Kategorija: Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

Paskelbta: 2009 m. birželio 15 d.

        Pabaiga. Skaityti pradžią

 

        Bet protesto bangos perėjo ne vien tiktai Barceloną. Jos apėmė visą Katalūniją ir kitas Ispanijos provincijas. Persimetė į miestelius ir kaimus ir tenai reiškėsi dar griežtesnėmis formomis, negu pačioj Barcelonoj. Madride buvo smarkus susišaudymas su civiline gvardija ir kareiviais, Leridoj iš abiejų pusių buvo sužeistų ir užmuštų, Valencijoj sprogo dvi didelės bombos ir buvo smarkūs susišaudymai, Kadikse, Murcijoj, Geronoj ir kituose didesniuose miestuose pasikartojo tie patys reiškiniai.

Ypač griežti revoliucionieriai buvo mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, kur policijos jėgos buvo visiškai likviduotos. Ripolete ir Sardanjoloj išvaikė kai kuriuos ten esančius policininkus, užėmė miesto savivaldybės namus, numetė valdišką vėliavą, vietoj jos įkėlė kitą – raudonos ir juodos spalvos ir paskelbė laisvąjį komunizmą.

Salente, tam pačiam Salente, kuris praeitais metais buvo kartu sukilęs su visais Liobregato kasyklų apylinkės kaimais ir pradėjęs laisvojo komunizmo dienas, buvo apsupta civilinė gvardija, užmuštas jos viršininkas, o visi kiti kareiviai nuginkluoti.

Tarrasoj, kuri praėjusiais metais, protestuodama prieš darbininku deportavimą į Afrikos Sacharą, buvo sukilusi, išvaikiusi visus valdžios atstovus ir iš savivaldybės rūmų paskelbusi laisvąjį komunizmą, taip pat buvo smarkūs susirėmimai su civiline gvardija.

Padralbos Valencijos kalnuose esančio nemažo miestelio gyventojai apie šiuos įvykius sužinojo tiktai pirmadienį. Jie manė, kad jau prasidėjusi socialinė revoliucija, ir, nenorėdami atsilikti nuo kitų Ispanijos provincijų, iš ten buvusių civilinės gvardijos kareivių atėmė ginklus, sunaikino jų būstą ir liepė eiti kitur ieškotis vietos, kur galėtų užsidirbti duoną. Tuo tarpu patys, be jokio šūvio ir niekam nesipriešinant, paskelbė laisvąjį komunizmą ir pradėjo registruoti visus norinčius dirbti, pabrėždami, kad įsistiprinus naujajai tvarkai maistą galės gauti tiktai dirbantieji.

Bugarros gyventojai padarė tą patį. Tiktai jie, paskelbdami naująją santvarką, išnešė į aikštę visus senus savivaldybių dokumentus, visus, ligi paskutinio popierėlio, ir iškilmingai sudegino. Vėliau buvo bepradedą tvarkytis naujais pagrindais, bet sekančią dieną ligi jų atėjo žinia, jog artėja didelės policijos jėgos, kurios vėl nori vietos kareivinėse pasodinti civilinę gvardiją. Visas Bugarros miestelis nutarė užsidaryti savo lūšnose ir visai nesirodyti atvykstantiems policininkams. Kai miestelio galan įvažiavo pirmas policijos automobilis ir iš jo išlipo šeši policininkai, pasigirdo viena šūvių papliūpa, nuo kurios trys policininkai buvo vietoj užmušti, o du smarkiai sužeisti, kurie vėliau mirė ligoninėj. Paskui sekąs automobilis tiktai privažiavo prie kaimo galo, surinko sužeistuosius ir mirusius ir grįžo atgal į Valenciją.

Visą naktį miestelis atrodė išmiręs, niekur nebuvo matyti žmonių, bet žinia apie įvykius naktį pasklido po visą miestą. Šovusieji jau suprato, jog jų laukia liūdnas likimas. Žinojo, jog kitą dieną atvyks dar didesnės policijos jėgos, ilgai nedelsę pasiėmė savo ginklus ir paryčiu, atsisveikinę su savo draugais, išėjo į kalnus, kol visame krašte kilusi revoliucija leis jiems vėl grįžti prie savųjų.

Kitą dieną miestelį apspito apie penki šimtai civilinės gvardijos kareivių, bet ir šį kartą gatvėse nebuvo matyti nė gyvos dvasios, net šunes, ir tie priemenėse uždaryti tylėjo. Šis nepaprastas mirusio miestelio vaizdas civilinei gvardijai įvarė dar daugiau baimės, ir ji šaudė į kiekvieno namo langus ir duris. Nors kaimelyj tebebuvo tiktai darbo išvarginti vyrai, moterys, seniai ir vaikai, kurie, pamatę langus daužančias kulkas, sugulė ant žemės, bet civilinė gvardija rado reikalinga kulkomis sudaužyti visus lūšnų langų stiklus.

Bet smarkiausios policijos ir valstiečių kovos įvyko Kasas Viechas kaime, kuris randasi Kadikso provincijoj.

Kasas Viechas kaimo ūkininkai, kurių yra ne daugiau kaip pusantro tūkstančio, gyvena labai skurdų gyvenimą. Visi minta žemės darbu, bet nė vienas jų neturi nė vienos kvadratinės pėdos žemės. Visos tos apylinkės, kurias tiktai akis gali aprėpti nuo aukščiausio kalno viršūnės, priklauso grafui Medinačeli, kuris yra įveltas į rugsėjo mėnesio monarchistų sukilimą ir kurio turtų dalį valdžia jau yra konfiskavusi. Nuo Kasas Viechas ligi pirmos geležinkelio stoties yra 42 kilometrai, o ligi pirmo žmoniškesnio vieškelio – 12. Be paties grafo Medinačeli, apie šį kaimelį niekas nieko negirdėjo ir nežinojo. Jis buvo visų užmirštas ir visų apleistas.

Antradienį, sausio mėn. 10 dieną, į kaimelį atėjo žinios, jog visa Ispanija verdanti ir, ko gero, jau prasidėjusi revoliucija. Ir tuo metu, kai kitose Ispanijos vietose protesto bangos jau buvo aprimusios, Kasas Viechas kaimo gyventojai pasiryžta išvyti iš savo kaimo civilinę gvardiją.

Jie apsupa gvardijos kareivines ir pasiūlo gvardijai geruoju atiduoti ginklus ir ramiai išvykti ten, iš kur yra atvykusi. Pastaroji nesiryžta geruoju ginklų atiduoti, todėl netrukus prasidėjo susišaudymas. Kai buvo mirtinai sužeistas civilinės gvardijos kapitonas, buvo duotas įsakymas išsikraustyti civilinės gvardijos kareivių žmonoms ir vaikams, nes buvo matyti, kad susirėmimas būsiąs labai rimtas. Kaimiečiai išleido gvardiečių moteris ir vaikus ir, visai jų neliesdami, leido apsigyventi ramiose vietose.

Kovos tęsėsi tol, kol pasidavė visi civilinės gvardijos kareiviai, kurių daugumas buvo smarkiai sužeisti. Bet kitą dieną žinios pasiekė Kadikso gubernatorių, kuris pasiuntė policijos kuopą į Kasas Viechas kaimą. Atvykstančioji policija jau rado išardytus tiltus ir greitomis iškastus apkasus. Ten pat rado ir kaimiečių sargybas, kurios policijos kapitonui pareiškė, kad jie nieko nėra padarę, bet tiktai išviję civilinę gvardiją, ir jeigu civilinė gvardija negrįšianti į kaimą, ten būsiąs kuo didžiausias ramumas.

Policija, nesileisdama į didesnes kalbas, tuojau pradėjo šaudyti ir, žinoma, lengvai prasilaužė pro silpnus kaimiečių apkasus. Bet daug sunkiau buvo įžengti į patį kaimą. Ten juos jau pasitiko taikli šautuvų ugnis, kuri smarkiai sužeidė kai kuriuos policininkus ir policijai pastojo kelią įžengti į kaimą.

Kai atvyko dar pora policijos kuopų, pavyko pralaužti kaimo sienas ir įžengti į patį kaimą. Bet ten esantieji kaimiečiai susirinko savo vado namuose ir atvykusiai policijai nenorėjo pasiduoti.

Kaimiečiai dėl to namo kovojo krauju ir gyvybe. Kai po ilgų susišaudymų policija negalėjo priversti kaimiečių pasiduoti, atsirado pora drąsiu policininkų, kurie prišliaužė prie namo ir šautuvų buožėmis pradėjo daužyti priemenės duris. Duris atidarė pats namų savininkas Seisdedos (5), bet čia pat tarpduryj krito mirtinai sužeistas policininkas, o kai antrasis bandė griebtis ginklo, įniršęs namo savininkas puolė policininką, atėmė iš jo šautuvą, įsitempė į priemenaitę, parsimetė ant žemės ir peršovė dešiniąją ranką, kad pastarasis negalėtų šaudyti. Paskui jį įmetė į tvartą. Vėliau, apsupusios policijos dalims be pertraukos šaudant, tas pats Seisdedos išėjo laukan ir atsikabino užmušto policininko revolverį.

Viduje revoliucinių kaimiečių buvo nedaug: tėvas su savo jaunu sūnumi ir dvidešimties metų dukterimi Libertaria (6), josios sužadėtinis Galinito, vietos anarchosindikalistų sindikato sekretorius ir dar keletas pasiryžusių valstiečių. Libertaria nedraudė nei mylimo tėvo, nei mylimojo, bet visą laiką buvo jų geriausioji padėjėja.

Jie šaudėsi ištisą parą, ir iš Seisdedos namų paleistų kulkų žuvo ne mažas skaičius policininkų, bet policija dėl ypatingos namo strateginės padėties negalėjo prie jo prieiti. Iš dviejų pusių pastatė kulkosvaidžius ir kulkosvaidžių kulkomis sukapojo ne tiktai stogą, bet ir sienas. Kai valstiečiai pamatė, jog name juos gali pasiekti kulkos, tada jie persikėlė į tvartą. Tvarto sienos buvo mušto molio, jų negalėjo pramušti net kulkosvaidžių kulkos; pro siaurus sienų langus jie galėjo kuo geriausiai matyti priešą ir jį šaudyti.

Policijos kapitonas, įsitikinęs, jog paprastomis kulkomis nepriversiąs revoliucionierių pasiduoti, rytui auštant įsakė paleisti keletą degamų bombų, nuo kurių užsiliepsnojo Seisdedos namas. Kada pradėjo kristi liepsnojantis stogas ir viduj esantiems maištininkams nebuvo kur dingti, siauru takeliu pasileido bėgti iš namo. Bet bebėgančius iš namo jau pasitiko smarkus kulkosvaidžių lietus. Ir čia, prie Seisdedos kluono, įvyko didžiausioji paskutinių laikų tragedija: buržuazijos pasiųstieji agentai ne tiktai padegė ramaus valstiečio namus, bet užmušė jį pati, besigelbėjantį nuo ugnies. Paskutiniais policijos pranešimais nuo kulkosvaidžių kulkų žuvo pats Seisdedos, žuvo jo jaunas sūnus, žuvo du jo giminiečiai ir dar trys jame buvusieji revoliucionieriai. Nuo kulkosvaidžių kulkų žuvo ir vienintelė jo duktė Libertaria. Kaip per stebuklą išliko gyvas tiktai jos mylimasis, kuris, nors ir sužeistas, pasinaudojo ryto tamsa ir paspruko.

