stewart home kulturos antpuolis        Nors „Kultūros antpuolį” parašiau prieš daugiau nei 20 metų, prie šio darbo nuolat sugrįžtu. Taip yra todėl, kad jame pateikta informacijos santrauka svarbi ir man, ir daugybei kitų aktyvistų. Tuomet, kai rašiau „Antpuolį”, didžioji dalis informacijos buvo išbarstyta ir ją reikėjo surankioti iš įvairiausių šaltinių. Praėjus vos metams nuo pirmosios knygos publikacijos, Guy Debord’as ir jo puoselėta Situacionistų Internacionalo versija pasidarė madinga ne tik Prancūzijoje, bet ir angliškai kalbančioje Amerikoje. Deja, ši pomirtinė šlovė pernelyg dažnai lankė tik vieną situacionistų veiklos atšaką, tuo pat metu nukirsdama visus saitus, jungiančius ją su savo ištakomis.

 

40-osios 1968 m. gegužės metinės Londone buvo paminėtos gausybe šventinių kultūrinių renginių. Dėmesys sukilimui Prancūzijoje pasižymėjo ir keistokomis užuominomis į kitus reiškinius, pavyzdžiui, į Prahos pavasarį ir brutalų jo numalšinimą sovietų kapitalistų pajėgomis. Situacionistams buvo skiriama ypatinga vieta, nesvarbu, kad kokiais 1978 m. ar netgi 1988 m. tokie minėjimai būtų buvę iš viso neįmanomi, ką jau kalbėti apie situacionistų vaidmens iškėlimą 1968-ųjų gegužės kontekste, jeigu, žinoma, tokių švenčių metu situacionistai patys nebūtų kokiu nors būdu atkreipę į save dėmesio. Istorija nuolat perrašoma, bet nuo to netampa tikslesnė. Situacionistai užsitarnavo garbią vietą istorijoje jau vien todėl, kad formulavo kultūrą ir politiką siejančius klausimus, kad nutiesė kelius tarp teorijos ir praktikos, tačiau jų vaidmuo 1968 m. Prancūzijos sukilimuose yra aiškiai perdėtas.

 

Kitaip nei Situacionistų Internacionalas, kiti to paties laikotarpio sambūriai vis dar veikia ir įvairiomis formomis atsinaujina – pavyzdžiui, „Zanzibaro filmų grupė”, gyvavusi 1968–1970 m. Jų veiklą rėmė turtinga paveldėtoja, kairiųjų pažiūrų feministė Sylvina Boissonnas. Pasak legendos, ji sėdėdavo kavinėje, klausydavosi įvairiausių studentiškų atmatų istorijų ir, vos išgirdusi eksperimentiniam filmui tinkamą idėją, jos autoriui tuojau pat išrašydavo čekį solidžiai sumelei. „Zanzibaro” filmai buvo filmuojami naudojant 35 mm juostą be jokių scenaristų ar režisierių – dirbo vien menką filmavimo patirtį turintys arba jos iš viso neturintys žmonės. 2000 m. „Zanzibaro” filmus rodė „Cinémathèque Française”, o 2002 m. – Londono šiuolaikinio meno institutas, kur nors kitur šių darbų nebuvo įmanoma pamatyti. Per 1968 m. šventinius minėjimus Londono „Tate Modern” galerijoje buvo rodomas Danielio Pommereulle’io filmas „Vite” (1969) kartu su Jeano Luco Godard’o ir Chriso Markero darbais. Tiesa, D. Pommereulle’io sąsajos su „Zanzibaro” filmais nebuvo pabrėžtos nė vienoje filmų prezentaciją lydėjusioje diskusijoje. Šią grupę atradau pamažu, per ilgą laiką. „Zanzibaras” kur kas artimesnis letristų antikinematografui nei sąmoningai komerciniam J. L. Godard’o ar Ch. Markero kinui, todėl būtinai būčiau įtraukęs jį į savo knygą, jei tik būčiau ką nors apie juos žinojęs tada, kai rašiau „Antpuolį”. Tai nėra didelės spragos, kita vertus, skaitytojas gali pats jas ištaisyti, jei tik domėsis šia problematika.

