra tiesiog nuvertinama. Visą tai daro valstybės, juk santuokos iš tikrųjų dabar tik valstybinių privilegijų turinčios sutartys, kurias gali sudaryti tik du asmenys, vyras su moterimi.
Vilma: Daug vidinių problemų Lietuva išsprendė įstodama į ES ir atverdama sienas. Nedarbo, socialines ir tolerancijos stokos problemas Lietuva sprendžia išstumdama iš šalies „kitokius“ ir „nereikalingus“. Sunkoka įvertinti diskriminacijos mastus Lietuvoje, nes esant laisvai migracijai, daugelis diskriminaciją patiriančių žmonių paprasčiausiai tyliai emigruoja. Taigi klausimą reikėtų formuluoti: „Kokia yra mūsų visuomenė?“ Ar ji įvairi? Ar multikultūriška? Ar joje viešai reiškiasi įvairių pažiūrų žmonės?
Mano pastebėjimu, Lietuvoje visuomenė sparčiai unifikuojama, ypač Lietuvos provincijose. Šiam procesui skatinti pajungta švietimo sistema ir socialinė politika, kuri formuojama taip, kad žmogus laikytųsi aiškių standartų, prie jų taikytųsi, o ne būtų savimi. Pavyzdžiui, garsioji „šeimos koncepcijos“ programa, skatinanti „sveikos šeimos“ standartų laikymąsi. Vaikų ugdymas Lietuvos valstybinėse švietimo įstaigose vyksta skatinant lyderystę, konkurenciją, o ne savitarpio pagalbą. Lyderiai yra tie, kurie labiausiai atitinka nustatytus standartus...
Unifikuotą visuomenę lengviau valdyti, lengviau formuoti rinkodarą, tiek prekių, tiek paslaugų. Todėl visi valdantieji suinteresuoti ugdyti pilką ir nesudėtingą visuomenę. Mūsų valstybėje verčiau statomi nauji kalėjimai, o ne rizikuojama išlaisvinti žmonių kūrybinę iniciatyvą, kelti visuomenės kultūrą ir didinti toleranciją. Viešai deklaruojami pasiekimai žmogaus teisių srityje tėra tik viešųjų ryšių akcijos ir akių dūmimas.
Iš tiesų Lietuvoje diskriminaciją patiria ištisos tautos, pavyzdžiui, romai. Visos romų „socializacijos“ programos – atviras pasityčiojimas iš klajoklių tautos. Ir nekeista, kad romai ištisomis šeimomis sparčiai palieka Lietuvą. Na aišku, kai Lietuvoj nebeliks romų, galėsime paskelbti pasauliui, kad pas mus nėra jokių romų diskriminacijos atvejų.
Darius: Įvairias prieš gėjus nukreiptas akcijas (pvz., „Doros ir Tautos sąšaukos“ 2005 IX 30 surengtą piketą) organizuoja religiniai fundamentalistai ir ultradešinieji radikalai (pvz., Šv. Pijaus X brolijos vadas kun. Edmundas Naujokaitis ir „Blood&Honour Lithuania“ neonacis Oduvanas). Ką daryti gėjams, kurie įbauginti kunigų valdomos patriarchalinės tautos dalies ir jos smogikų – skinhedų?
Algirdas: Pirmiausia nenorėčiau sutikti su teiginiu, kad gėjai „paniškai bijo kunigų valdomos patriarchalinės tautos dalies ir jų smogikų – skinhedų“. Nustatėte tai žiūrėdami į žvaigždes ar burdami iš kavos tirščių? Pažįstu ne vieną gėjų, kuris nors ir nėra šalininkas to, kad į smurtą būtina atsakyti smurtu, bet jei reiktų, į paniką tikrai nepultų. O į akcijas, rengiamas prieš homoseksualus, reikia atsakyti irgi akcijomis, aiškinančiomis tikrąją padėtį, šviečiant visuomenę.
Darius (Algirdui): Algi, atsiprašau už nekorektišką klausimo formulavimą apie „panišką gėjų baimę“. Norėčiau pasiteirauti, kiek kartų viešojoje Lietuvos erdvėje pleveno vaivorykštinė LGBT vėliava? Kokios tai buvo progos ar šventės? Gal pačiam teko ją spausti rankose?