Su didžiausia širdgėla Kasas Viechas kaimiečiai žiūrėjo į Monteano Cruz, vadinamo Seisdedos, rūkstančius namus ir dar labiau jiems suspaudė širdį žinia apie nelaimingą Cruz likimą, kuris jį ištiko prie jo paties kluono. Monteano Cruz, Seisdedos, jo šeimos ir jo draugų tragedija yra visų Ispanijos valstiečių tragedija, o pats Cruz yra tos tragedijos simbolis, nes žodis Cruz reiškia dar ir Kryžių.

Galinito, vietos sindikato sekretorius, nors ir sužeistas, paspruko į kalnus. Į kalnus taip pat išvyko ir kiti ginklus sugebantieji vartoti vyrai. Neskaitant policijos užmuštų aštuoniolikos kaimiečių, paskutiniais policijos pranešimais Kasas Viechas kaime trūksta 40% gyventojų. Jokia paslaptis, kad jie visi yra išvykę į kalnus, kur jų negali prieiti jokia policija. Prie Kasas Viechas maištininkų taip pat prisidėjo Medina Sidonija ir Kotui didelių apylinkių valstiečiai. Valdžiai gerai žinoma, jog jie yra puikiai ginkluoti, nes čia vienur, čia kitur priverčia bėgti gana stiprius raitus civilinės gvardijos būrius.

Kalnams ištirti ir nustatyti sukilėlių buveinėms valdžia pasiuntė net kariškąjį orlaivį, bet jis, apsukęs didelę kalnų dalį, nieko negalėjo surasti, nes krūmokšniais apžėlusiuose kalnuose sunku įžiūrėti visą amžių tuose kalnuose praleidusį ir iš tų kalnų mitusį valstietį.

Galimas dalykas, kad vietos buržuazijai respublikoniškos valdžios rankomis pavyks sugauti kai kuriuos į kalnus išvykusius valstiečius, gal būt pasiseks suimti vieną kitą civilinės gvardijos užmušėją, taip pat gali pasisekti sudaryti kai kuriems maištininkams bylas, bet jai jau nepavyks sulaikyti ispanų darbo liaudį nuo žingsnio į naują santvarką. Pirmomis šio protesto dienomis visa juodoji reakcija prieš darbo klasę reikalavo kuo didžiausių represijų, o vidaus reikalų ministeris, išėjęs iš ministerių kabineto posėdžio, spaudos atstovams davė suprasti, jog paskutiniuose įvykiuose dalyvavusieji darbininkai bus atiduodami karo teismams. Bet užteko jam tiktai šiuos žodžius ištarti, ir visa darbo klasė pradėjo bruzdėti.

Anarchosindikalistinės Darbininkų Konfederacijos komitetas tuojau išleido didžiulį atsišaukimą į ispanų darbo klasę ir savo narius, kuriame pabrėžia, jog Konfederacija neorganizavo paskutinio judėjimo ir savo nariams neliepė pradėti nei paprasto, nei revoliucinio streiko. Bet ji neslepianti, jog nesmerkianti kai kurių anarchistinių grupių protesto priemonių prieš kas kartą vis siaučiančią reakciją ir solidarizuojanti su reakcijos naguosna pakliuvusiais draugais. Jeigu gi buržuazija pradės suimtuosius „teisti“ karo teismais, ji įsakysianti visiems savo nariams pradėti visuotinį protesto streiką, kuris labai lengvai gali tapti revoliuciniu.

Šis pareiškimas privertė sumažinti jau pašlijusios buržuazijos apetitus, nes ji labai gerai žino, kad revoliucinio Konfederacijos streiko taip lengvai numalšinti ji nepajėgsianti. Toliau matantieji jos atstovai patys abejoja, ar jį pajėgtų numalšinti.

O įsakymą pradėti revoliucinį streiką, kaip mini tas pats Konfederacijos nutarimas, ji gali duoti pirmąją jai patogią dieną...

Kai Aukštojo Liobregato darbininkai praeitais metais pirmą kartą paskelbė laisvąjį komunizmą ir per keletą sukilimo dienų parodė, jog darbininkai – tegu bemoksliai, beraščiai ir be tinkamo auklėjimo – pajėgia dirbti ir tvarkytis be viršininkų ir išnaudotojų, jie pralaužė didžiausią abejojimų sieną ir įrodė, jog naujoji santvarka yra galima. Nuo to laiko daugeliui tapo aišku, jog laisvasis komunizmas nėra neįgyvendinamoji ir nepasiekiamoji anarchistų svajonė, bet tokia visuomenės santvarka, kurią galima šiandien, ryt arba poryt pradėti kurti.

Tai patvirtina tie faktai, jog šiemet jau keliolika tos pačios Ispanijos miestų ir kaimų drįso panaikinti seną santvarką, paskelbė laisvąjį komunizmą ir ėmėsi pirmųjų žingsnių jam įgyvendinti. Sukilusiuose miesteliuose plevėsuojančios raudonos ir juodos vėliavos nėra paprastu maišto simboliu, bet jos taip pat reiškia pradžią naujos santvarkos, kuri yra pagrįsta darbu ir teisingumu.

Kad ši tvarka gema iš susipratusios darbo liaudies širdžių gilumos matyti iš tų veiksmų, kuriais imamasiįgyvendinti pirmieji reikalingi darbai. Jeigu panagrinėsime pirmuosius žingsnius bet kurioje vietoje, kur buvo bandoma įvesti laisvasis komunizmas, pamatysime, jog tie kaitrios saulės nudeginti kaimiečiai, arba visai paliegę kasyklų darbininkai, parodė didelį sumanumą ir aukštus humaniškumo jausmus.

Maždaug visuose naująją tvarką paskelbusiuose kaimuose pirmiausia kyla buržuazijos nuginklavimo klausimas. Kaimiečiai, pasiėmę turimuosius ginklus, pirmiausia eina į tuos namus, kur žino, kad gyventojas nepuls su ginklu rankoje, ir jam pasiūlo prisidėti prie naujos santvarkos gynėjų arba atiduoti ginklus. Jeigu prisideda, tuo padidina savo narių skaičių, jeigu atiduoda ginklą, geriau apsiginkluoja tas, kuris ėjo pasikišęs pjautuvą.

Vėliau eina kelti žinomus darbo klasės priešus, jiems išaiškina reikalą ir pasiūlo tuojau atiduoti ginklus. Pastarieji ginklus atiduoda dažniausiai be jokio pasipriešinimo, nes jie tikrajai kovai niekad netiko, jie visuomet dėdavosi drąsuoliais, kai turėdavo paklusnius ir už pinigus mirti einančius ir jų reikalus ginančius darbininkus. Kada nuginkluoja didžiumą buržuazijos ir surenka pakankamą ginklų skaičių, tada eina prie valdžios atstovų: monarchijos laikais rinktų savivaldybių narių, prie tarybos narių, prie burmistrų, seniūnų arba viršaičių. Vietomis šie valdžios atstovai patys prisideda prie naujos tvarkos šalininkų, bet dažniausiai (tai ryški visos Ispanijos savivaldybininkų žymė) jie staiga apserga. Atėjusieji darbininkai nė į kalėjimą jų neveda, bet pastato sargybą ir laukia, kol savivaldybininkas pasveiks arba prisidės prie naujosios santvarkos.

Neužmiršta, aišku, ir vietos klebono, nes visi Ispanijos kunigai, nors liaudį ir įtikinėja Dievo Apvaizdos galia, bet patys ja, matyt, netiki, nes dažniausiai esti labai gerai ginkluoti. Kai darbininkai pradeda belsti į jo duris, jis, žinoma, mano, jog revoliucionieriai atėjo jį užmušti. Bet kai pastarieji jam išaiškina, jog jie nori tiktai ginklus surinkti, tad jis atidaro duris ir atiduoda ginklus. Vietomis sukilėliai nei nekrečia klebono namų, bet pasitiki jo tartu žodžiu.

Tuo tarpu pradeda švisti ir pradeda bruzdėti ir judėti visas miestelis. Vieni renkasi prie savivaldybės namų, o antrieji eina prie civilinės gvardijos kareivinių. Civilinės gvardijos viršininkui ir kareiviams praneša, jog laimėjo laisvasis komunizmas ir todėl kviečia atiduoti visus ginklus. Čia pat pabrėžia, jog jiems nieko nedarysią, o jeigu jie nori ir toliau pasilikti gyventi naujoj komunoj, turės dirbti kartu su visais darbininkais.

Savivaldybės aikštėj visas miestas arba kaimas padaro pirmą viešą nutarimą, kuris jau visiems yra privalomas. Dažniausiai ten nutariama sunaikinti savivaldybės dokumentai, kuriuose nėra nieko kito sužymėta, kaip kaimiečiams kraunami mokesčiai, pabaudos ir naujokų šaukimo bei kareiviavimo lapai. Tame susirinkime nutariama nuleisti valstybinė vėliava ir iškeliama juoda ir raudona vėliava. Ten pat priimami ir pirmieji nutarimai darbo pasiskirstymo reikalu, išrenkama komisija, kuri rūpinasi visą kaimą aprūpinti maistu.

Tose vietose, kur civilinė gvardija atsisako kalbėti su sukilusiais valstiečiais ir darbininkais, tuojau prasideda susišaudymas. Bet buvo ir tokių vietų, kaip, pav., Rinconada, Andalūzijoj, kur civilinė gvardija atsisakė duoti ginklus, bet taip pat nepuolė kaimiečių. Pastarieji ten pastatė savo sargybas, kad negalėtų išeiti ir kliudyti naujai tvarkai, tuo tarpu patiems civilinės gvardijos kareiviams pasakė, jog už kelių dienų jūs patys įsitikinsite, jog laisvasis komunizmas jau yra realybė, jog prievarta jau yra pasibaigusi visiems laikams, ir už keletos dienų jūs patys mesite savus ginklus, nes jie nėra duonos gaminimo įrankiai, ir pasiėmę kastuvus ateisite dirbti kartu su savo broliais išlaisvintą žemę.

Bet... už poros trejetos dienų atėjusieji civilinės gvardijos ir policijos batalionai išardo darbininkų trokštamos santvarkos pradus, daugelį surakina ir išveža į didžiųjų miestų kalėjimus, o vietos kareivinėse vėl apgyvendina civilinę gvardiją. O jeigu kur naujos tvarkos nešėjai pasiryžta ginklu rankose ginti savo užvestą tvarką, ten civilinė gvardija ne tik kulkosvaidžius ir rankines bombas pradeda vartoti, bet padegamomis bombomis išdegina visas sodybas, o nuo ugnies bėgančius kaimiečius išskina kulkosvaidžių ugnimi...

