1901 m. istorinę Piotro Kropotkino esė „Žodis jaunimui“ lietuviškai išvertė Čikagoje gyvenęs lietuvis Domininkas Kaleininkas (1866–1947), pasirašinėjęs Juozo Laukio slapyvardžiu. Nuo 1899 m. J. Laukis leido mėnesinį „Anarchisto“ laikraštį, o nuo 1900-ųjų – anarchistinį laikraštį „Kūrėjas“, kurio buvo išleisti 23 numeriai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsijungė į radikalaus profsąjungų susivienijimo – Pasaulio pramonės darbininkų (IWW) – veiklą, leido lietuvių „pramoniečių“ laikraštį „Darbininkų balsas“, laikraštį „Proletaras“. 1917 metais už pasisakymus prieš JAV įstojimą į karą buvo valdžios areštuotas, o „Darbininkų balsas“ uždarytas. Pasibaigus karui, buvo grįžęs į Lietuvą ir po to „sudešinėjo“.

 

1928 m. P. Kropotkino „Žodį jaunimui“ atskira brošiūra išleido Lietuvos socialdemokratų organizacijos užsienyje (LSDOU, vadinamųjų „plečkaitininkų“) laikraštis „Pirmyn“. Brošiūroje nurodomas vertėjo pseudonimas – P. Šnekutis. Manoma, kad laikraščio redakcija pasinaudojo Domininko Kaleininko (Juozo Laukio) vertimu.

 
„Juodraščio” komentaras
 
 
zodis jaunimui
Pažangusis Lietuvos jaunime!
 

Tu esi kultūringos socialistinės Lietuvos ateitis. Šios knygutės tikslas – uždegti revoliucine kovos mintimi Tavo jauną plakančią krūtinėje širdį ir paraginti iš dabartinio apsnūdimo prie socialistinio darbo, prie kovos už naują socialistinį pasaulį, kurio siekia ir už kurį kovoja visų kraštų darbininkija ir darbo inteligentija.

 

Mūsų atsilikusioj ir klerikalizmo ūkuose paskendusioj Lietuvoj ligi pastarųjų metų kaip ir nebuvo tos kilnios socialistinės kovos – gyvesnio, gilesnio ir platesnio socialistinio sąjūdžio. Tas viskas šliaužė paviršium, apimdamas visai neskaitlingus darbo žmonių sluoksnius ir jaunimą. Nebuvo geros socialistinės spaudos, literatūros ir propagandos, kas būtų galėję suburti darbo žmones ir pažangųjį jaunimą į stiprias socialistines organizacijas praktiškame gyvenime. Tam, žinoma, buvo ir daugelis įvairių kliūčių iš klerikalinės ir buržuazinės reakcijos pusės. Todėl visai nenuostabu, kad daugely vietų skaitlingos socialistinės moksleivijos kuopelės, praėjus gimnazistiškam įkarščiui ir neturėdamos gilesnio klasinio susipratimo, visiškai išnykdavo pilkame gyvenime, dažnai nepalikdamos jokių pėdsakų. Tų kuopelių nariai, nesuėję artimesnin kontaktan su menkai organizuota Lietuvos darbininkija ir darbo valstiečiais bei nepersiėmę jų buitimi, – išėję gyveniman už poros trejetos metų paskęsdavo miesčioniškoj aplinkumoj, pamiršdavo savo socialistines idėjas ir pasidarydavo šiaudiniais inteligentais – karjeristais, kuriems būdavo visiškai svetima liaudies gyvenimo kova. Tokie reiškiniai tik padėdavo įsigalėti klerikalinei ir fašistinei reakcijai. Nes tikrumoje nieko nebuvo, kas būtų galėję tai reakcijai, kaipo reali vieninga jėga, atsispirti. Ir štai dėka to mes šiandien Lietuvoj turime fašistinę diktatūrą ir jos palydovę klerikalinę reakciją. Bet dėl to nereikia nusiminti ir nuleisti rankų. Tas viskas privalo būti mums brangiai kainavusia pamoka, kurią patyrę, privalome ieškoti kelių ir priemuonių, kaip nuo jos atsikratyti.

 

Dabartinė tamsi ir žiauri reakcija yra laiko reiškinys. Anksčiau ar vėliau ji turės subyrėti, jeigu tik mes subūrę visas jėgas išvien prieš ją kovosime. Nes socialistinis judėjimas yra istorinė būtenybė, ir jo niekas negalės išnaikinti. Žmonių krauju ir ašaromis galima tik sustabdyti, bet neišnaikinti socialistinį judėjimą. Todėl mūsų pareiga, patyrus paskutinių metų žiaurumus – burti visas sveikas socialistines jėgas į stiprią vieningą organizaciją ir žengti išvien į kovos frontą. Be to, neužmirškime, kad nuvertus fašistinę diktatūrą, mums nemažiau teks atkakliai kovoti prieš vis labiau po fašistų globą įsigalintį klerikalizmą ir stiprėjančią reakcingąją buržuaziją ir inteligentiją.