Algirdas: Mano žiniomis, tai buvo bent jau vieną kartą „Bee2gether“ festivalyje.
Artūras: Visada sunkiausia pasakyti, ką daryti. Viena strategijų būtų subversyvus partizaninis karas. Turiu galvoje aukštų visuomenės pareigūnų homofobiškumo išviešinimus (tai jau daroma, nors galbūt galėtų būti ir šiek tiek galingesnių bei skandalingesnių akcijų). Būtų įmanomas ir politikų bei visuomenės veikėjų „outing“ (jų homoseksualios orientacijos ar veidmainiavimo viešinimas). Pastaroji strategija buvo itin populiari tarp JAV gėjų ir lesbiečių aktyvistų prieš keletą dešimtmečių. Manau, kad būtų įmanoma rasti įrodymų, kad vienas ar kitas aukštas pareigūnas/ė, kuris/i viešumoje yra gana homofobiškas/a, nevengia intymių slaptų kontaktų su tos pačios lyties asmenimis.
Žinoma, kitas būdas būtų ir toliau nuosekliai, ramiai tęsti tolerancijos bei antidiskriminacijos kampanijas, šviesti piliečius. Tačiau, kaip matome, pastaroji strategija nėra itin veiksminga. Tad galbūt skandalas, savotiškas viešosios sferos „sprogdinimas“ šokiruojančiais atskleidimais ir performansais galėtų būti naujas būdas įbauginti religinius fundamentalistus ir ultradešiniuosius radikalaus. Manau, kad kovojant prieš diskriminaciją labai galėtų padėti menas, įvairios viešojo (neoficialiojo) meno akcijos ir performansai.
Audronė: Skinhedus turėtų tvarkyti teisėsauga, prieš tai persvarsčius ir pakeitus kai kuriuos įstatymus. Tačiau blogiausia, kad skinhedų ideologija vadovaujasi ir Vilniaus meras, ir daugelis Seimo narių, priimančių diskriminacinius įstatymus. Nežinau, kokius įstatymus galima pritaikyti patiems seimūnams. Šioje situacijoje mane stebina ne seimūnų, bet bendrapiliečių pozicija – visi viską mato, bet niekas į nieką nereaguoja.
Elena: Nemanau, kad skinhedai yra didžioji problema. Su jais susiduria ir pankai, ir paprasti žmogeliai. Ką padarysi, gatvės karai... Visgi didžioji problema yra valdžioje, kuri pataikauja bažnyčiai. Būtent bažnyčia yra problemos šaknys. Turime reikalauti atskirti bažnyčią nuo politinių sprendimų, juk dedamės pasaulietine valstybe.
Margarita: Manau, kad tai ne vien gėjų reikalas. Kaip minėjau, kova su homoseksualais yra tik priedanga siekiant įtvirtinti patriarchalines normas, o tai skaudžiai paliečia ir visas kitas atskirties grupes. Todėl šioje kovoje reiktų vienytis ir, kadangi postmoderniame pasaulyje kalbame labiau apie diskursyvias, o ne gatvių kovas, atskleisti visų diskriminacijų sąsajas (žmonės šito, deja, dar nesuvokia). Kai vardiname atskirai, atskirties grupės neatrodo didelės – 10 proc. homoseksualų, 12 proc. neįgaliųjų, 21 proc. tautinių mažumų ir pan. Tačiau jei visas atskirtis sudedame į vieną visumą, matome, kad vienu ar kitu požiūriu patriarchalinės normos neatitinkantys individai sudaro kokius 95 proc. visuomenės.
Tai, aišku, sudėtingas uždavinys, bet galvojant strategiškai, reikia atrasti balansą tarp tos retorikos, kuri homoseksualių žmonių diskriminaciją aiškintų kompleksiškai, rodytų struktūrines sąsajas su kitais diskriminacijos pagrindais (to reiktų plačiajai visuomenei), ir retorikos, kuri skatintų homoseksualų solidarizavimąsi (vadinasi, lyg ir tektų arcentuoti savitumus, išskirtinumą, ypatingumą).