Kokia skirtinga yra vienų ir kitų elgsena! Kai vieni tampa padėties viešpačiais, niekam nei plaukas nuo galvos nenukrinta, niekur nevartojama prievarta, niekam neprapuldomas ir nesugadinamas mažiausias menkniekis, bet vos tiktai grįžta buvusieji valdovai, upėmis nuteka kraujas, dūmais nurūksta sodybos ir kalėjimai prisipildo pančiais apkaltų žmonių.

Bet tiktai šios elgsenos skirtumu galima išaiškinti tos jėgos stiprumą, kuri nuveikia šautuvus, kulkosvaidžius ir degamąsias bombas; tiktai šiais nepaprastais liaudies gerais norais galima išaiškinti ta aplinkybė, jog praeitais metais laisvasis komunizmas buvo paskelbtas tiktai Aukštajame Liobregate, Figolose, o šiemet jį paskelbė dešimtys po įvairius Ispanijos kampus išmėtytų miestelių ir kaimų; tiktai šiais aukštais humanizmo jausmais galima išaiškinti visas tas ispanų darbo liaudies simpatijas naujai santvarkai, reiškiamas paskutinio protesto aukomis.

Ispanų darbo liaudis turbūt bus pirmoji, kuri ne tik Europai, bet ir visam pasauliui per socialinę revoliuciją praskins kelią į naująją laisvės santvarką.

Kategorija: Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

Paskelbta: 2009 m. birželio 15 d.

        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Palyginę Ispanijos kalėjimų sutvarkymą ir kalinių gyvenimą su kitų respublikoniškų Europos valstybių vidujiniu kalėjimų gyvenimu, rasime daug skirtumų.

Jau senaisiais monarchijos laikais kalėjimuose visi žino, kaip toli yra oficialūs visokių ministerijų ir direktorių pareiškimai nuo realybės. Ir jeigu kur tas reglamento ir realybės skirtumas labai žymus, tai tam buvo stengiamasi įgyvendinti liberališkesnė dvasia, ir oficialiuose kalėjimų reglamentuose buvo pažymima, kad kalėjimų tikslas yra kalinį ne bausti ir kankinti, bet padaryti jį nepavojingą dabartinei santvarkai, jį pataisyti. Bet šiandien tikrais laikotarpiais Ispanijoj jis buvo žymiausias.

Diktatūros laikais kai kurie Ispanijos kalėjimai buvo paversti tikrais inkvizicijos namais. Tegu nevartojo ugninio laužo, bet kaliniams buvo taikomos visos kankinimo priemonės, kokios tiktai kalėjimininkams buvo prieinamos. Kalėjimo administracijos karceriuose išlaikydavo žmones po 16–18 mėnesių. Toki atsitikimai yra žinomi tiktai Ispanijai. Užtenka paminėti tą faktą, kad valdžia, ypač diktatūra, jeigu norėdavo atsikratyti kokių nors savo politišku priešininku, tai kalėjimo režimą pavartodavo kaip priemonę jam numarinti. Yra buvę atsitikimų, kad kalinį po pusės metų, po metų lydėdavo į kapus. Šituo būdu nužudyto rev. kapitono Sančes mirtis dar stovi visų ispanų atmintyj, nes jis atsiskyrė nuo savo draugų pačios respublikos paskelbimo išvakarėse.

Pirmomis respublikos dienomis viskas žymiai pasikeitė. Naujieji ministeriai pabrėždavo, kad jie visiškai atskirs teismų organus nuo vykdomosios valdžios. Kalėjimus ir visą teisingumo ministeriją žadėjo paliuosuoti nuo policijos įtakos. Šitokio atskyrimo būtinumą aiškina visi šių dienų teisės mokslo aiškintojai, bet kai patys profesoriai imasi praktiškai tai gyvendinti, nei patys nepasijunta, kaip susipina visi šio valdžios dvilypumo galai. Na, bet ispaniškieji respublikonai pirmomis dienomis vis dėlto įsakė policijai pasitraukti, panaikino daugelį nuostatų, kuriais administracija galėjo kalinį bausti, pagerino maistą, įsakė visiems tarnautojams žmoniškai elgtis su kaliniais ir pašalino daugelį viršininkų, kurie buvo išgarsėję kaip kankintojai.

Bet tikrumoj tas pertvarkymas vyko taip, kaip ir visos naujos respublikos pertvarkymas. Viršininkai buvo atstatyti. Bet daugumas jų padavė pareiškimus, jog jie daugiau nesą monarchistai, bet respublikonai, dėl to vėl buvo priimti tarnybon, tiktai tarnybos vietos duotos kitose provincijose. Su respublika ir Barcelonos kalėjimas gavo naują viršininką, bet jis atkeltas iš Pietų Ispanijos provincijų.

Dabar kalėjimininkai kalinį vadina senjoru, į vienutę eiti prašo, iš vienutės išeiti prašo, kreipdamiesi visada prideda: „būsi, senjor, toks geras“ padarysi tai ir tai. Apie kalinių pageidavimus praneša vyresniesiems, na, ir jeigu gali, tuos pageidavimus stengiasi patenkinti, arba bent nuduoda, kad kalinio būkle tikrai susirūpinę.

Ne pro šalį bus pažymėti, kad šitokia kalėjimininkų elgsena su suimtaisiais kaliniams ir visuomenei brangokai kainavo. Ispanai – svietas karštas. Ir jeigu kuris nors kalėjimininkas pradėdavo perdaug rodyti savo galią, kalinių draugai pasistengdavo jį sudrausti. Kai kuriems pakakdavo paprasto perspėjimo, kitiems apkūlimo, bet daugelis atidavė net gyvybę. Teroro šėlimo laikais kalėjimų viršininkai buvo šaudomi lygiai su žvalgybininkais. Negalima juk pasakyti, kad viršininko arba kito tarnautojo mirtis nepadarytų įtakos į kitus kalėjimininkus. Be to, turbūt, nė vienoj valstybėj taip dažnai neatsitinka, kad kalėjimininkus pultų patys kaliniai. Su laisvu ispanu kai kuriais klausimais kalbėtis reikia labai atsargiai, bet su kaliniu, ypač, jeigu jis jaučiasi kalėjiman įmestas neteisėtai, reikia būti dvigubai atsargesniu. Pakanka mažos kibirkšties, kad jis visomis keturiomis pultų sargą; todėl dažnai atsitinka, kad sargai pačiose kalėjimo galerijose atiduoda savo gyvybę. Todėl kalėjimininkų žmoniškumas iš dalies paremtas ir baime.

Nepaisant visų šių privalumų, valdžios žmonių silpnybės reiškiasi visur vienodai, visi jie lyg tyčia laisvės netekusį žmogų stengiasi skriausti.

Mačiusiam kitų valstybių kalėjimus, kuriuose protestai labai mažai ką tereiškia ir kur tekdavo tenkintis kalėjimininkų primestais daviniais, tas ispanų atkaklus ir griežtas savų teisių gynimas ypač stebina.

Nuveda mus, pav., į skirstomąją kamerą. Rytą apie 7–tą valandą visiems dalina bliūdus ir šaukštus. Kai kuriems teko nauji, bet kitiems pakliuvo jau vartoti.

Tuoj pat vienas kalinys pareiškė valdininkui, kad iš duoto bliūdo jis negalįs valgyti, bliūdas jau esąs vartotas.

Valdininkas jam pradeda aiškintis, kad dabar neturįs kito, dabar esą labai daug naujų kalinių, todėl negalįs visiems ištekti, tvirtina, kad indai yra švarūs, prašo dar kartą išsiplauti ir tenkintis.

Vyrukas tylomis išklausęs pamokslą dar kartą pareiškia, kad iš duoto bliūdo valgyti negalįs. Kai matė, kad valdininkas geruoju vis dėlto neduosiąs, čia pat tėškė viską žemėn. Nei vieno žodžio daugiau nesakęs nuėjo kalinys, tylėdamas nuėjo ir valdininkas.

Maždaug taip pasielgė ir kiti kaliniai, kuriems atrodė, kad duotieji indai dėl kokių nors priežasčių yra nevartotini.

Už pusvalandžio atėjo kitas sargas, surašė ko kam trūksta ir visus apdalino naujais švariais.

Panašiai elgėsi su čiužiniais, su paklodėm, antklodėm ir visais kitais kaliniui priklausančiais dalykais. Kas protestavo, tas gavo viską tvarkingai, kas tylėjo, turėjo tenkintis liekanomis ir atmatomis. Šią didelę savęs gynimo taisyklę žino visi ispanai, matyt, juos visus to išmokė kartus jų krašto gyvenimas.

Maistą kalėjimas duoda tikrai prastą. Iš ryto atneša balkšvo skystimo, kurį nori vadinti baltyta kava. Pietūs esti trijų valgių. Duoda sriubos, duoda ryžių, ispaniškų žirnių arba kitokių augalų košės ir duoda po gabalą mėsos. Diktatūros laikais viską sumaišydavo ir sudarydavo maišalienę. Atėjus respublikos laikams kaliniai išsiderėjo, kad viską virtų skyrium. Administracija sutiko, bet kalėjimo reglamentas sako, kad kaliniams priklauso tiktai viena lėkštė, tai vis tiek visą davinį suverčia vienon vieton.

Jeigu tektų ilgesnį laiką misti tik kalėjimo maistu, badu gal ir nemirtum, bet sveikatos tikrai netektum. Visi ilgiau besimaitinusieji skundžiasi viduriais. Kaliniai, kai tiktai užstoja bent kiek normalesni laikai, to maisto beveik visai nevalgo, arba, jei ir valgo, tai naujai perverda.

Solidarumas Ispanijos darbininkijoj didelis, ir jeigu tiktai nėra kitokių didelių išlaidų, kaliniai esti pusėtinai aprūpinami. Gauna iš komitetų pašalpą ir maistą stengiasi pirkti. Tam tikslui kalėjime yra krautuvė, kuri vadinasi ekonomatu. Kiekvienas kalinys turi teisę du kartus per dieną nueiti į ekonomatą ir nusipirkti jam reikalingų dalykų.

Man teko kalėti „sunkiaisiais laikais“; visi Barcelonos sindikatai uždaryti, žymesnieji žmonės sukišti į kalėjimus, laivas „Buenos Aires“ pilnas prigrūstas sukilėlių. Kaliniams šelpti komitetai rūpinosi besirengiančiu išvažiuoti laivu, ir kaliniai buvo palikti ant rančio. Taip ispanai vadina kalėjimo maistą.

Bet vis dėlto tekdavo kartais ir ekonomatan nueiti. Be apelsinų, bananų, tabako, duonos, žvakių ir kt. reikmenų ten gali nusipirkti ir vyno. Vynas kaliniams nedraudžiamas. Žinoma, jis yra tiek praskiestas, kad ir gerokai išgėręs nepralinksmėsi.