 

Todėl, pažangusis Lietuvos jaunime, visi, kam daužosi širdis krūtinėj, vardan ko tai kilnesnio, aukštesnio ir žmoniškesnio – stokime į vieningą, socialistinį revoliucinės kovos frontą prieš fašistinę diktatūrą, prieš juodąjį klerikalizmą, prieš buržuaziją už laisvą, kultūringą ir socialistinę Lietuvos darbo žmonių, o kartu ir visos Lietuvos ateitį.

 
P. Š., Vilnius, kovo 11 d., 1928 m.
 
______________________________________
 
Piotr Kropotkin. Žodis jaunimui
 
Kas vargo retežių nedrįsta numesti,
Tas laisvas niekuomet nebus!
 
JULIUS JANONIS
 
I.
 

Mūsų tikslas – pasikalbėti su jaunuoliais. Tegu seniai, kurių senos širdys, geriau uždengia šią knygutę ir nevargsta skaitydami: jiems vis viena ji nieko nepasakys.

 

Sakysim, kad tu esi jaunas, taip virš dvidešimt metų. Baigi mokslą ir greitu laiku žengsi gyveniman. Tavo protas, reikia manyti, laisvas nuo prietarų, kuriuos pasistengei aplenkti: velnio tu nebijai ir nelabai nori klausytis maldų ir pamokslų bažnyčiose. O kas svarbiausia, tu neįeini skaičiun tų susmukusios mūsų gadynės apverktinų vaikų, kurie puikiai, sulig paskutinės mados, pasirėdę slankioja be užsiėmimo ir jau iš pat jaunystės svajoja, kaip pasidžiaugti gyvenimu, kaip užganėdinti savo žemuosius instinktus. Tarkime, kad tu turi širdį, kad ir ji stuksi tavo krūtinėje vardan ko tai geresnio, kilnesnio.

 

Ir štai prieš tave prievarta stojasi klausimas: „Ką daryti“? Tas klausimas sukiojasi apie tave ir nuolat vargina tavo smegenis. Kaipo jaunuolis, tu iš tikrųjų jauti, kad jeigu jau mokslą baigei ir ko nors išmokai – žinoma visuomenės sąskaiton – tai reikia sunaudoti įgytąsias žinias ne tam, kad gyvenus ir mitus svetimu darbu, bet tam, kad tapus tai visuomenei naudingu. Iš tikrųjų, reikia būti paskutiniu žmogumi, niekšu, kad nesistengtum savo žiniomis, protu ir energija būti naudingu išliuosavimui žmonijos, vargstančios skurde ir tamsybėj.

 

Tu svajoji apie tai – tiesa? Taigi pažiūrėsime, ką daryti, kad tavo svajonės virstų tikrenybe.

 

Aš nežinau, kokiose sąlygose tu esi gimęs. Gali būti, kad tau nusišypsojo laimė ir pasisekė įgyti rimtų mokslo žinių: gal tavo priešaky stovi daktaro, literato ar mokslininko plati dirva, reikalaujanti daug jėgų, ir tu savyje tas jėgas jauti. O gal tu geras amatninkas: aukštojo mokslo pasiekti tau nepavyko, bet užtai iš arti pažinai sunkų darbininko gyvenimą.

 

Pradėsime nuo pirmojo mūsų samprotavimo, o vėliau grįšime ir prie antrojo. Tarkime, kad tau priseis būti – na, nors gydytoju.

 

Už dienos biednas žmogelis pakvies tave pas ligonį. Jis nuves tave kokion nors sulinkusion, vėjo perpučiamon kiauru, suirusiu stogu purvinon bakūžėn. Toje šaltoje bakūžėj tu rasi ant purvinų skarmalų, pridengtą tokiais pat skarmalais, ligonę: išblyškusiais veidais suvargę vaikučiai, vos pridengti ryzais, nusigandę žiūri į tave. Vyras pasakys tau, kad jis visą savo gyvenimą dirbo po trylika, keturiolika valandų į dieną ir kad dabar jau keturi mėnesiai, kaip be darbo. Anksčiau, kai jis darbo netekdavo, žmona ką nors pridurdavo: ji plaudavo baltinius, galbūt kasdieną atnešdavo po keletą centų. Bet štai jau du mėnesiai, kaip ji nesikelia, ir šeimynoje vargas susuko sau lizdą.

 

Tu, žinoma, tuojau supratai, kad mikstūromis čia nieko nepagelbėsi, kad ligos priežastis – bendras nusilpimas, stoka gryno oro ir maisto. Ką gi tu patartumei ligonei, mano gydytojau? – Geroką gabalą keptos mėsos rytais, pasivaikščiojimą gryname ore, sausą, gerai išvėdintą kambarį? Kokia pikta ironija! Nejaugi ligonė pati, nelaukdama tavo patarimų, nepradėtų valgyti, jeigu ji turėtų ką valgyti!

