Šiame pasaulyje nuolat užgimsta įvairių radikalių judėjimų – subkultūrų avangardas, atrodo, atsiranda vien tam, kad palenktyniautų su Situacionistų Internacionalu. Visai kaip koks Régis Debray (4), kuris lygiuojasi į „Panteras“, šios savo ruožtu – į Taikos ir laisvės partiją, kuri lygiuojasi į hipius, šie – į Seksualinės laisvės lygą, kuri lygiuojasi į skelbimus ant nugarų, šie – į žvilgančių leidinių viršelių kainas. Spyglys, Žiurkė, Geri laikai ir taip toliau – tai nebeturi jokios reikšmės. Tas pats senas šou, tik rinkos naujos. („Teorijos praktika“, Spektosituacionistų Internacionalo amerikiečių sekcija (išspausdinta „Situationist International“, New York, 1969, Nr. 1)
Šiandien vartojama moderni „meno“ sąvoka atsirado XVIII a., ir tada prasidėjo visa pasipriešinimo menui, kaip institucijai, tradicija. „Meno“ kategorija senovės Graikijoje ir viduramžių Europoje aprėpė daugybę sričių, kurias šiandien įvardytume kaip amatus. Tai, ką šiandien dar vadiname „menu“, yra „genialių“ žmonių reikalas.
Menas perėmė religijos funkcijas. Perėmė netgi ne kaip absoliutų pažinimą, bet kaip absoliučiai nepažinų pažinimą. Menininkas vyras laikomas „genijumi“, kad išreikštų jausmus, kurie tradiciškai laikomi moteriškais. Jis konstruoja pasaulį, kuriame pats tampa herojumi rodydamas savo „moteriškas“ savybes. Moters vaidmuo tokiame pasaulyje nereikšmingas ir antraeilis (5). „Bohemiškumas“ – tai vyriškosios lyties buržuazijos atstovų atributas. Kai kuriuos iš jų užvaldęs dar ir „genialumas“, nuo kurio neatsiejama ir ekscentrika. Moteriškosios lyties buržuazijos atstoves „vyriškasis genijus“ iš esmės laiko žemesnėmis pagal rangą arba tiesiog „isterikėmis“. O darbo klasės atstovai, kad ir kokia jų lytis, laikomi „protiškai nelygiateisiais“.
Tiek praktinis meno kūrimo procesas, tiek jo turinys yra sąlygotas klasinių ir lytinių faktorių. Nors meno apologetai unisonu tvirtina, kad „menas“ yra universali kategorija, tai netiesa. Peržvelgę galerijų ir muziejų lankytojų sąrašus įsitikintume, kad meno „vertintojai“ beveik be išimčių priklauso prie didesnes pajamas gaunančių individų grupės (6).
Kadangi „meno“ sąvoka projektuojama ir į viduramžių ikonas, beje, atgaline data, visai nenuostabu, kad visi meno sampratos oponentai buvo iš anksto prilyginti eretikams. Nuo to ir galime pradėti „laisvosios dvasios“ ieškotojų tradiciją, kuri sieja nemažai rašytojų: Gerrardą Winstanley, Abiezerį Coppe’ą, markizą de Sade’ą, Charles’į Fourier, Lautréamont’ą, Williamą Morrisą, Alfredą Jarry, po kurių buvo futurizmas, dada, siurrealizmas, letrizmas, įvairūs situacionistų judėjimai, fluxus, pašto menas, pankrokas, neoizmas ir šiuolaikiniai anarchistiniai kultai. Laikykime tai hipoteze ir neapsunkinkime savęs mąstydami, ar ši perspektyva „istoriškai korektiška“. Mes sukursime „prasmingą“ istoriją net iš šių padrikų fragmentų. Nesvarbu, ar mūsų istorija pagrįsta faktais, ar ne, tačiau ji, be abejonės, vis tiek padės suvokti šį prieštaringą fenomeną.