Ekonomatas yra kalėjimo viršininko ir kitų aukštesniųjų valdininkų žinioj. Jie patys tvarko prekybą ir patys ima visą pelną. Pelnosi ne mažai, nes prekes parduoda senas, dažnai pagedusias, ir už viską ima brangiau. Kaip matyti, šis pelno šaltinis viršininkui yra taip svarbus, kad kaliniai jį pradėjo naudoti net konfliktams spręsti.

Viršininkas, pav., nori pravesti kokią mažą reformą, kuri kaliniams ne labai patinka. Pirmas kalinių protestas pasireiškia atsisakymu eiti į ekonomatą. Šiuo atveju viršininkas turi dvejopus nuostolius. Jis negali pasiimti pelno, kuris jam tenka už nevalgytą kalinių rančio, ir negauna pelno iš ekonomato. Blogiausia, kad kaliniai pataiko skelbti ekonomato streiką tuo metu, kai ekonomatan atvežama didesnis prekių kiekis. Ir jeigu ekonomate pasitaiko greitai gendamų prekių, konfliktas tikrai laimėtas. Viršininkas pasikviečia kalinių komisiją, pasisako, kad dėl tokių menkniekių neverta pyktis, o dažniausiai bėdą nuverčia kitiems valdininkams, na, ir viską išsprendžia teigiamai. Kaliniai, pažinę šią viršininko silpnybę, pirmiausia jos ir griebiasi.

Bet dažnai pasitaiko ir rimtesnių konfliktų, kurie, kaip jis sakydavo, „viršininko nepriklauso“. Tada tekdavo kitokiais būdais protestuoti, neiti vaikščioti arba grasinti net bado streiku.

Kiemus pasivaikščioti turi gana didelius. Kiekviena galerija turi atskirą kiemą, kuris prisodintas gėlių, medžių.

Vaikščioti išleidžia devintą valandą ryto, pietums sukviečia apie pusę vienuoliktos. Nuo antros valandos net ligi šeštos vakaro kaliniai vėl kieme. Sargui rūpi kalinius kieman išvesti, bet ką jie kieme daro, jie visai nesirūpina. Jis jų net nesaugo, nes tai yra kalėjimą saugojančių kareivių pareiga, kurie sėdi virš aukštos kalėjimo sienos pastatytose būdelėse.

Kaliniai kieme turi visišką laisvę. Čia tavęs neseka kalėjimininkas, nuolat liepiąs rankas laikyti užpakaly, kaip, pav., Berlyno Plötzensee, nedaro beprasmiškų pastabų, kaip Kauno raktininkai, ir neverčia skaičiuoti ,,viens, du“, kaip Prancūzijos kalėjimuose.

Kiekvienam kieme yra ne mažiau šimto kalinių. Jie gali vaikščioti, bėgioti, šokinėti, žaisti, žodžiu sakant, turi visišką laisvę.

Vieni per dienas prasėdėdavo skaitydami knygas, kiti pravaikščiodavo bediskutuodami, treti žaisdavo pilkę, o atsirado ir tokių, kurie įsitaisė net futbolą. Kai viskas įgrįsdavo, rengdavo imtynes, rungtynes ir net lenktynes.

Vidurdienį, kai pradeda kaitinti saulė, kaliniai išsirengia ir šildosi. Turi teisę kieme net ugnį susikurti. Kai tiktai kiemas prisiteršia popierių, šakų, pagalių, pavakare susikuria ugnį ir dainuoja fandangiles.

Kiemas pavestas pačių kalinių priežiūrai. Jie gali jį susitvarkyti. Kai oras atšilo, kaliniai perkasė visas lysves, persodino gėles, iš laisvės atnešė naujų, ir iš kiemo padarė tikrą gėlyną. Kiemo gale sukasė aukštą lysvę ir užpakalinėj jos dalyj išsodino gėlių parašą: Viva la revoliucion social! (2) O priešakinėj dalyj, prieš galerijos duris, išrašė CNT-AIT (3), ir apačioj, tarp tekančios saulės spindulių, buvo matyti FAI.

 

_________________ 

(2) Tegyvuoja socialinė revoliucija!

 

 

Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933

 

Skaityti toliau

Kategorija: Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

Paskelbta: 2009 m. birželio 15 d.

       Tęsinys. Skaityti pradžią       

 

        Visas pasaulis vėl sušneko apie ispanų darbo liaudies pareikštą protestą dėl esamos dalykų būklės netikslingumo; visų tautų buržuazija rodo į Ispaniją, kaip į antrą „komunistų rojaus“ židinį, o pasaulio liberališkai demokratiška spauda kartoja ispanų valdžios išmislytus ir per savo agentūras svietan paleistus gandus apie monarchistiškus pinigus. Šiuos gandus noriai persispausdina ir galinga socialdemokratiškoji spauda, nes su ispanų liaudies protestu smarkiai susvyravo trijų jų draugų ministerių socialistų kėdės.

Visai kitaip dalykai atrodo pačioj Ispanijoj. Neramumus kelia ne maskviški ir ne monarchistiški pinigai; jų priežastys yra daug gilesnės, pagaliau ir pati įvykių eiga ne tokia, kaip ją piešia oficialūs pranešėjai. Mums ypač svarbu yra sužinoti pačių Ispanijos valstiečių ir darbininkų nuomonė, su kuria čia bent kiek plačiau susipažinsime.

Kai paklausi ispaną darbininką ar valstietį apie respublikos įvestas pakaitas ir respubliką atstovaujančius žmones, jis skaudžia ir karčia ironija atsako: „Los mismos perros con diferentes collares“ („Tie patys šunes skirtingais raikščiais“). Ir neprašyk ispaną paaiškinti šį seną liaudies priežodį, nes tada jis tau pasidarys toks storžieviškas, kad iš jo leksikono išgirsi daug storesnių liaudies vartojamų palyginimų.

Nuo senų laikų ispanų liaudis visokiai valdžiai buvo labai šalta ir nepuldavo į glėbį visuomenės veikėjams politikams. Ispanijoj valdžia eidavo iš konservatorių į liberalų rankas ir atvirkščiai, pačiai liaudžiai šiam politikierių žaidime visai nedalyvaujant. Jeigu kartais ir atsirasdavo vienas kitas liberalas, kuris dėdavosi liaudies gynėju ir žadėdavo ją užtarti, daug vilčių į jo pažadus nedėdavo, nes jie pažadais ir pasilikdavo, o sunkią gyvenimo naštą ant savo pečių pakelti reikėdavo patiems.

Anksčiau kairieji politikanai visą bėdą versdavo monarchijai, kurią nuvertus žadėjo duoti kai kurių laisvių ir įvesti pakaitų. Daug vilčių liaudis į juos nedėjo, bet vis dėlto pamanydavo: „O gal, kartais, ir bus geriau ?“ Ir šiandien, po pusantrų „darbininkų respublikos“ metų, po respublikoniškos policininko lazdos ir civilinės gvardijos kulkos, ji dar su didesne neapykanta kartoja minėtą priežodį ir mano, kad jis tinka visoms – monarchiškoms, diktatūriškoms ar demokratiškoms – valdžioms.

Tokiu liaudies nusiteikimu labai nėra ko stebėtis, nes šiandieninė ispanų gyvenimo realybė ispanų kitaip nuteikti ir negali. Šalies konstitucija liberališkesnė už bet kurios Europos valstybės konstituciją, bet, deja, galioja respublikai ginti įstatymas, kuris valdžios atstovus gubernatorius padaro provincijų viešpačiais ir diktatoriais; parlamento protokoluose prirašytos didžiausios šnekos apie žemės reformą, bet tikruoju žemės valdytoju yra feodalas, kuris valdymo teises įgijo iš viduramžiais gyvenusių savo protėvių; socialistiški ministeriai šneka apie daromas socialines reformas, tuo tarpu pasaulio galingiesiems pabrėžia, jog nebus liečiamos šventos nuosavybės teisės; giriamasi, jog smarkiai aplaužyti Romos imperializmo ragai, tuo tarpu Ispanijoj juodų sutonų matyti daugiau, negu bet kurioj valstybėj; pasakojama apie spaudos laisvę, tuo tarpu gubernatoriai, respublikai ginti įstatymo pagalba, darbininkų dienraščiui „Solidaridad Obrera“ deda dešimtūkstantines pabaudas; nedarbas didėja, badas stiprėja ir ekonominis krizis reiškiasi visu smarkumu. Ispanų valstiečiai įsigijo žemės tiktai ten, kur patys susiorganizavo ir savomis jėgomis neįsileidžia nei teismų organų, nei civilinės gvardijos; jėzuitų galia sumažėjo tiktai ten, kur pati liaudis sugriovė vienuolynus ir jėzuitams pasvilino pasturgalius. Per pusantrų metų liaudis įsitikino, jog pasitikėti galima tiktai savomis jėgomis. Todėl ir nenuostabu, kad daugumas streikų išsiplečia į revoliucinius streikus, kad visuose Ispanijos užkampiuose sproginėja bombos ir dinamitas.

Kai Ispanijos anarchistai ir sindikalistai, pildydami savo nutarimą dėl Visuotinio liaudies apsiginklavimo, ruošė ginklus ir juos skirstė po darbininkų kvartalus, viename Barcelonos priemiesčio ginklų sandėlyj, bededant į bombas pistonus, sprogo pistonas, kuris sužeidė dirbusi darbininką. Šis sprogimas buvo toks stiprus, kad atkreipė ten sargybą ėjusios civilinės gvardijos dėmesį. Į sandėlį įėjo civilinės gvardijos kareivis, pašnekėjo su namo nuomininku ir, nieko įtariamo neradęs, išėjo. Policija, gal būt, būtų sandėlio ir neatidengusi, jeigu nebūtų susižeidęs ten dirbęs darbininkas.

Sužeistasis, kartu su dviem ten buvusiais vyrais, sėdo į auto, uždarė sandėlį, garažą ir išvažiavo ieškoti gydytojo. Civilinės gvardijos sargybos, kurios dar netoli buvo nužingsniavusios nuo įtariamo namo, panoro sustabdyti važiuojantį auto, bet pastarasis nesustojo, o pasileido dar didesniu smarkumu. Sargybiniai paleido į auto keletą šūvių, bet jis laimingai paspruko, ir ligi šiai dienai nė vienas sandėlyj dirbęs darbininkas dar nėra suimtas.