 

Jeigu tu žmogus nuoširdus, jeigu tavo paprasta sąžininga kalba patiks prastiems žmonėms, tai tu dar daug ką iš jų sužinosi. Jie tau papasakos, kad už sienos tokiame pat urve guli skalbėja: štai jos krūtinę draskantį kosulį tu dabar girdi; o ten, šalia vienos šeimynos visi vaikai serga; gretimoj lūšnoj gyvenanti skalbėja nebesulauks pavasario; kitame name – dar blogiau.

 

Ir ką gi tu patartumei tiems visiems ligoniams? Tavo galvoje sukinėjasi mintys: „permaina klimato, pagerintas maistas, mažiau varginančio darbo“, bet liežuvis atsisako tas mintis išreikšti, ir tu išeini su prislėgta širdimi ir prakeikimu sieloj.

 

Rytojaus dieną dar tebegalvoji apie savo nuliūdusius pacientus, o tavo draugas gydytojas-karjeristas tau pasakoja, kad pas jį buvo atvažiavęs tarnas iš turtingo namo. Jį taip gi kvietė pas moterį ligonę, gyvenančią puikiame rūme, kurios gyvenimas praeina vien rūpesčiuose apie papuošalus, vizitus ir balius. Jos ligos priežastis – visa eilė naktų praleistų baliuose, pasilinksminimuose. Tavo draugas patarė jai normalesnį gyvenimą, mažiau vartoti stiprių valgių, skanių gėrimų, daugiau ramumo, kelionę į užsienius; net nepamiršo patarti gimnastikos, kad nors dalinai pavaduotų fizinį rankų darbą.

 

Ir štai kas išeina – viena miršta dėl to, kad visą savo gyvenimą be poilsio dirbo ir niekuomet sočiai nepavalgė, o kita serga, vysta dėl to, kad visą savo gyvenimą per daug valgė ir nežinojo, kas yra darbas.

 

Jeigu tu priklausai skaičiun tų išpurpusių charakterių, kurie, matydami pasibjaurėtinus apsireiškimus, ramina save už alaus bokalo, tai po truputį priprasi prie tokių reiškinių, su pagalba gyvuliškų instinktų pamažu pereisi į karjeristų eiles ir ramiai užmerksi akis, kad nematytumei tos ubagystės, to skurdo.

 

Bet jeigu tu tikras žmogus, jeigu tavo jausmai priprato visada pasireikšti darbams, jeigu gyvuliška prigimtis neužmušė tavyje galvojančio žmogaus, – tada vieną gražią dieną tu pasakysi: – Ne, tai yra biauru ir nesąžininga, toliau taip būti negali. Tuščias darbas gydyti ligas, reikia jas perspėti. Nes nors ir mažiausias ekonominis liaudies būvio ir mokslo pagerinimas, šviesos spindulys jos gyvenime, – jau įvairias ligas sumažintų pusiau. Todėl velniop vaistus ir mikstūras! Daugiau šviesos, oro, maisto, štai iš kur reikia pradėti gydyti. Be šių dalykų gydytojo amatas – kvailiausi monai!

 

Nuo tos dienos tu suprasi, kas tai yra socializmas. Tu panorėsi labiau įsigilinti į jo mokslą ir jeigu dėl tavęs, kaip artimo, taip ir visos žmonijos meilė ne tušti žodžiai, ir jeigu tu, nagrinėdamas socialinį klausimą, vartosi tokius pat metodus ir indukcijas, kokius pripratai vartoti eidamas mokslus – tai tu būtinai būsi mūsų eilėse. Tu dirbsi drauge su mumis pagreitinimui socialinio perversmo.

 

Bet gal tu atsisakysi nuo gydytojo praktikos ir panorėsi ieškoti moksle tų aukštų pasitenkinimų ir malonumų, kokius duoda gamtos paslapčių nagrinėjimas. Lygiai kaip astronomas, fizikas, chemikas, tu atsidėsi grynam mokslui. Bet dėl kokių sumetimų tu tai padarysi? – Dėl malonumų, kuriuos duoda mokslas? Jeigu taip, tai kuomi tu būsi geresnis, būdamas mokslininku, pasišventęs mokslui dėl malonumų, už girtuoklį, kuris taip pat ieško malonumų ir juos randa degtinėje? Mokslininkas, žinoma, pasirinko sau geresnį malonumų šaltinį, nes jo malonumai ir stipresni, ir pastovesni. Bet tik tame ir visas skirtumas! Ir girtuoklis, ir mokslininkas, abu siekia savo asmeninio pasitenkinimo, abiejų vienas ir tas pats egoistinis savimeilės tikslas.

 

Bet ne – tokio egoistinio gyvenimo tu nepanorėsi. Dirbdamas mokslui tu galvoj turėsi žmoniją, ir mintis apie žmoniją vadovaus tau pasirenkant sau užsiėmimą. Koks gražus, stebėtinas apsirikimas! Ir kas tik iš mūsų jam neužmokėjo duoklės, kuomet pradžioje pasišventė mokslui!