Ką turėtų daryti homoseksualūs asmenys, patarti labai sunku, jei nesi pabuvęs jų kailyje – akivaizdu, kad bet koks jų žingsnis gali pareikalauti labai didelių asmeninių aukų, todėl tik pats žmogus gali nuspręsti, ar yra pasiruošęs/usi šiai aukai.
Nida: Blogiausia, kad prie tų ultradešiniųjų radikalų noriai jungiasi kur kas gausesnė Tėvynės sąjunga ir kitos parlamentinės partijos (netgi nemaža dalis formaliai kairiųjų socialdemokratų), kai kurie Nepriklausomybės akto signatarai, politiniai kaliniai, o LKB pozicija šiuo atžvilgiu nė kiek nesiskiria nuo Šv. Pijaus X kunigų brolijos. Taip valstybiniu mastu kuriamas įvaizdis, kad gėjai yra „tautos priešai”, „atpirkimo ožys”, kaltas dėl visų įmanomų socialinių bėdų (narkomanijos, alkoholizmo, skurdo, bedarbystės, skyrybų, smurto šeimose, gyventojų skaičiaus mažėjimo ir perpildytų vaikų namų!).
Ką tokioje situacijoje daryti? Priešintis, pademonstruojant, kad gėjai ir nehomofobiškų pažiūrų heteroseksualai yra pastebima rinkėjų dalis, kurios paramą nėra protinga ignoruoti. Pagal galimybes aktyviau naudotis esamais antidiskriminaciniais įstatymais (pvz., homofobiškų ir seksistinių nuostatų skleidėjus teisine tvarka priversti atsakyti už neapykantos kurstymą) ir europinių institucijų parama; versti į lietuvių kalbą atitinkamą literatūrą (nuo grožinės iki mokslinės); dalyvauti viešame diskurse padedant griauti stereotipus bei demonstruojant, kaip veikia heteronormatyvumo mechanizmai. Blogiausiu atveju, emigruoti.
Simona: Vėlgi galėčiau prikibti prie paties klausimo teiginių... Tačiau į klausimą, ką daryti gėjams (manau, turite omeny, ne tik gėjus, bet ir lesbietes bei visus nestandartinės orientacijos žmones), manau, galima atsakyti tik vienaip – nenuleisti rankų ir nelikti užsidarius. Rengti paradus, kurti laidas, rašyti straipsnius, kovoti su neapykantos prasiveržimais, netylėti. Gerbiu tuos, kurie viešai neslepia esantys neheteroseksualūs ir tuo parodo, kad jie bei jos yra tokie patys žmonės. Manau, tai efektyviausia. Aišku, lengva man taip kalbėti...
Valdemaras: Reikia šviesti žmogų, kad ir jis gali apsiginti, rodyti užsienio pasiekimų pavyzdį. Drąsa žmogų išlaisvina ir padaro jį orų. Švietimas – tai geriausia taktika.
Vilma: Homoseksualių žmonių yra ir tarp dešiniųjų pažiūrų veikėjų, kurie dažnai ir yra aršiausi homofobai. Religinių, moralinių baimių sukaustyti ir savo libido slopinantys žmonės būna ypač pikti ant tų, kurie mėgaujasi savo seksualumu.
Iš Šv. Pijaus brolijos kylanti patologinė neapykanta homoseksualiems žmonėms nėra adekvati homoseksualių žmonių keliamam pavojui jų tikėjimui. Juk Lietuvoje dauguma homoseksualių žmonių dar vis gyvena slėpdami savo orientaciją, vaidina dorus šeimynykščius ir net lanko tą pačią katalikų bažnyčią. Liberalių homoseksualų, atvirai demonstruojančių savo orientaciją – vienetai.
Prie nepakenčiamos homoseksualių asmenų padėties Lietuvoje prisideda ir patys homoseksualai, paprasčiausiai slėpdami savo orientaciją. Viskas pasikeistų, jei jie gintų savo teises atviriau ir organizuočiau. Labai pasikeistų visuomenės nuomonė, jei garsūs kultūros, meno ir visuomenės veikėjai homoseksualai atviriau pareikštų apie savo orientaciją, kaip tai daro žymūs Vakarų Europos politikai ir menininkai.