Viduramžiais šios utopinės srovės apraiškos buvo išimtinai „religinio“ turinio; o XX a. ši tradicija apibrėžiama kaip turinti išskirtinai meninę prigimtį. Toks kategoriškumas atspindi redukcionistines akademinių sluoksnių tendencijas: utopinė tradicija visais laikais norėjo sujungti visas žmogaus veiklos sritis. Viduramžių eretikai siekė panaikinti Bažnyčios valdžią ir sukurti dangų žemėje, o jų XX a. kolegos socialinės atskirties pabaiga laikė „politikos“ ir „kultūros“ supriešinimą (7).
Esminį lūžį minėtos tradicijos grandinėje įvykdė futurizmas, kurį pagimdė modernių technologijų ir viešojo transporto sistemos vystymasis. Kad patenkintų ideologinius savo „užsakovų“ reikalavimus, istorikai futurizmą traktavo tik kaip dar vieną amžių sandūros meninį judėjimą. Bet futurizmas toli peržengė tapybos, skulptūros ir poezijos ribas. Futuristai kūrė ir drabužius, ir architektūrą, ir – o tai ypač svarbu – futuristinę „politiką“, kuri visas sritis sujungė į „visuotinį“ judėjimą. („Mes jau gyvename absoliute, nes susikūrėme aplink tvyrantį greitį“, – skelbia pirmasis futurizmo manifestas.) Atmesti futuristinę „politiką“ kaip fašistinę – labai populiarus, bet visiškai nekorektiškas triukas. Nuo pat pradžių futurizmui įtaką darė Pierre‘as Josephas Proudhonas, M. Bakuninas, Friedrichas Nietzsche, ypač – Georges’as Sorelis. („Teateinie padegėjai apdegintais pirštais! Jie jau čia! Visai čia pat!.. Pirmyn! Padekite bibliotekos lentynas! Nukreipkite kanalus, kad užlietumėte muziejus!.. Koks neapsakomas džiaugsmas matyti tas senas puikias drobes, pakeitusias spalvą, sunaikintas, besisupančias ant bekraščio vandens bangų keterų!.. Paimkite kirtiklius, kirvius ir plaktukus! Negailestingai sudaužykite garbius miestus!“ – pirmasis futurizmo manifestas.)
Dadaistai savo teorinėje utopizmo praktikoje buvo daug nuoseklesni nei futuristai. Dada prasidėjo Ciuriche, bet susiformavo Berlyne. Richardas Huelsenbeckas manifeste „Kas yra dadaizmas ir ko jis nori iš Vokietijos?”8 atvirai reikalauja „visų sričių mechanizacijos ir progresyviojo nedarbo įvedimo visos šalies mastu“. Siekdamas sureguliuoti socialinį gyvenimą, jis siūlė įsteigti „patariamąsias dadaistų tarybas, padėsiančias reorganizuoti gyvenimą miestuose, turinčiuose daugiau nei 50 000 gyventojų“. Esė „En Avant Dada: dadaizmo istorija“ (1920) R. Huelsenbeckas „utopiją“ aiškiai sieja su „menu“ ir teigia: „Dadaistas privalo kovoti su menu kaip buržuazine apgaule, nes menas tarnauja buržuazijai kaip apsauginis moralės vožtuvas.“ Dar daugiau: „Dada yra vokiečių bolševizmas. Jis užkirs kelią buržua norui „prisipirkti meno, kad pateisintų pačius save“. Menas apskritai turi būti sutriuškintas, ir visiems matant, ir dada visomis išgalėmis tai darys.“
Vėlesnėje esė „Dadaizmo gyvenimas“ (1936) R. Huelsenbeckas be užuolankų nurodo dadaizmo virsmo menu kaltininką: „Tzara Paryžiuje sugadino dadaizmą iš esmės – jis eliminavo revoliucinį judėjimo elementą ir padarė jį tinkamą meno istorijai... Dada yra nuolatinis revoliucinis patosas, kuris prismeigia buržuazinį meną. Pats jis nėra meninis judėjimas. Net Vokietijos kancleris yra pastebėjęs, kad revoliucinis elementas dadaizme visuomet buvo stipresnis už konstruktyvų. Tzara dadaizmo neišrado – jis jo net nesuprato. Paryžiuje Tzara savo rankomis pasmaugė dadaizmą ir šis virto snobišku kelių asmenų užsiėmimu.“
Paryžiaus dada virto siurrealizmu. Šiuo pavadinimu utopizmo tradicija įgavo patį išsigimėliškiausią pavidalą per visą ikikarinį laikotarpį. Berlyno dadaistai kategoriškai atmetė tiek meną, tiek darbą (Situacionistų Internacionalas vėliau perėmė šias temas kaip pagrindą savo idėjoms), o siurrealistams buvo priimtina viskas – ir tapyba, ir okultizmas, ir froidizmas, ir daugybė kitų buržuazinių mistifikacijų. Iš tiesų, jei siurrealizmas būtų savarankiškas reiškinys, o ne vedinys iš dadaizmo, mes šiandien jo net neįtrauktume į utopinės tradicijos apžvalgą.