 

Vienok, jeigu tu iš tikrųjų galvoji apie žmoniją, tau prieš akis būtinai stojasi skaudi abejonė. Jeigu tik tavo protas yra pripratęs galvoti nuosekliai, be gudrybių ir be savęs apgaudinėjimo, tu tuojau pastebėsi, kad dabartinėje visuomenėje mokslas yra puikios prabangos dalykas, pagražinąs gyvenimą saujelei išrinktųjų ir visai nepasiekiamas dideliausiai daugybei žmonių.

 

Iš tikrųjų, štai jau virš šimto metų, kaip mokslas nustatė sveiko supratimo pamatus apie pasaulio įkūrimą (atsiradimą). Bet ar daug ant žemės žmonių, turinčių tą supratimą ir bendrai apdovanotų išmintimi, galinčių tai suprasti? Jų iš viso keletas tūkstančių, išmėtytų tarpe milijonų gyvenančių baime ir prietarais kitų žmonių, kuriuos laiko apglėbę tamsybėj įvairių religijų šarlatanai.

 

Arba – mesk žvilgsnį į tai, kas išrasta mokslo žmonių sveikatai ir dorai apsaugoti. Tas mokslas tau pasakys visa, kas reikalinga mūsų kūno sveikatos užlaikymui; jis nurodys tikrus kelius proto ir sielos sveikatai išlaikyti. Bet argi tas visas milžiniškas darbas nelieka mūsų knygose mirusiomis raidėmis? Ir kitaip, argi gali būti, kuomet mokslai pasiekiami saujelei privilegijuotų, kuomet turtai dalina visuomenę į dvi klases: žmonių, gyvenančių menkučiu uždarbiu, ir žmonių, gyvenančių svetimu darbu; iš to išeina, kad del devynių dešimtųjų visų žmonių mokslo patarimai nueina pro šalį.

 

Daug būtų galima pateikti panašių pavyzdžių, bet jie nebūtinai reikalingi. Išeik tik iš savo Fausto studijos, į kurią šviesa prasimuša per apdulkėjusių langų geležines grotas, apsidairyk apie save, ir kiekviename žingsny rasi patvirtinimą to, kas buvo pasakyta.

 

Ne naujų mokslo tiesų ir naujų išradimų dabar stoka; šioj valandoje reikalinga visų pirmiausia išplatinti jau gautas tiesas, įvesti jas gyveniman, padaryti jas visiems prieinamas. Reikia padaryti, kad visa žmonija tas tiesas galėtų suprasti ir pritaikyti gyvenimui, kad mokslas nustotų buvęs prabangos dalyku, kad jis būtų padėtas gyvenimo pamatan. To reikalauja paprastas teisėtumas.

 

To reikalauja ir pats mokslas. Tikra pirmyneiga, tikras progresas moksle galimas bus tik tada, kai žmonių sąmonė pajėgs suprasti naujai atidengiamas tiesas. Mechaninė šilumos teorija, išdėstyta septynioliktojo šimtmečio pabaigoje, ištisas aštuonias dešimtis metų gulėjo mokslo akademijų užrašuose, kol pagaliau fizikos mokslas ir metodai jos supratimą išplatino visuomenėje, kol visuomenės protas pakilo tiek, kad tą tiesą, tą atidengimą galėtų suprasti. Lygiai taip pat praėjo net trys žmonių kartos, kol Erazmo Darvino teorija apie augalų ir gyvulių evoliuciją (kitėjimą) buvo priimta iš jo anūko Karolio lūpų, bet ir tai ne be tam tikro spaudimo ponų akademikų iš visuomenės pusės.

 

Mokslininkas, lygiai kaip ir menininkas, visada būna vaisiumi tos draugijos, tos visuomenės, kurioje jis išaugo ir kurią jis mokina.

 

Bet jeigu įsigilinsi į šias pažiūras, tu suprasi, kad visų pirmiausia reikia siekti gilaus visuomenės petvarkymo; reikia visų pirma pakeisti dabartinę tvarką. Dėl tokios tvarkos mokslininkas su savo žiniomis stovi atsiskyręs, tuo tarpu aplink jį gyvena žmonės tokioj pat padėty, kaip ir prieš penkis šimtus arba tūkstantį metų, t. y. padėty vergų, nepajėgiančių galvoti ir suprasti mokslo nustatytų tiesų. Ir kuomet prieisi prie šių tikrai žmoniškų ir podraug giliai moksliškų pažiūrų, tu, be abejonės, nustosi potraukio prie abstraktinių mokslų. Tu pradėsi galvoti apie tai, kaip reikėtų padaryti visuomenės pertvarkymą; ir jeigu tu šioj srity neatsisakysi nuo nepaperkamų mokslinio tiesos ieškojimo metodų, tu būtinai būsi priverstas stoti į vieną eilę su socialistais. Atsisakęs nuo visokių gudrių sprendimų, tu įstosi į mūsų eiles.