Vėliau atvyko didesnis policijos būrys, atplėšė garažo ir sandėlio duris ir rado virš tūkstančio bombų, apie dvidešimt šautuvų, keliasdešimt revolverių ir keliolika tūkstančių šovinių. Šis radinys policiją taip nustebino, kad ji nežinojo ko griebtis. Areštavo visus įtariamuosius, bet ligi šiam metui nepavyko nei nustatyti, kas tame sandėlyj dirbo, nei surasti kaltininkus. Policija jautė, kad Barcelonoj yra ir daugiau tokių sandėlių, bet visos daromos kratos nedavė jokių rezultatų. Tada policijos viršininkas, pasitaręs su gubernatorium, nutarė areštuoti veiklesniuosius anarchistus, bet jų jau nerado savo butuose. Rastos bombos ir anarchistų išsislapstymas davė pagrindo gubernatoriui įtarti, jog ruošiamasi rimtiems darbams.

Gubernatorius, pasitaręs su policijos vadu ir kariuomenės viršininku, nutarė laikyti paruoštas visas kariškas dalis. Ištisas aštuonias dienas – pradedant prieš Kalėdas ir baigiant po Naujų metų – nė vienas kareivis neišėjo iš kareivinių, pagaliau ir pačiose kareivinėse neleido nei dieną, nei naktį nusirėdyti. Lygiai taip buvo laikoma ir visokios rūšies policija.

Tokia nuotaika buvo ne tiktai Katalūnijoj, bet Valencijos, Andalūzijos, Astūrijos ir kitose provincijose. Žiemos švenčių metu visoj Ispanijoj tiktai ir tekalbėjo apie artėjantį perversmą, kuris turėjo išsiplėsti į socialinę revoliuciją.

Bet, matyt, vietos buržuazijos baimė buvo tokia didelė, kad ji pati pradėjo daugiau kalbėti apie artėjančią revoliuciją, negu patys tos revoliucijos nešėjai – anarchosindikalistai. Ir kai Ispanijos Anarchosindikalistinės Darbininkų Konfederacijos Komitetas, sąryšyj su bręstančiu geležinkeliečių streiku, savo dienrašty paskelbė, jog jis streiko reikalu yra davęs savo organizacijoms atitinkamas instrukcijas, kaip vadovai, taip ir visa buržuazija, manė, jog tai yra ženklas revoliucijos pradžiai. Bet sindikalistai savo spaudoj rašė, jog jie dar neliepė savo nariams pradėti visuotinį revoliucinį streiką ir niekuomet nelieps pradėti tuo metu, kai valdžia, buržuazijos inspiruojama, visuose miestų strateginiuose punktuose ir pagelžkelėse išstatė savo kulkosvaidžius. O kai atrodys, – rašė toji pat spauda,– kad valanda atėjusi patogi, revoliucijos bangų nesulaikys nė kulkosvaidžiai, nes vietomis jie nukryps prieš pačius valdovus.

Sekmadienio, sausio mėn. 8 dienos, rytas buvo tikrai šventadieniškas: nors nuo jūros ir pūtė šaltokas vėjas – vienintelis žiemos nešėjas pietiniuose Viduržemio jūros pakraščiuose – bet kaitrios saulės spinduliai, atsimušę į miestų nugaras – apsupančius kalnus – , šildė orą ir gyventojus traukte traukė iš šaltų akmeninių ir nekūrentų lindynių pasišildyti ir pasidžiaugti vien pietiečiams teprieinama gamtos dovana. Beveik visos Barcelonos gatvės – Rambia, Gran Via, Parralelo, Paseo de Colon, Nacional – ir didesnės aikštės nuo dešimtos valandos ryto knibždėte knibždėjo šventadieniškai apsirėdžiusių ir linksmai nusiteikusių žmonių. Žiemos sekmadienį, kai saulė taip smarkiai nekaitina, katalonietis mėgsta išeiti pasivaikščioti: tada jis ne tiktai pasidžiaugia besišvaistančiom bręstančiom mučiačiom (4), kurios net senį sustabdo ir priverčia pasigėrėti, bet taip pat sutinka savo pažįstamus, pasišneka, pasidžiaugia jūra; o taip pat labai dažnai visą sekmadienio rytą praleidžia Parraleloj, kuri visa nukrauta knygų kioskais. Ten galima rasti retų ir senų, net viduramžių, leidinių ir prieinamiausiomis sąlygomis įsigyti visa moderniškoji literatūra. Sekmadieniais Barcelonos Parralelo virsta didžiausia knygų rinka, ištisą dieną kimšte prikimšta žmonių.

Bet sausio 8–tą dieną Barcelona turėjo dar ir kitų akį erzinančių dalykų, kurie, tiesą sakant, vietos gyventojams buvo ne naujiena, bet vis dėlto kėlė savotišką nerimą. Visas Barcelonos centras buvo pilnas puolamosios policijos; policininkai šautuvus laikė rankose; miestų kryžkelėse buvo matyti civilinė gvardija; netoli kareivinių esančiose aikštėse mūšiui pasiruošusios kariuomenės dalys, o strateginėse vietose stovėjo kulkosvaidžiai.

Apie vidurdienį Barcelonoj besirenkančiuose revoliuciniuose anarchistų kovos būriuose keitėsi šitokiais posakiais:

– Šiandien negalim eiti, visam mieste visokios gvardijos jau pasiruošę.

Apie septintą valandą vakaro Ramblės gale pasigirdo pirmieji šūviai. Krito sužeisti keli policininkai, bet dar negalėjo susigaudyti, iš kur tie šūviai paleisti. Ten esančios policijos dalys paleido keletą papliūpų į viršų, ir bevaikščiojančioj publikoj kilo didžiausia panika. Tuo pačiu metu trys revoliucionieriai įžengė į uosto nuovadiją, bomba užmušė ten budėjusį policininką ir išardė visą vidų. Prie nuovadijos durų juos jau pasitiko keturi ginkluoti policininkai. Tuojau įvyko susišaudymas: du policininkai ir vienas anarchistas krito sužeisti. Bėgusieji atsidūrė Ramblės viduryj, juos vijosi kulkos. Su ginklais rankose pateko į ginkluotos kareivių kuopos vidurį. Karininkas, revolveriu pats šovė ir įsakė šauti kareiviams, o anarchistai, vis dėlto, išspruko iš jų nagų, nors kareiviai iššovė ne mažiau kaip po penkis šovinius. Nors šiedu vyrai tada ir laimingai paspruko iš priešo nagų, bet jų likimas vis tiek buvo liūdnokas: jiedu vėl smarkiai susišaudė prie Maisto sindikato durų; vienas jų, nors ir smarkiai sužeistas, paspruko, o antrasis, Joakim Blanco, atidavė savo gyvybę pačiam sindikate.

Maždaug tuo pačiu metu buvo susišaudyta Plaza de Espania, prie Besos tilto, prie San Augustino kareivinių ir Klote. Klote užmuštas policininkas, pagadintas Besos tiltas, o prie kareivinių buvo šaudoma ligi dešimtos valandos vakaro. Kovos būriai puolė sargybas ir pradėjo veržtis į kareivines. Besiveržiančius revoliucionierius sulaikė liktiniai puskarininkiai. Vėliau karininkai išrikiavo kareivius ir nuo kareivinių sienų norėjo atmušti puolikus, bet pastarieji nesitraukė, nes pačiuose kareiviuose kilo nemažas ermyderis. Daugelis ne tiktai nešaudė, bet pradėjo tartis, jog reikia suimti savuosius vadus. Karininkai liepė kareiviams kuo greičiausiai atsitraukti iš mūšio vietos, ir tiktai todėl revoliucionieriai galėjo laikyti apgultas kareivines ligi vienuoliktos valandos vakaro.

Apie devintą valandą prasidėjo smarki revolverių ir bombų ugnis ties Teisingumo min. rūmais. Viduj esanti civilinė gvardija pro aukštutinius rūmų langus šaudė įrevoliucionierius ir tuo būdu neleido jiems priartėti.

Kai po visą miestą pleškėjo šautuvų ir kulkosvaidžių balsai, pasigirdo toks smarkus trenksmas, jog sudrebėjo visas milijoninis miestas. Tai sprogo bomba, įtaisyta pačioj policijos prezidentūroj. Viena bomba išardė policijos prezidentūros sieną, o antroji išardė visą prieš namą esančią aikštę. Ji taip pat pagadino ten stovėjusį policijos auto, smarkiai sužeidė policijos šoferį ir du policininkus. Pačioj prezidentūroj kilo didžiausia panika. Jiems atrodė, jog bombos buvo mestos iš pravažiuojančio auto, todėl į jį paleido šūvius ir užmušė jame važiavusį nieko nedėtą gydytoją Batalla ir smarkiai sužeidė du jo draugus, farmaceutus.

Tylus ir ramus kasdieniškas Barcelonos sekmadienis į vakarą virto tikruoju mūšio lauku. Visuose kraštuose buvo girdėti šautuvų šūviai, bombų sproginėjimas ir retkarčiais kulkosvaidžių klegsenimas. Nieko nedėti piliečiai, vaikai ir moterys, pamačiusios besproginėjančias bombas ir išgirdusios kulkų zvimbimą, skubėjo namo, bet ne taip lengvai namus galėjo pasiekti, nes daugelis tramvajų linijų jau nebeveikė; be to, pati policija vertė eiti iškėlus rankas aukštyn ir neperstojo krėtusi.

Šūviai bent kiek nurimo apie pirmąsias ryto valandas. Yra nemaža sužeistų ir užmuštų. Bet kritusiųjų ir sužeistųjų policininku skaičius smarkiai prašoka anarchistų skaičių. Policija pasiėmė ir visai nekaltų aukų, kaip jau minėtas gydytojas ir dar kelios moterys. Viena suaugusi moteris, pamačiusi sprogstančią bombą, mirė dėl širdies ligos, nors netoli jos sprogusioji bomba visai jos nepalietė.

Policijai pavyko areštuoti apie šešiasdešimt anarchistų, bet policijos vadas pareiškė, jog areštų daviniais jis labai nustebintas, nes daugumas areštuotųjų yra visai nauji žmonės, apie kuriuos policija jokių žinių ligi šiam metui nėra turėjusi. Suimtųjų tarpe yra tiktai vienas gerai žinomas Garcija Oliver, o daugumą sudaro ramūs fabrikų darbininkai. Jų eilėse yra kilusių net iš gana pasiturinčių šeimų.

Policija bandė ir daugiau areštuoti, bet visus tuos, kurie įrodė savo alibi, privalėjo paleisti, o keletą įtariamųjų nerado namie ir dėl to negalėjo suimti. Atrodė, jog valdovai griebsis smarkių represijų, bet ligi šiam metui darė viską atgrubusiomis rankomis. Galimas daiktas, kad juos paveikė puolančiųjų atkaklumas; pamatė, jog su šia jėga negalima žaisti ir, gal būt, nusistatė keisti šompoliškus valdymo metodus.