Šie ikikariniai judėjimai ir suformavo esminius XX a. utopinės tradicijos bruožus. Šios tradicijos puoselėtojai siekė ne vien meno integravimo į gyvenimą, kaip dažnai bandoma teigti, bet ir nedalomos visų žmogaus veiklos sričių visumos. Jie visuomet kritikavo socialinę atskirtį ir pritarė visuotinumo koncepcijai. Nuo 1920 m. utopistai pradėjo tiesiogiai šlietis prie dadaistų ir futuristų deklaruotų idėjų, nors žinojo, kad ankstesniais šimtmečiais šios pažiūros buvo traktuojamos kaip religinės erezijos.
Savilaida – dar vienas tradicinis skiriamasis bruožas, leidžiantis pasijusti nepriklausomiems nuo visuomenėje dominuojančių kultūrinių ir komercinių institucijų. Dėl šių priežasčių Niujorko „neodada“ ir europietiškas „naujasis realizmas“ nėra utopinės tradicijos dalys, nes jie buvo surežisuoti meno kritikų ir galerininkų pastangomis. Taigi užmerkite akis ir nematykite, kad meno „istorikai“ juos kildina iš dadaizmo. Netgi vokiečių „Group Zero“, savo pačių pastangomis organizavę parodas ir publikavę darbus savilaidos būdu, negali būti laikomi utopistais, nes savo veiklą įvardijo tik kaip „meną“.
XX a. utopistai stengėsi dirbti „meno“, „politikos“, „architektūros“, „urbanizmo“ ir daugybės kitų specializacijų srityse, siekdami jas kaip nors vėl sujungti į vieną. Utopistų tikslas – sukurti naują pasaulį, kuriame šios fragmentacijos nebeliktų.
Tikiuosi, skaitytojas supras, jog visi mano aprašomi judėjimai susikūrė kaip opozicija vartotojų kapitalizmui, bet nereikia pamiršti, kad jie išaugo iš tos pačios terpės, kurios organizacija paremta baziniais tokio kapitalizmo principais. Taigi logiška, kad ne visur ir ne visiems pavyksta visiškai atsiriboti nuo rinkos poveikio. Tai akivaizdu vien stebint, kaip dažnai visose srityse slepiamasi už „naujumo“ sąvokos, kuri senėjančioje visuomenėje tereiškia tuštybę. Šiaip ar taip, aptariami judėjimai retkarčiais sugebėdavo suplėšyti vyraujančios ideologijos saitus, o tuomet susidurdavo su vis ta pačia problema – „rimtąja kultūra“. Deja, kiekvieną kartą jų sankirta matoma iš vis kitos perspektyvos (9).
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tą faktą, kad dadaistinės tradicijos raidai turėjo įtakos bretoniškasis (10) „įšalas“, beje, labai panašus į stalinizmo efektą darbininkų judėjimui.