 

Nenorėdamas toliau ieškoti vis aukštesnių ir aukštesnių šaltinių asmeniniam smagumui surasti dėl tų, kurie jau ir taip tuos gyvenimo džiaugsmus yra pasisavinę, tu atiduosi savo žinias, savo mokslą tiesioginiam žmonijos tarnavimui. Ir būk tikras, kad supratimas, atliktos pareigos ir jausmai, su darbais suderintos mintys duos tau tokią jėgą, kokios savyje nesitikėjai. O toj dienoj, – toji diena nebetoli, nežiūrint, ką tavo profesoriai kalbėtų, – tuo laiku, kuomet visuomenės pertvarkymas, kuriam atidavei savo jėgas, bus padarytas, kuomet mokslas, bendrai vedami mokslo darbai ras daugybę padėjėjų iš darbininkų tarpo, – įgaus tokią jėgą, tokią galybę, kad dabartiniai mokslo daviniai pasirodys paprastais, menkučiais mokinių praktikos darbeliais. Tuomet iki valiai galėsi džiaugtis mokslu, nes tas džiaugsmas bus visiems prieinamas.

 

neikit vaikai i mokykla

 
II.
 

Jeigu tu baigi juridinių mokslų kursą, tai labai gali būti, kad džiaugies svajonėmis dėl savo būsimojo veikimo, – juk mes sakėme, kad altruizmas, t. y. noras daryti gerą visiems, ne tik sau vienam, tau nesvetimas. Tu gal svajoji paaukoti savo gyvenimą kovai su priespauda ir neteisybe, gal tiki kurti įstatymus, kurie, tavo manymu, tarnauja teisėtumui. Ir manai sau – „kur gi rasti geresnę dirvą“, ir eini gyveniman pilnas vilties ir įsitikinimų, kad pasirinktoji tavo veikimo dirva bus kuo geriausia.

 

Bet nors pripuolamai atidenkime teismo kroniką ir pažiūrėkime, kas tavęs laukia.

 

Štai turtingas dvarininkas; jis reikalauja, kad iš vieno jo palivarkų iškeltų nuomininką valstietį, kuris nemoka už žemę sutartos nuomos. Iš įstatymų pusės jokios abejonės negali būti: kadangi valstietis nemoka nuomos – jis turi būti iškeltas. Bet jeigu įsigilinsi į dalyką, tai pasirodys štai kas: dvarininkas visą savo gyvenimą tik tiek ir žinojo, kad pragerdavo savo palivarkų pajamas, tuo tarpu valstietis amžinai dirbo ir amžinai alkanavo. Dvarininkas piršto nepajudino, kad pakeltų išnuomuotosios žemės našumą, tuo tarpu žemės kaina per paskutinį dešimtmetį dukart padidėjo, ačiū pravestam geležinkeliui, išvestiems naujiems keliams, nusausinimui pelkių ir prasiplėtimui gretimo apskrities miesto. Valstietis nuomininkas, kuris daug dirbo, kad pakiltų dvarininko žemės kaina, labai suvargo, po nederlingų metų įkrito į skolas ir nebegali užmokėti nuomos.

 

Įstatymai visada stovi savininko pusėje ir šiuo atveju kalba dvarininko naudai. Bet tu, – jeigu tavyje juridiniai „straipsniai“ neužmušė teisėtumo jausmo, – ką tu darytumei? Ar reikalautumei, kad iš valstiečio atimtų geresnį inventorių, kad būtų padengtas nuomos mokestis, o su likusiu išmestų laukan, – kaip to reikalauja įstatymai; arba gal tu pareikalautumei, kad dvarininkas grąžintų valstiečiui tą dalį pridedamosios žemės vertės, kuri valstiečio darbu padidėjo? – kaip to reikalauja teisėtumas. – Katron pusėn tu stotumei? Įstatymų pusėn prieš teisėtumą? Arba teisėtumo pusėn ir jau, žinoma, prieš įstatymus?

 

O jeigu darbininkai sustreikuotų neperspėję fabrikanto, – kieno pusę tu palaikytumei? Įstatymų, t. y. fabrikanto, kuris pasinaudodamas darbininkų pertekliumi, darbo rankų pigumu, krauna sau didžiausius kapitalus? O gal kiltumei prieš įstatymus ir stotumei darbininkų pusėn, kurie uždirbdami centus gyvena pusbadžiu? Ar panorėtumei palaikyti tą klaidingą nuomonę, kuri kalba apie „laisvas sutartis“ tarp darbdavių ir darbininkų? O gal tu, prisilaikydamas paprasto teisėtumo, pasakytumei, kad sutartis, padaryta tarp sotaus ir alkano, tarp galingo ir silpno, yra visai ne sutartis, bet prievarta, ir stotumei prieš įstatymus, būdamas įsitikinęs, kad ir čia kaip ir visur kitur, įstatymai priešingi teisėtumui?