 

Akivaizdu, kad fluxus tapo madingas angliškai kalbančioje Amerikoje tuo pat metu, kai galerijų pasaulyje padidėjo situacionistų paklausa. Fluxus judėjimą siekta išsaugoti kaip menininkų grupę, todėl jis buvo depolitizuotas, bet reikia pabrėžti, kad pernelyg dažnai ignoruojamos kraštutinės kairiosios jo įkūrėjo Jurgio Mačiūno pažiūros, – ką jau kalbėti apie J. Mačiūno bendražygį Henry Flyntą. Todėl netgi šiandien verta atvirai kelti tą patį klausimą, kurį suformulavau 9-ojo dešimtmečio pradžioje: kaip efektyviai suderinti radikaliausius fluxus ir situacionistų elementus, kad būtų įmanoma žengti dar vieną žingsnį šia kryptimi?

 

Revoliucinės kovos tikslas yra išlikti žmogumi įveikiant fizines, intelektualines ir emocines mūsų gyvenimo atskirtis, todėl akivaizdu, kad su susvetimėjimu negalime kovoti vien kultūriniais ar politiniais metodais. Mes turime iškelti tikslą: užkimšti visą kapitalistinę kanalizaciją ir paskandinti juos jų pačių šūde – įskaitant ir jų propaguojamą kultūros bei politikos atskirtį.

 

Po 1962 m. G. Debord’o šalininkai iškėlė politikos viršenybę prieš kultūrą, o 1966 m. fluxus žengė žingsnį priešinga kryptimi – pasirinko kultūrą. Tarp šių dviejų nuolat besikeičiančių polių egzistuoja tam tikra pusiausvyra ir mes privalome jos nuolat ieškoti.

 

Be to, fluxus bandė generuoti pašto meno idėją, kuri ilgainiui tapo tam tikra alternatyva meno istorijai ir galbūt galėtų būti priskirta prie folkloro. Dažnai ignoruojama ir aplinkybė, kad pašto menas kurį laiką funkcionavo kaip interneto pirmtakas – vadinamasis „Webb 2.0” arba „popierinis tinklas”. Pašto menas iki šiol išliko kaip visiškai decentralizuotas globalus bendraminčių tinklas. Kylant pašto paslaugų kainoms ir krintant darbo kokybei, ši veikla pamažu persikėlė į interneto erdvę. Iš pašto meno kilęs neoizmas sujungė paštą su internetu. Prancūziškai kalbantys kanadiečiai neoistai teigia sukūrę netgi pirmuosius kompiuterių virusus bei praktikavę daugialypes programišių technologijas. „Kultūros antpuolyje“ nieko apie tai nerasite, nes šių veiklų svarbą suvokiau jau parašęs knygą.

 

Atvirai sakau, kad „Kultūros antpuolis” nėra ta knyga, kurią reikėtų pasyviai kontempliuoti. Ne, ji skirta aktyviam naudojimui, jos turinys gali būti permontuotas ir iš naujo surikiuotas visiškai kitokiomis formomis bei kombinacijomis. Nors mes gyvename pasaulyje, kuris išoriškai itin skiriasi nuo to laikotarpio, kuriame gyveno mano aprašytos grupės ir judėjimai, jų metodus, sukurtus prieš 20, 30, 40 ar netgi 50 metų, galima efektyviai pritaikyti ir šiandien. Dar 7-ajame dešimtmetyje „Juodosios kaukės” (Black Mask) aktyvistai benamiams dalijo atsišaukimus, kad šie galėtų gauti nemokamų gėrimų per parodų atidarymus. 1990 m. Londone aš pasinaudojau šia taktika ir taip sukėliau sumaištį literatūriniuose renginiuose. Panašios taktikos tebėra efektyvios kaip ir anksčiau, bet mes privalome sukurti naujas kovos su kapitalizmu strategijas.

 

Kultūrinės ir politinės problemos niekada nebus išspręstos iki galo – revoliucinis procesas turi vykti nuolat. Mums metami vis nauji iššūkiai, bet turime nedelsdami išspręsti ir vieną itin įsisenėjusią problemą – suprekinimą ir vartotojiškumą. Šios knygos tikslas – apžvelgti praeityje surengtus kapitalistinės kultūros antpuolius ir rasti būdų, kaip tęsti šį procesą.

 
Stewartas Home’as, Londonas, 2008 m. birželis
 

Stewart Home. Kultūros antpuolis: utopinės srovės nuo letrizmo iki „Klasių kovos”. Iš anglų k. vertė Redas Diržys. K.: Kitos knygos, Juodraštis, 2009.

 

Skaityti daugiau iš Stewarto Home’o knygos „Kultūros antpuolis“