Gėjai ir lesbietės Lietuvoje turėtų inicijuoti griežtesnių antidiskriminacinių įstatymų atsiradimą bei baudžiamojo kodekso straipsnių pakeitimus, kuriuose būtų nustatytos griežtesnės bausmės už homoseksualių žmonių persekiojimą, jų garbės ir orumo įžeidimą.
Darius: Lietuvoje valstybės lygmeniu priiminėjami diskriminuojantys įstatymai (pvz., Šeimos koncepcija). Nepadeda jokios pilietinės akcijos, joks informacinis švietimas. Ar gali tokia situacija radikaliai pasikeisti?
Algirdas: Artimiausiu metu nematau jokių požymių, kad situacija šiais klausimais gali pasikeisti į gerąją pusę. Artėjantys Seimo rinkimai irgi kol kas neteikia optimizmo.
Artūras: Abejotina, ar tokia situacija gali radikaliai pasikeisti. Akivaizdu, kad žmonės, kurie užsiima valstybės valdymu, neturi nė menkiausios nuovokos apie žmogaus teises, nesuvokia nei kas yra diskriminacija, nei su kuo ji valgoma. Iš tiesų turėjome bene pati tamsiausią, siauraprotiškiausią ir fanatiškiausią Seimą, pamynusį visas įmanomas žmogaus teises, laisves ir viešai raginusį diskriminuoti ne tik homoseksualus, bet ir vienišas motinas, tėvus, ne santuokoje gyvenančius asmenis, moteris. Stebuklų negalima tikėtis ir iš naujojo Seimo, juolab kad į valdžią veržiasi tie patys žmonės.
Audronė: Vadinamoji „Šeimos koncepcija” atrodo kaip visiškas atkritimas į viduramžius. Neįtikėtina, kad šiais sekuliarizacijos ir emancipacijos laikais galima tezė, jog „šeima pati savaime yra gėris”, šeimą suprantant kaip oficialią santuoką tarp skirtingos lyties asmenų ir tų asmenų vaikus. Kitaip tariant, tie, kurie yra vieniši, kurie nėra registravę santuokos arba yra išsiskyrę, arba bevaikiai, yra diskriminuojami socialiniu pagrindu. Didžiausias šios koncepcijos „gėris” yra tas, kad remiantis šventu santuokos sakramentu išrūšiuojami vaikai, t. y. tie, kurie gimę santuokoje, gauna didesnę valstybės išmokų dalį. Labai įdomu, jog specialiomis privilegijomis apdalinama moteris, kuri „augina ne mažiau kaip du vaikus toje pačioje šeimoje nuo jų gimimo”, vadinasi, vaikai turi turėti tuos pačius biologinius tėvus. Toks biologinių veiksnių akcentavimas labai jau primena Michelio Foucault ir Giorgio Agambeno biopolitiką, kur ankstesnę suvereno teisę žudyti pakeičia teisė priversti gyventi. Būtent taip reiktų interpretuoti politikų bandymus uždrausti abortus („gyvybė bet kokiu atveju yra šventa”).
Be to, Šeimos koncepcijoje akcentuojama, jog šeimos funkcija yra prokreacinė, o jei sutuoktiniai yra nevaisingi, tai Šeimos koncepcija turi imtis visų priemonių „vaisingumo funkcijai atkurti”. Nereikia nei priminti, kad Lietuvoje nėra įteisinta eutanazija, taigi esame priversti gyventi.Ką daryti? Beveik visi mano pažįstami ir draugai/ės yra arba vieniši, arba išsiskyrę. Stebiuosi, kodėl jie visi neišeina į gatves ir nenubuksuoja šitokios Šeimos koncepcijos. Gaila, kad į mitingą prie Seimo susirinko tik maža grupelė aktyvistų ir studenčių.
Elena: Aš asmeniškai jau nebetikiu ir diena iš dienos vis dažniau svajoju emigruoti iš Lietuvos. Situacija radikaliai pasikeistų, jei radikaliai pasikeistų dauguma žmonių.