 

Arba štai, pagaliau, šiomis dienomis įvykęs faktas. Žmogus, valkiodamasis po turgavietę, nuo vieno stalo pagavo kepaliuką duonos ir pradėjo bėgti. Jį, žinoma, sugavo ir pradėjo tardyti, pasirodė, kad jis darbininkas-bedarbis ir kad jis su šeimyna neturi ko valgyti. Aplinkui susirinkęs būrys žmonių pradėjo prašyti tą žmogelį paleisti, bet duonos pirklys tvirtai laikėsi įstatymų. Žmogų, pavogusį duonos kepaliuką, nuvedė policijon, surašė protokolą, ir teisėjas nusprendė duonos vagį įkišti šešiems mėnesiams kalėjiman. To reikalavo įstatymai, akloji Temidė! – Argi tavo sąžinė nepasipiktins tais įstatymais, tuo visuomeniniu surėdymu, matant, kad panašios rūšies nuosprendžiai rašomi kasdien!

 

Apžiūrėjęs bent vieną iš didžiųjų kalėjimų ir matydamas, kad ten žmonės nepakenčiamai sunkiose sąlygose metų metais pūdomi įvairių teismų nuosprendžiais, nejaugi tu galėtumei ramiai miegoti? Arba vėl, nejaugi reikalautumei, kad kištų į tą kalėjimą revoliucionierių, kuris kėsinosi nudėti „soste“sėdintį galvažudį? Nejaugi tu reikalautumei, kad kareiviai šaudytų žmones, kuomet jie ant būsimo gyvenimo barikadų iškelia vėliavą?

 
– Ne, tūkstantį kartų ne!
 

Jeigu tu galvoji, o ne vien tik kartoji tai, ką esi išmokęs; jeigu tu įsigilinsi į faktus ir atskirsi įstatymą nuo fikcijos, supainiotos įvairių juristų, siekiant palaikyti galingojo teises, t. y. palaikyti visus neteisėtumus, žmonijos paveldėtus iš sunkių kruvinos istorijos laikų, – tave būtinai apims gili neapykanta tiems įstatymams. Tu suprasi, kad pasilikus tarnauti rašytiems įstatymams reiškia gyventi priešingiems teisėtumo įstatymams ir amžinai ieškoti kompromisų su savo sąžine; bet kadangi tokia kova žmogaus viduje ilgai negali trukti, tai tu arba turėsi užmušti savo sąžinę, arba nutraukti ryšius su senovės padavimais; tu įstosi į mūsų eiles ir drauge su mumis kovosi prieš visus neteisėtumus: ekonominius, politinius ir visuomeninius.

 

Ir tada tu būsi socialistas, būsi revoliucionierius.

 

O tu, jaunas inžinieriau, svajojantis pagerinti darbininkų likimą pritaikydamas pramonei savo žinias, savo mokslą, – kiek tavęs laukia nusivylimų! Tu, pavyzdžiui, atiduodi savo jėgas, kad suprojektuotum geležinkelį, kuris kokiame nors žemės kamuolio krašte, pramušdamas kalnus, akmenines klintis, galų gale suvienytų gamtos atskirtas dvi tautas. Tokia bent tavo svajonė. Bet vos tik prasidėjo darbai – tu jau matai mirštančius įvairių ligų išvargintus pulkus žmonių, kiti jau atidirbę grįžta namo su keletu grašių kišenėje ir su džiovos sėkla krūtinėje. O kai geležinkelis jau bus gatavas, tai tu su pasibiaurėjimu žiūrėsi, kaip jis tarnauja, kad būtų galutinai pavergtos ir apiplėštos ištisos valstiečių sritys, arba kad įsibrautų priešininko armotos!

 

Bet ne, savo jaunas jėgas tu galbūt atiduosi išradimams, kurie, sulig tavo manymu, ilgainiui palengvins žmogui padaryti reikalingus jam daiktus – ir po daugelio nemiegotų naktų, karščiavimosi ir vilties, tu galų gale pasieksi tikslą. Tavo išradimas nepaprastai tobulas! Ir štai tavo išradimą stato pramonėn, fabrikan, ir rezultatai – kuo puikiausi, viršija net tavo buvusias svajones: viena mašina pavaduoja šimtus žmonių! Bet fabrikantai, pastatę keletą tokių tavo išrastų mašinų, išmetė gatvėn tūkstančius darbininkų. Fabrike liko seniai ir vaikai – tūkstančiai šeimynų liko be duonos kąsnio, tuo tarpu trys ar keturi fabrikantai semia turtus, jų puotose, baliuose vyno upės teka... Ar tai toks buvo tavo tikslas?