Bet veikiausiai šių dienų valdovus sulaikė nuo represijų keletas labai charakteringų reiškinių. Pirmiausia, jie pamatė, kad didelė visuomenės dalis, jeigu ji ir neprisidėjo prie anarchistų protestų, tai jų nė nesmerkė, nes daugeliui jau įkyrėjo ir šie valdovai, nepildantieji savų pažadų. Be to, San Augustino kareivinių įvykiai taip pat juos privertė daug pagalvoti. Po viso to, kas dėjosi minėtose kareivinėse sekmadienio vakarą, reikėjo atiduoti karo teismui visus nerimą kėlusius kareivius, jei norima palaikyti kareivinių drausmė ir įstatymai. Vietos kariškoji vyresnybė sekmadienio naktį jau sugebėjo išaiškinti kai kuriuos smarkesnius kareivius ir juos areštavo.

Kai pirmadienio rytą pabudę kareiviai nerado 35–erių savo draugų ir sužinojo, jog jie yra areštuoti ir randasi tų pačių kareivinių požemiuose, pirmiausia griebėsi ginklų ir iš savo vyresniųjų pareikalavo tuojau grąžinti suimtuosius. Kai vyresnieji pareiškė, kad jie sutiksią dėl suimtųjų šnekėtis tiktai tuo atveju, jeigu kareiviai padėsią ginklus, tai pastarieji ne tiktai ginklų nepadėjo, bet dar sustiprino savo sargybas prie ginklų sandėlių. Atvyko pats divizijos vadas ir kareiviams pasakė, jog jie ne tiktai privalės būti areštuoti, bet bus atiduoti karo teismui, nes jie ne tik neklausė savo vyresniųjų įsakymų, bet kvietė kitus kareivius atkreipti prieš juos ginklus. Tačiau kareiviai pareiškę, 1) kad ispanų kariuomenė tiktai diktatūros laikais buvo siunčiama prieš liaudį, bet bendrai ji niekad nėra šaudžiusi į savo krašto žmones, – tai galį daryti tik policijos įstaigos; 2) kad joks ispanų kariuomenės karininkas neturi teisės įsakyti šauti į savo brolius, o jeigu toks įsakymas yra duodamas, tai jis yra neteisėtas; 3) kad minėtieji trisdešimt penki kareiviai nepadarė jokio nusikaltimo, ir kol jie nebus paleisti, kiti kareiviai atsisaką padėti ginklus.

Karo vyresnybė būtų privalėjusi siųsti gana dideles jėgas, kad galėtų nuginkluoti San Augustino kareivinėse stovinčius pėstininkų ir lengvosios artilerijos pulkus. Bet nežinia, kaip lengvai tai būtų pasisekę, nes maištingieji ne taip lengvai būtų atidavę savo ginklus; be to, nežinojo, ką pasakys atėjusieji. Vyresnybė labai gerai žinojo, kad šie įvykiai būtų smarkiai veikę visuomenės nuomonę, ir nežinia, koks būtų buvęs viso to galas.

Kai kurie karininkai dar kartą bandė ieškoti būdų prikalbėti kareivius padėti ginklus, bet pastarieji nesileido į dideles šnekas ir jiems tedavė vieną atsakymą:

– Kol suimtieji draugai nebus mūsų tarpe, kol nebus mums užtikrinta, kad niekas iš mūsų nebus už sekmadienio įvykius jokio teismo teisiamas, nė viršininkų baudžiamas, tol ginklų iš rankų nepaleisim.

– Jeigu norite išvengti kruvinų įvykių, tai ilgai nedelskite!

Pietums buvo paleisti ne tiktai 35 pirmadienio rytą suimtieji, bet ir kiti 6 kareiviai, kurie buvo suimti prieš savaitę. Žinoma, apie šį įvykį nutarė tylėti.

Sekmadienio vakarą ant Maisto sindikato laiptų žuvo darbininkas Joakimas Blanko. Policija keletą dienų negalėjo nustatyti jo asmenybės, nes neturėjo jokių asmenybę įrodančių duomenų, bet darbininkai, pamatę jo atvaizdą iliustruotuose žurnaluose, tuojau pažino savo geriausiąjį draugą. Darbo Barcelona daugiausia dėl jo ir liūdi, nes tai buvo vienas iš daugelio tų pavyzdinių Ispanijos revoliucionierių, kurie veikia ir tyli, kurie padaro ir nepasigiria, kurie neina iš paskutinių darbininkų eilių, bet padaro daugiau už pirmutiniuosius.

Joakimo Blanko gyvenimas yra tiek būdingas tiems bevardžiams ir veikliems Ispanijos revoliucionieriams, jog pravartu dėl jo tarti keletą žodžių.

Blankų šeima, beieškodama duonos, iš Valladolido persikėlė į Barcelona prieš keliolika metų. Suaugęs Joakimas įsitikino anarchosindikalistinių idėjų tikrumu ir visomis savo jėgomis metėsi praskinti kelią joms įgyvendinti. Tai buvo 1917–20 metais, kada Barcelonoj, ir bendrai visoj Ispanijoj, siautė didžiausia reakcija, kada Katalūnijos viešpačiu buvo kraugeriškas generolas Martinez Anido, kada Barcelonos valdytoju buvo valdžios šelpiamas vokiškas avantiūristas baron von König, kada anarchosindikalistams buvo taikomas ley de fugas – mirtis be teismo, – tada Joakimas Blanko įstojo į revoliucines darbininkų kovos organizacijas.

Ilgą laiką jis veikė kovos būryj. Bet apie tuometinius jo darbus galima bus sužinoti tiktai tada, jei papasakos kuris nors to kovos būrio narys, jeigu, žinoma, jis dar yra gyvųjų tarpe, bet iš paties Joakimo niekas negalėjo apie tuos laikus nieko išgirsti. Jis atsikalbinėdavo, aiškindamasis, jog dar esą neatėjęs laikas, tai galima bus padaryti tiktai po socialinės revoliucijos.

Vėliau vietinio kovos būrio atstovai Blanko rado tinkamą ir didesniems kovos darbams ir jį pakvietė ruošti pasikėsinimą prieš didžiausiąjį budelį generolą Martinez Anido. Ir kai viskas buvo parengta, kai buvo ruošiamasi duoti smūgį, policija viską atidengė ir pradėjo areštuoti kai kuriuos kovos būrio narius. Policijai šias žinias suteikė vienas Darbininkų Konfederacijos advokatas, kuris dėjosi dideliu darbininkų draugu, bet už parsidavėlio grašius policijai teikė visas turimas žinias. Tatai tiktai vėliau buvo išaiškinta. Joakimui pavyko pasprukti iš Barcelonos policijos nagų, bet nuvykęs Madridan ir pradėjęs darbą fabrike, buvo areštuotas, pargabentas Barcelonon ir teisiamas kartu su kitais kovos būrio nariais. Tada Barcelonoj veikė karo teismai, ir jis buvo atiduotas karo teismui. Bet jis buvo teisiamas ne vienoj byloj: policija jam primetė ir daugiau kaltinimų. Po visų teismų, pritaikius amnestijos įstatymą, Blanko išvežė į Figeros kalėjimą su 35–iais metais sunkiosios bausmės.

Bet tais didžiosios reakcijos metais ir Ispanijos kalėjimuose siautė neapsakomas režimas. Blanko, negalėdamas pakęsti žvėriško vietos viršininkų elgesio, su jais susikivirčijo ir už tai du metus buvo maitinamas tik kalėjimo maistu, be jokių laiškų, be pasimatymų ir be pasivaikščiojimų. O kai vėliau dar kartą kilo konfliktas tarp jo ir administracijos, jis buvo uždarytas į tamsų karcerį, kuriame išbuvo aštuonis mėnesius. Ten jis mito vien duona ir vandeniu ir visą laiką nieko nežinojo apie išorinį pasaulį. Šie aštuoni tamsaus karcerio mėnesiai visiškai pagadino jo akis.

Po devynių kalėjimo metų, vartodamas nepaprastai drąsias iš kalėjimo bėgti priemones, jis vis dėlto iš Figeros kalėjimo paspruko. Kuriam laikui atvyko į Barceloną, bet pamatęs, jog su savo silpnomis akimis greitai vėl pakliūsiąs į policijos nagus, nutarė vykti į Prancūziją. Kai tiktai prancūzų policija jį suėmė, ispanų valdžia nenustojo reikalavusi jį išduoti. Prancūzai jo neatidavė, nes žinojo, jog jis yra socialinis kalinys, bet laisvėn taip pat jo neleido. Jam vėl teko niekieno nelankomam ištisus metus išbūti Montpellier kalėjime.

Laisvę įgijo tiktai nuvirtus monarchijai. Bet ir grįžęs, jis negalėjo būti abejingas naujiems valdovams, nes ispanų liaudis labai greitai pajautė jų nagus. Jis vėl stojo į anarchosindikalistų eiles ir, valdžiai pradėjus Konfederaciją persekioti, stojo į josios gynėjų eiles.

Kai sausio aštuntą dieną kai kurios anarchistų grupės nutarė priminti valdžiai, jog negalima kėsintis prieš darbininkų iškovotas laisves ir reikia respektuoti anarchistinio pobūdžio organizacijas, Blanko taip pat buvo vienas tų kovos būrio narių, kuris jau negalėjo neiti.

Atlikęs savo uždavinį pajūrio nuovadijoj, kartu su savo nesužeistu draugu skubėjo į „Hotel Oriental“, kur posėdžiauja reakcingiausieji politikai. Bet tuo metu visame mieste jau pleškėjo šūviai, ir kalbamas viešbutis pasiekti buvo ne taip jau lengva. Pakeliui jis jau susidūrė su policija ir teko susišaudyti ties Maisto sindikatu. Atsistojęs su savo draugu už sindikato varčios, šaudėsi su policija, bet kai jo draugas buvo sužeistas, kuriam jis tuojau liepė slėptis, pats buvo priverstas laiptais lipti į antrąjį aukštą. Kai policija, be perstojimo šaudydama, priartėjo prie varčių, jis paleido dar dvi bombas, sužeisdamas drąsesniuosius policininkus. Kai policininkai įsitikino, jog jis jau baigė savo šovinius, ir priartėjusi prie jo liepė pasiduoti, tai jis jiems tarė:

– Norite mane suimti? Ne, jūs jau daugiau manęs nesuimsit! – ir paskutine kulka atėmė sau gyvybę.

Policija galėjo pasiimti tiktai Blanko lavoną, kuris vienoj rankoj laikė revolverį, o antroj sprogdinti jau netinkamą bombą.

 

______________ 

(4) merginom

 

Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933

 

Skaityti toliau 

Kategorija: Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

Paskelbta: 2009 m. birželio 15 d.

        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Kai užrakino bent kokius trejus kalėjimo vartus, mus išlipdino iš automobilio. Tiktai kalėjime pastebėjom, kad važiavome ne vieni: mus lydėjo visas automobilis policininkų. Policija bijo, kad pakelėj darbininkai nepaleistų areštuotųjų. Toki atsirikimai Ispanijoj nėra retenybė.