Margarita: Valstybinės šeimos koncepcijos ir Lygių galimybių įstatymo pataisų svarstymas akivaizdžiai parodė, kad demokratija negali būti inplantuota iš išorės (nors greičiausiai tikėjomės, kad būdami ES dalimi, mes kažkaip savaime persismelksime ir senosios Europos visuomenėms būdingu požiūriu į žmogaus teises). Šeimos koncepcijos priėmimas parodė, koks iš tikrųjų yra demokratijos lygis Lietuvoje (tai sritis, į kurią ES teisiniai mechanizmai negali kištis), o Lygių galimybių pataisų svarstymo metu lytinės orientacijos pagrindo nepavyko išbraukti tik dėl to, kad tai prieštarauja ES direktyvai. Todėl ir gyvename teisinės šizofrenijos sąlygomis: Lygių galimybių įstatymas draudžia diskriminuoti šeimyninės padėties ar kilmės pagrindu, o Šeimos koncepcija tai pateikia kaip tautos išsaugojimo panacėją.
Radikaliai niekas nepasikeis, kol nepradėsime sąmoningai kreipti savo pastangų. Europos visuomenės išsikovojo tą žmogaus teisių lygį, kurį turi dabar (ten, aišku, taip pat ne ideali padėtis, bet mums iki to lygio dar šviesmečiai), o mes vis dar tikimės, kad kažkas atneš ant lėkštutės. Pats laikas būtų vienyti pastangas (akademikų, aktyvistų, teisininkų, žiniasklaidos, progresyviai mąstančių politikų), kol neatėmė ir jau turimos lėkštės.
Nida: Taip, tokiais momentais padėtis atrodo beviltiška. Ypač kai savomis akimis pamatai, kaip vyksta sprendimų priėmimas (kuo primityvesnis prelegento mąstymas, kuo idiotiškesni argumentai, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus išklausytas ir palydėtas Seimo daugumos plojimų). Kita vertus, jau vien tai, kad tokios akcijos vyko, kad nemažos dalies Lietuvos piliečių pasipiktinimas Koncepcija tapo matomas – didelis pasiekimas, neįsivaizduotas prieš keletą metų. Konservatoriai akivaizdžiai išsigando, o tai teikia vilties. Reikia, kad tas pasipiktinimas neišsisklaidytų („vis tiek nieko nepakeisi”), o taptų sąmoninga, žinančia, ko nori, neketinančia pasiduoti politine jėga. Ir nepamiršti trivialaus dalyko: laisvės ir teisių bus tiek, kiek patys sugebėsime pasiimti.
Simona: Gali ir turi. Manau, šioje situacijoje svarbiausia tai, kad Lietuvoje dar tik daigus kala bet koks pilietinis pasipriešinimas – akcijos prieš Šeimos koncepcijos įstatymą ar gyvybės apsaugos prenatalinėje fazėje įstatymą buvo surengtos kelių ar keliolikos žmonių rūpesčio dėka.
Tiesiog neturime jokių protesto tradicijų – žmonės bijo išeiti į gatves ir išreikšti savo valią. Kai tai pasikeis – tokie įstatymai neturės jokių galimybių būti priimti ir net pateikiami.
Valdemaras: Manau, kad gali. Viskas priklauso nuo žmonių pasipiktinimo ir pilietinio pasipriešinimo masto.
Vilma: Lietuvoje „paklausos ir pasiūlos“ dėsnis taikomas visur ir be išimčių. Liaudyje net juokaujama, kad partijos – tai paprasčiausios UAB. Visi supranta, kad vieni siūlo, o kiti perka. „Pirkimas“ politikoje – balsavimas. Dauguma partinių – pigūs populistai, bijantys prarasti „daugumos rinkėjų paramą“, ir nors patys dažnai nėra „tradicinių šeimų“ atstovai, imasi inicijuoti ir pritarti masėms pataikaujantiems įstatymams. Todėl iš esmės piketuoti reikėtų ne prieš Seimą, kuris bijo minios kaip koks Pontijus Pilotas, bet surasti efektyvias liaudies švietimo priemones. Kad išradinga mažuma paveiktų daugumos nuomonę kokiais nors klausimais.