 

Jeigu imsi nagrinėti šių dienų pramonės istoriją, tai sužinosi, kaip mažai mašinos prie dabartinio surėdymo pagerino darbininko būvį. Tu pamatysi, kad išradus siuvamąją mašiną, siuvėja nieko neišlošė: tas pats ilgas įkyrus darbas, tie patys rūpesčiai dėl duonos kąsnio; kad nežiūrint išrastų verpiamųjų mašinų, verpėjos po senovei gyvena pusbadžiu, džiūsta ir miršta džiova nuo verpyklos dulkių; kad juodadarbiai darbininkai sėdi be darbo alkani greta išrasto Žiraro lifto ir t.t. Ir jeigu imsi nagrinėti visuomeninius klausimus nepriklausoma mintimi, tuojau suprasi, kad prie dabartinio surėdymo, esant stambiai privačiai nuosavybei ir samdomam darbui, kiekvienas naujas išradimas, jeigu jis šiek tiek ir palengvina dalies darbininkų gyvenimą, bet jis neša likusiems badą ir vargus, nes kiekviena nauja mašina išmeta gatvėn mases darbininkų, stumia juos alkio ir skurdo glėbin. Dabartiniame visuomenės surėdyme naujais išradimais naudojasi ir sau turtus krauna tik tie, kurie jau turi paglemžę viską savo rankose.

 

Bet ką gi tu darytumei, jeigu prieitumei tokių išvadų? – Viena iš dviejų: arba pradėtumei svaiginti savo sąžinės balsą visokiais gudriais samprotavimais ir pamažu, panaikinęs savyje doras savo jaunystės svajones, pradėtumei ieškoti pelningo gyvenimo ir stotumei į išnaudotojų eiles. Arba, – jeigu tavyje yra tvirta doros valia – sau pasakytumei: – „Ne laikas dabar užsiimti išradimais. Visų pirma reikia pakeisti darbo ir gamybos sistemą. Ir kuomet stambios privatinės nuosavybės daugiau nebebus, tuomet kiekvienas naujas išradimas pramonėje eis naudon visai žmonijai. Tuomet visa darbininkų masė, dabar vergaujanti, pasidarys susipratusių galvojančių žmonių mase; išradimams atsidarys plačiausios durys; – ir naujose gyvenimo sąlygose technika pradės taip greit vystytis, kad per keletą dešimčių metų pasieksime tai, apie ką šiandieną tik svajoti drįstame.

 

Ką gi galėčiau, pasakyti tau, mokytojau, liaudies švietėjau? Žinoma, turiu galvoj ne tą, kuris į savo profesiją žiūri kaipo į sunkų, įkyrų amatą, ir ne tam noriu pasakyti, bet tam, kuris tiki mokykla, kuris jaučiasi laimingas vaikučių tarpe ir kuris, žiūrėdamas į jų linksmus veidelius, turi viltį sužadinti jaunose jų galvutėse visuomeniškąsias mintis, kokios paties galvoje kadaise skraidė.

 

Dažnai matau tave nuliūdusį ir spėju, kodėl. Dar šiandien tavo mylimasai mokinys spindančioms akutėms atpasakojo pasaką apie Vilių Tellį, užmušusį tironą ir iškėlusį sukilimo vėliavą Šveicarijoje. Jo akutės spindėjo, jis, rodėsi, pats yra pasiruošęs stoti kovon su tironais ir gyvai kartojo Šilerio eiles:

 
„Nebijok vergo, traukančio pančius,
Nebijok laisvo žmogaus!“
 

Bet vos tik suspėjo vaikutis pareiti namo, tuojau pradėjo tėvas ir motina jį barti, kodėl nenusiėmė kepurės, sutikęs kleboną, policijos viršininką ir ištisą valandą skaitė jam „kantrybės ir paklusnumo“ pamokas.

 

O vakar tau pasakojo, kas išėjo iš tavo geresniųjų mokinių. Visi jie nukrypo į kitą kelią. Vienas iš jų pradėjo kliedėti apie kariškus laipsnius su blizgučiais; kitas įlindo į kokią tai fabriko kontorą, kad drauge su fabrikantu apvaginėtų darbininkus; trečias vėl susirūpinęs kokia tai šilta vieta ir t.t. O tu, padėjęs tiek vilties tuose savo numylėtiniuose, dabar vaikštai nuliūdusia širdimi galvodamas, kaip nesutampa gyvenimas su gerais sumanymais.

 

Taip, kol kas tu dar galvoji tokiomis temomis. Bet, rodos, per kokius du tris metus, pakankamai pergyvenęs tų visokių nusivylimų, atidėsi šalin savo mylimuosius klasikus ir pradėsi tvirtinti, kad Vilius Tellis iš tikrųjų buvo vaikus mylintis tėvas, bijojęs strėle sužeisti savo sūnų, vienok jis perdaug įsikarščiavo; sakysi, kad poeziją labai malonu skaityti vakarais, ypač po to, kai ištisą dieną aiškinai sudėtinių procentų taisykles, bet kad gerbiamieji poetai skraido padangėmis ir kad jų poezijos niekaip negali pritaikyti nei gyvenimui, nei būsimai pono mokyklų inspektoriaus revizijai... Ir tavo Šileris, Nekrasovas, pradės apsidengti voratinkliais gulėdami lentynoj.