Čia nerašau ir apie utopistinio judėjimo sąsajas su dominuojančiomis organizavimo formomis, nes manau, kad šiuolaikinis skaitytojas tą sugebės atlikti ir be mano pagalbos. Daugumą čia aprašomų judėjimų aš tarsi atskyriau nuo bendros socialinės veiklos, bet tai nereiškia, kad jos buvo izoliuotos. Jokiu būdu. Aš tiesiog siekiau atskleisti faktus apie keletą reiškinių, kurie dėl įvairių priežasčių arba nutylimi, arba absoliučiai mistifikuojami.
_____________________
(4) Régis Debray (g. 1940) – prancūzų kairysis intelektualas, žurnalistas, valdžios pareigūnas ir profesorius. „Baltosios panteros“ – 1968 m. įsteigta baltųjų amerikiečių politinė partija, rėmusi „Juodųjų panterų“ judėjimą ir propagavusi kultūrinės revoliucijos idėjas. Taikos ir laisvės partija – kairiojo sparno socialistinė ir feministinė partija Kalifornijoje, įsteigta 1967 m. Seksualinės laisvės lyga – 1963 m. Niujorke įsteigta politinė organizacija, kuri propagavo seksualinę savo narių laisvę ir siekė politinių reformų, labiausiai paminėtinos – prieš cenzūrą ir abortų draudimą. (Vert. past.)
(5) Žr. skyrių „Didelis menas ir didelė kultūra“ Valerie Solanas „SCUM Manifeste“ (New York: Olympia Press, 1968). Jayne M. Taylor, kalbėdamasi su autoriumi, detalizavo šį V. Solanas teiginį.
(6) Detalesnę meno, socialinės klasės ir profesijos santykių statistinę analizę rasite Pierre’o Bourdieu knygoje „Distinction: A Social Critique of the Judgement of Taste“ (London: Routledge & Kegan Paul, 1984).
(7) Terminas „menas“ šiame tekste vartojamas daugybe viena kitai prieštaraujančių prasmių. Kai jis vartojamas tiesiogine prasme, tada turėtų būti siejamas su „aukštąja“ valdančiosios klasės kultūra. Nepaisant to, kai kurie iš mano aprašomųjų savo veiklos produktus irgi linkę vadinti tuo pačiu pavadinimu, nors jie nukreipti prieš dominuojančią valdančiosios klasės kultūrą. Kadangi šiuo atveju tarp signifikato ir signifikanto nėra fiksuoto ryšio, tai šį terminą vartoju „rimtajai“ (valdančiosios klasės) kultūrai įvardyti.
(9) 1987 m. spalio mėnesio „New Art Examiner“ numeryje Grantas Kesteris rašė apie judėjimą, su kuriuo esu susijęs ir aš: „Neoizmas yra ypač svarbus tuo, kad tęsia postmodernizmo tradicijas. Jau Sherrie Levine ir Jeffas Koonsas kritikavo „originalumą“ ir vartotojiškumą, kad jie yra vidinių meno pasaulio procesų pasekmė. Tam įtaką darė meno kūrinių kaip produktų, teikiamų rinkai, kūrimas. Neoizmas, sekdamas fluxus ir situacionistų pavyzdžiu, identifikuoja save su veikla, kuri negamina objektų, todėl jis yra svarbus alternatyvinis modelis. Neoizmas sugeba įtikinamai kritikuoti prekinę meno produkciją ir tuo pat metu palaikyti teorinį ir praktinį dialogą su sistema.“
(10) André Bretonas (1896–1966) – prancūzų rašytojas, poetas, dailininkas, siurrealizmo teoretikas ir pradininkas. Ilgainiui dėl diktatoriškų asmenybės bruožų pramintas „siurrealizmo popiežiumi“. (Vert. past.)
Stewart Home. Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos”. Iš anglų k. vertė Redas Diržys. K.: Kitos knygos, Juodraštis, 2009.
Skaityti daugiau iš Stewarto Home’o knygos „Kultūros antpuolis“