Neilgai mums teko žiūrėti į mėlynus sargus. Buvome suskaičiuoti ir perduoti kalėjimo valdininkams. Kai policininkai atsiskyrė, visi pasijutom kažkaip jaukiau. Pasijutom jaukiau ne todėl, kad mus būtų be galo erzinę jų rankose vartojamas šautuvas, bet buvo smagiau, kai prieš akis nesimatė tų barbariškų afrikoniškų veidų. Jeigu kas nori pamatyti žiaurų policininko snukį, turi pasižiūrėti į Ispanijos civilinę gvardiją. Toki veidai sutverti, matyti, žmonėms gąsdinti. Apatinis žandikaulis atsikišęs, dantys dideli, akys išverstos, kakta priplota, o kai užsideda savo kampuotą kepurę, ne tik žmogus negali žiūrėti, bet ir gyvulys nusuka į šalį savo galvą.

Šis reiškinys turi savo šaknis. Apskritai ispaniškas tipas gražus ir simpatiškas, bet nuo senų laikų policijos tarnybą ispanai laiko žemu dalyku. Kiekvienas bent kiek gyvesnis, žvalesnis vyrukas jokiu būdu neieško policijoj darbo. Tai skaitoma gėda ir pažeminimu. Užtat policijoj yra pilna nenusisekėlių, nedarūgėlių, nesugebėjusių kitokiu būdu sau duoną užsidirbti. Be to, kai buvo sumažinti Afrikos legionai, didelė jų dalis perėjo į policijos tarnybą. Ispanai juos vadina svetimšaliais, maurais, nes įispaną nė vienas nepanašus. Kai nesi priverstas žiūrėti į tokią „svetimšalę“ baidyklę, smagiau ir jaukiau.

Vėliau valdininkas įrašo į knygas. Kalėjimo knygų skiltims užpildyti daugiau klausinėja, negu policija tardymo metu. Atima pinigus, peilius, o visus kitus dalykus (laikrodžius, plunksnakočius ir kt.) palieka.

Barcelonos kalėjimas pastatytas amerikoniška žvaigždine sistema: viduryj didelė salė, o į kraštus eina šeši spinduliai, šešios galerijos. Kiekviena galerija turi tris aukštus, kiekvieno aukšto abiejuose šonuose eina vienutės, kuriose sudėstyti „eksponatai“.

Kalėjimas didelis, gali sutalpinti apie 500, o jeigu grūstų taip, kaip slavų kraštuose arba Pabaltijy, tai sutalpintų penkis kartus daugiau. Bet ispanų kaliniai ne pirmas dešimtmetis kovoja dėl savo teisių, ir ką sykį pasiekė, neleidžia vėl atimti. Per ilgus bado streikus ir protestus tarp kitų dalykų išsigrūmė sau ir didesnį oro kubų skaičių.

Barcelonos kalėjimas vadinasi vienučių kalėjimu, bet kai mus įvedė, pamatėme, kad visas kalėjimas sudarė vieną vienutę. Neperdedant tikrai galima pasakyti, jog kiekviena galerija tikrai buvo didelis, nepabaigiamo kalinių kuždėjimo pripildytas, kambarys.

Kalėjimas turėjo labai linksmą išvaizdą, kokią aš norėčiau matyti kiekviename kalėjime. Nė viena vienutė neturėjo durų, nei langų, nei vandentiekio, žodžiu sakant, nieko, ką žmogaus ranka gali atlupti, nusukti, pagadinti. Net vienučių ušėkai buvo be sukavielų ir be spynų. Viskas buvo išlupinėta. Ir kalėjime nebuvo jokios jėgos, kuri būtų pajėgusi išlaikyti kalinį paskirtoj vienutėj. Kiekvienoj galerijoj buvo po vieną sargą, ir užtekdavo sargui bent kiek nusisukti, kad kalinys galėtų prasprukti į kitą vienutę. Kiekvienas kalėjime sėdėjęs žino, kaip smagu pastebėti kalėjimininko bejėgiškumą ir kaip kiekvienas noriai naudojasi nors tarp mūrų palikta laisve.

Kai pagaliau kalinių vaikščiojimas iš vienos vienutės į kitą tampa vieša paslaptimi, kai jie išdrįsta eiti iš vienos vienutės į kitą ir sargui matant, sargas nė nerėkauja, bet prašyte prašo, kad kaliniai bent jo neįpainiotų, kai ateina kalėjimo vyresnieji.

Kai prisimeni tas nuobodžias vokiškųjų kalėjimų vienutes, kur kalinys ištisais mėnesiais nieko daugiau nemato, kaip geležinį kalėjimininko veidą, tą niekad nesibaigiančią izoliaciją, tą vienatvę, kuri priverčia daužyti galvą į sieną, ir palygini su šiuo „vienučių“ kalėjimu, tai rodosi, kad esi ne kalėjime, bet svečiuose pas garsius ispanus, kurie nori feodalinę kapitalistinę Ispaniją apversti aukštyn kojomis.

Ispanai mėgsta laisvę, bet jie nebijo dėl jos ir kovoti. Čia minimos kalėjimo laisvės taip pat buvo reikalingos didelių pačių kalinių pasiryžimų.

Praėjusiųjų metų rudenį, kai po visą Ispaniją ėjo nepabaigiamų streikų bangos, valdžia pradėjo areštuoti įžymesniuosius streikų komitetų narius. Einant ispanų įstatymais, streikas yra legalus dalykas ir bausti už tai negalima. Valdžia vis dėlto rado reikalo sukišti į kalėjimus gana daug streikininkų. Bylų jiems nesudarydavo, kaltinti neturėjo kuo, bet laisvėn taip pat neleisdavo. Tuometinėj Ispanijoj, kuri visai neseniai už kreivą teisėtumą buvo nuvertusi monarchiją, šitoki dalykai rodėsi labai skaudūs. Ne tik kaliniai, bet ir laisvėj esantieji negalėdavo pakęsti šių visiems valdovams būtinų valdymo priemonių. Spauda pradėjo kelti protestus.

Gubernatoriaus virš mėnesio išlaikyti kaliniai paskelbė bado streiką. Penktą streiko dieną badaujančiųjų šeimynos susirinko ties kalėjimu, reikalavo suimtuosius paleisti, bet gubernatorius vietoj laisvės užsiuntė raitąją policiją. Arkliais buvo sutryptos kelios moterys ir sužeisti keli vaikai. Kai badaujantieji sužinojo visą įvykį, neteko kantrybės ir sukilo.

Momentaliai atsidarė vienutės, nuginklavo kelis kalėjimininkus, kurie Ispanijoj vis dar nešiojasi ginklus, kuriais prireikus apsiginkluoja patys kaliniai. Sargus uždarę į vienutes, buvo bepradedą aptarti, kokiu būdu visiems patekti laisvėn. Kadangi sukilimas vyko gaivališkai, iš anksto nieko nebuvo paruošta, tai sukilusieji kaliniai nei nepasijuto, kai juos apstojo kareiviai ir policija. Iš kalėjimo eiti galėjo tiktai pro zvimbiančias kulkas. Sukilusieji kaliniai turimais ginklais taip įsitvirtino, kad kurį laiką neleido civilinei gvardijai įžengti į kalėjimą.

O viduj esantieji dirbo savo: laužė vienučių duris, daužė langus, traukė elektros laidus, sukinėjo kranus ir ardė vandentiekių vamzdžius. Viduj esančion didžiulėn salėn sumetė visus čiužinius, o ant viršaus čiužinių nešė ir metė išlaužytas duris. Kai viskas buvo sumesta – padegė. Civilinė gvardija įsiveržė tiktai tada, kai liepsnos buvo apimta visa didžioji salė. Atvyko net pats gubernatorius Angera de Socho, viso šio įvykio tiesioginis kaltininkas. Jo įniršimas buvo toks didelis, jog buvo pasiryžęs nušauti keliolika kalinių. Nuo to, tvirtinama, atkalbėjęs tiktai pats kalėjimo viršininkas, kuris tuo metu žmoniškas esą buvęs. Įėjusi į galerijas civilinė gvardija ėmė šaudyti, lyg Verdeno laukuose. Jeigu bent vienas kalinys būtų drįsęs iš vienutės iškišti galvą, kulkų būtų nepasigailėję.

Po šio „sukilimo“ persekiojimai prasidėjo dar didesni. Barcelonoj buvo paskelbtas protesto streikas, su policija buvo didesni susišaudymai, negu monarchijos griuvimo dieną. Žuvo apie 15 žmonių ir rodėsi, kad naujas režimas gyvena priešmirtines valandas.

Kalėjiman buvo įvesta civilinė gvardija, už kiekvieną nepaklusnumą buvo grasinama kulka, o kai kuriems kaliniams, kurie šiaip jau būtų buvę paleisti laisvėn, už sukilimą sudarytos bylos, ir valstybės gynėjas reikalauja po 8 metus kalėjimo.(1)

Kaip matom, tos laisvės, kurios iš vienučių kalėjimo padarė „pasikalbėjimo kambarius“, kai kam brangokai kainavo, bet jei reikalas eina apie laisvę, ispanas visuomet ryšis ir niekuomet nesigailės.

Pačios vienutės buvo labai liūdnos išvaizdos. Jos buvo visiškai tuščios: tiktai prie sienos kabojo prikaustytos geležinės lovos, ir laimingas būdavo tas, kuriam lova tekdavo su kojomis; daugumai lovų ir kojos buvo nusukinėtos. Nebuvo nei stalo, nei suolo, nei šviesos, nei vandens, pagaliau ir langas būdavo išmuštas. Nebuvo, aišku, nei durų. Ir kai sausio–vasario mėn. bent kiek pašąla ir pro langą pradeda virsti sniegas ir lietus, pamanai, kad nebloga būtų turėti bent stiklus, bet... juk buvo streikas. Pakilusi saulė vėl viską išdžiovina, išveja šaltį, ir vėl viską užmiršti.

Valdžiai rūpi kalėjimas pataisyti, nes juk naujai atvestiems kaliniams nesvarbu, kas dėjosi kalėjime, jie reikalauja žmoniškų sąlygų. Jiems svarbu, kad būtų suteiktos bent tos gyvenimo galimybės, kurias suimtiesiems pripažįsta kalėjimų reglamentas. Bet pasirodo, kad Ispanijoj kalėjimas atremontuoti ne toks jau lengvas dalykas, nors valdžia rodo net labai didelį norą.

Kalėjimo administracija Barcelonoj norėjo užsakyti šešis šimtus kalėjimui durų, bet neatsirado nei vienos firmos, kuri būtų sutikusi užsakymą atlikti. Neatsirado ne tik Barcelonoj, bet ir visoj Katalūnijoj. Kuri gi firma nenorėtų tokio valdiško užsakymo imti? Kas gi abejotų, jog čia neuždirbsi 100%? Bet Katalūnijos meisteriai atsargūs. Mat, jie sutinka pildyti ne kiekvieną užsakymą. Jie žino sindikatų nutarimą: Kalėjimai yra statomi darbo klasei engti, todėl nė vienas darbininkas neprivalo savo darbo pridėti prie kalėjimų statybos. Ir vargas tai firmai, kuri vis dėlto sutiktų reikalingą darbą atlikti. Sužinoję darbininkai ne tik darbą mes, bet firmai dar padarys tiek nuostolių, kad ji tokių užsakymų daugiau niekad priimti nebandys.