 

Arba tarkime taip, – tavo jaunystės svajonės pavirs tavyje suaugusio žmogaus įsitikinimais. Tu panorėsi, kad visiems be išimties būtų pasiekiamas platus bendras išsilavinimas, kaip mokykloje, taip ir už jos sienų, ir jei būsi įsitikinęs, kad dabartinėse sąlygose to pasiekti negalima, tu pradėsi kritikuoti esamąjį surėdymą.

 

Tuomet tave paliuosuos ir greičiausiai be prašymo; tu paliksi mokyklą, ateisi pas mus ir drauge su mumis šviesi bei lavinsi suaugusius žmones, aiškindamas, kuo žmonija gali ir privalo tapti – kur ji eina ir kas jai trukdo užkariauti laisvę, gerovę ir laimę. Tu tada įstosi į socialistų eiles ir drauge su mumis dirbsi pertvarkymui dabartinio surėdymo, pašalinimui iš visuomenės kūno pelėsių ir supuvimų, kurie ėda gerąsias žmogaus puses, kurie ryja geriausias jo širdies stygas.

 

Pagaliau tu, jaunas dailininke, skulptoriau, poete arba kompozitoriau, – argi nepastebi, kad tau ir tavo kolegoms trūksta to didelio įkvėpimo, kuris vedžiojo didžiųjų senovės menininkų plunksną, teptuką ar skaptą? Ar nejauti, kad mūsų dienų menas išsinešiojo, sumenkėjo, kad meno srity viešpatauja bendras susmukimas, kuris žudo gabumus ir talentus? Bet kaip gi gali būti kitaip?

 

Tos aukštos laimės, to gilaus jausmo, kokį pergyveno atgimimo laikų menininkai, kuomet jie atidengė senojo pasaulio meno turtus ir patys naujai atgimė, dabartinis menas neturi. Šaunioji idėja, galinti daryti stebuklus – idėja revoliucinio pasaulio sužadinimo – dabartinio menininko dar neišbudino. Todėl be aukštų idėjų, be paskatinimų šių dienų menas ieško idėjų ir įkvėpimų vadinamame realizme ir „prakaite veido savo“ kamuojasi bandydamas atvaizduoti rasos lašą ant augalo lapo, kraują, raumenis, arba gaišta, knibžda prie visokių menkniekių, aprašinėdamas eilėmis ir proza kokias nors svaiginančias sąšlavų duobės dujas ar ištvirkusios moteriškės miegamąjį kambarį.

 

– Bet jeigu jau taip, tai ką gi daryti? – paklausi. Atsakymas paprastas. Jeigu tavo „šventoji“ ugnis ne kas kita, kaip kambary smilkstantis nakties žiburėlis, tai daryk ir toliau tą patį, ką iki šiol darei; po truputį tavo menas nusmuks iki sienų tepliojimo kokio nors turtuolio name, iki eilių rašymo operetei ar balaganui, iki smulkių feljetonėlių bulvariniame dienrašty – dauguma iš jūsų jau ir be to eina šiais keltais.

 

Bet jeigu tavo širdis iš tikrųjų plaka drauge su visos žmonijos širdimi; jeigu tu, kaip tikras poetas, menininkas sugebi nugirsti ir pagauti tikrąjį gyvenimą, – tuomet tu, matydamas ir jausdamas jūras žmonijos kentėjimų, kylančių aplink tave, mirštančius badu žmones, krūvas sušaudytų lavonų, dejavimus tavo brolių, kankinamų kalėjimuose, matydamas milžinišką kovą, kylančią visur prieš niekšus ir skriaudėjus – tu negalėsi pasilikti bešaliu.

 

Tu stosi į eiles nuskriaustųjų ir paniekintųjų, suprasi, koks didis ir neapsakomai gražus gyvenimas ten, kur verda kova už šviesą, už teisybę, už visos žmonijos laimę!

 

Bet tu mane sulaikai ir klausi: – Ką gi daryti, galų gale? Jeigu abstraktūs mokslai – prabangos dalykas, o konkretūs, taikomieji – eksploatacijos įrankis; jeigu įstatymai yra ne daugiau kaip neteisybės ir skriaudų įsikūnijimas; jeigu medicina – vien tik monai; jeigu mokykla pastatyta, kad sutrupėtų kovoje su gyvenimo praktika; jeigu menas be revoliucinių įkvėpimų pavirto niekais – tai ką gi lieka daryti!

 

– Ką lieka daryti? Viską ir viską! Milžiniškas darbas stovi priešais tave – darbas aukščiausiame laipsny, viliojantis, traukiantis; darbas, atitinkantis tavo sąžinę ir pajėgiantis patraukti tik pačius geriausius, teisingiausius ir tvirčiausius žmones...

 
Koks darbas? Tuojau sužinosi.
 

 

Laisvai vertė P. Šnekutis

P. Krapotkinas. Žodis jaunimui. S.-D. laikraščio „Pirmyn“ leidinys. Vilnius, 1928

 

Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“ Nr. 2, 2009 m. balandis 

Skaityti kitus „Juodraščio“ Nr. 2 straipsnius