Visas reikalas baigėsi tuo, kad administracija užsakė minimas duris Palmoj de Maliorka. Tai netoli Afrikos esanti Viduržemio jūros sala. Ten darbininkai ne sindikalistai, bet priklausantieji prie Union General de Trabajadores, kuri yra Amsterdamiškųjų profesinių sąjungų narys. Jiems nerūpi: sau ar kitiems kalami pančiai, sau ar kitiems daromos kalėjimų durys. Svarbu darbas ir uždarbis.

Kai durys buvo baigtos, jas parvežė karo laivai, nes taip pat neatsirado nė vienas pirklių laivas, kuris būtų drįsęs įvažiuoti į Barcelonos uostą su kalėjimo durimis. Jis būtų nespėjęs sustoti ir būtų buvęs susprogdintas ir panardintas. Karo intendantūros automobiliai jas ir kalėjiman pervežė, ir tai civilinė gvardija turėjo stipriai saugoti gatves, kad neužpultų prikrautų automobilių.

Darbininkų toms durims įstatyti Barcelonoj nė neieškojo, nes žinojo, jeigu sindikato darbininkai ir ateis dirbti kalėjiman, tai tiktai daugiau išardys. Ko gero, kokioj nelemtoj vietoj pritaisys dar dinamito dėžę.

Tą darbą atlikti valdžia privertė intendantūros kareivius. O kalėjimo galerijose pastatė civilinę gvardiją, kuri turėjusi daboti, kad dirbantieji kareiviai jokiu būdu nesikalbėtų su kaliniais. Kol dirbo kriminalistų galerijose, galėjo išsaugoti, bet kai atėjo pas socialinius – reikalas buvo sunkesnis. Kaliniai rado būdų prieiti prie dirbančiųjų kareivių, atsirado net pažįstamų, ir už poros dienų kareiviai kalėjime daugiau jau nebepasirodė. Už savaitės atėjo kiti, bet ir tie tedirbo vos porą dienų.

O reikalas buvo toks. Kareiviai buvo įsitikinę, jog paleisti iš kariuomenės turės stoti į sindikatą, juos valdžia areštuosianti ir atvarysianti į tą patį kalėjimą, todėl atsisakė eiti dirbti. Pirmus atsisakiusius tuojau areštavo ir paskyrė kitus, bet kai ir šie atsisakė, paleido visus suimtuosius ir intendantūros kareivių kalėjiman daugiau nesiuntė.

Kas pabaigė statyti likusias duris, nežinau, nes išeidamas palikau visą krūvą priverstų durų ir daugybę bedurių vienučių. O gal tos vienutės atviros ir ligi šiai dienai?

Tokių pat bėdų administracija turi ir su kitais darbais, ne tik su durimis.

Pav., vienas kalinys bevaikščiodamas kieme pastebėjo, kad jo vienutės lange atsirado nepažįstamas žmogus. Jis tuoj skuba į vienutę pasižiūrėti. Galerijoj randa besidairantį kalėjimininką, o vienutėj triūsiantį stiklių. Pastarasis atsinešęs visą dėžę stiklų ir, pasistatęs kopėčias, rengiasi įdėti naujus stiklus. Įėjęs kalinys linksmai pasveikina, apsidžiaugia, kad daugiau jam nereikėsią šaltis ir dargana kęsti, kad turėsiąs stiklus, kaip privalo turėti kiekvienas kalinys.

Tuo pasikalbėjimas ir baigėsi. Kalinys taburete pokštelėjo į atneštus stiklus. Ir laimė, kad stiklius laiku suskubo išsinešdinti iš kameros, o tai būtų ir jam kliuvę.

Kitą rytą spauda paskelbė, kad iš Leridos kilęs stiklius Chuan Sančes yra streiklaužys, jo esą reikia saugotis, o kalėjimo viršininkas, pasikvietęs kalinių komisiją, klausė, kas daryti:

– Penkis kartus buvau Barcelonos stiklių sindikate, sindikato chuntai išaiškinau, kad reikalas eina apie jus, sindikato narius, kad jūs kalėjime šąlate ir kad reikia įdėti kalėjimo vienutėms langai. Siūliau net brangesnį darbo užmokestį, bet darbininkų neatsirado.

Kai įsitikinau, kad Barcelonos darbininkai dirbti neis, per gimines ties Lerida suradau stiklių, pasamdžiau, sumokėjau jam kelionės išlaidas, buvau bemanąs, kad jis sudės visus stiklus, o dabar jūs ir jam dirbti neleidžiate. Gerai, Barcelonos stikliai neina dirbti, iš kitur atsivežti taip pat negaliu, išaiškinkit man, senjores, kokiu būdu galiu sudėti vienutėms stiklus?

– Jeigu negalite žmoniškai sutvarkyti kalėjimų, nelaikykite juose žmonių, – trumpai jam atkirto komisijos narys.

– Bet, senjores, tai ne mano dalykas, tai gubernatoriaus, policijos vado, aš čia nieko negaliu...

– Mes nežinom nei kas priklauso policijos vadui, nei kas viršininkui, mums aišku, kad jūs visi susidėję mums atėmėt laisvę, o mes labiausiai norime laisvės. Leiskit laisvėn ir nereiks taisyti kalėjimo langų.

 

_______________ 

(1) Pagaliau buvo teismas ir visus išteisino.

 

Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933

 

Skaityti toliau 

Kategorija: Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

Paskelbta: 2009 m. birželio 15 d.

       Tęsinys. Skaityti pradžią       

 

        Nepaisant visų gerųjų pusių, kurias turi Ispanijos kalėjimai ir kurių nėra kitur, kalėjimas vis dėlto lieka kalėjimu. Dar didesniu jis yra patiems ispanams, kuriems turimos „laisvės“ nieko nesako, kurie kitokio kalėjimo nežino ir „negali įsivaizduoti“. Kol ispanui kaliniui neduoda visiškos laisvės, jam trūksta ir daugelio kitų dalykų. Blogas maistas, kasdieniniai kivirčai su administracija, nuolatinis nakties sargų „Alerta!“ ir visa kita taip įgrįsta, kad jį pradeda slėgti.

Blogiausia yra ta neaiški teisinė būklė, tos griežtos politiškos priemonės, kurios yra taikomos visiems socialiniams kaliniams.

Ispanija visuomet turėjo liberališkas konstitucijas, jose buvo garantuotos plačiausios piliečių laisvės, bet faktiškai beveik visuomet tos laisvės būdavo suvaržytos. Taip buvo visų karalių laikotarpiais. Naujos respublikos konstitucija, palyginti, yra humaniška, jos nuostatai kairesni už bet kokios Europos valstybės konstituciją, pirmam straipsny įrašyta, jog „Ispanija yra darbininkų respublika...“, bet dar nebuvo baigta svarstyti konstitucija, kai valdžia seime pasitvirtino „Respublikai ginti įstatymą“, kuris ministeriams leidžia suvaržyti konstitucijoj garantuotas laisves, uždarinėti organizacijas, neleisti susirinkimų, streikus skelbti nelegaliais, laikyti žmones kalėjime, deportuoti ir t. t. ir t. t.

Ir kaip beveik visame šių dienų pasaulyj, taip ir Ispanijoj, daugiau galiojo ypatingi įstatymai ir prie valstybės vairo stovinčių asmenų savotiškos teisės, negu humaniški konstitucijų dėsniai.

Priimant „Respublikai ginti įstatymą“ buvo šnekama, kad jis bus taikomas monarchistams, kurie drumsčia vandenį prieš respublikonišką tvarką, bet tikrumoj visas jo aštrumas kliuvo darbininkams. Reakcionieriai greitai prisilaižė respublikai ir šiandien jie dedasi didesni respublikonai, negu tikrieji respublikonai. Jiems nereikia taikyti jokių ypatingų įstatymų. O darbininkai, kurių būklė naujoj respublikoj beveik nepasikeitė, ryžtasi savo būklę gerinti, na ir už tą ryžimąsi turi lygiai kentėti, kaip senaisiais laikais.

Remiantis minėtu įstatymu Gvinėjon buvo išsiųsta daugiau negu 100 angliakasių, dar daugiau buvo sukišta į kalėjimus. Tas įstatymas buvo taikomas visiems sukilimo dienomis areštuotiems darbininkams. Niekas neatiduotas teismui. Valdžiai taip daug patogiau; teisme reikalingi įrodymai, reikalingi liudininkai, bet „Respublikai ginti įstatymas“ leidžia žmogų nuteisti be minėtų reikalavimų. Didelis daugumas nė policijoj netardyti. Apskritai, visas tardymas baigdavosi tuo, kad policijos valdininkai paklausdavo vardo ir pavardės.

Valdžia norėjo užgniaužti stiprėjanti anarchosindikalistinį judėjimą, suėmė daug žinomų anarchistų, bet tarp tos daugumos žmonių buvo ir tokių, kurie su minėtu judėjimu buvo turėję dar labai mažai reikalų.

Visi suimtieji nepatenkinti šitokia būkle, bet perdaug nesiskundžia. Ispanų darbininkija yra įsitikinusi, kad anglių kasyklų savininkas ,valdžia, policija, teismas ir kalėjimas yra vienas ir tas pats dalykas. Daromi suskirstymai tiktai darbininkams apgaudinėti, o teismai, tardymai ir visa kita yra tiktai komedija. – Esame socialinio karo belaisviai ir mus paleis kada norės, – aiškinasi jie.

Policija savo piliečius taip pat pažįsta, ji žino darbininkų pažiūrą į policiją ir tardymus, taip pat žino, kad tardymo metu nors ir užmuštų, bet, nieko neišgautų, nes ispanai tardytojams ne tik neatsakinėja, bet ir po jokiais protokolais nepasirašo; todėl tuos tardymo reikalus atlikti ne labai ir tesiskubina.

Po poros ar pustrečio mėnesio paleido suimtuosius angliakasius. Paleido Verdadero Abi ir daugelį kitų, kurie buvo laikomi be teismo. Kas buvo prisidėjęs prie sukilimo, pusė bėdos, bet kas du mėnesius atsėdėjo be niekur nieko, tas respublikos vardu paleido ne vieną keiksmą.

Taip su sukilėliais; bet ne menkesnių keistybių yra ir su teisiamaisiais. Atrodo, kad Ispanijos policija yra nusistačiusi ne tik išaiškinti kiekvieną kriminalinį nusikaltimą, bet ir kaltininkus surasti. Kadangi tai ne toks jau lengvas dalykas, tai „kaltininkais“ lieka pirmi pasitaikiusieji. Po kiekvieno pasikėsinimo prieš policiją, po kiekvieno didesnio banko apiplėšimo, surandami „kaltininkai“. Ir dažniausiai tie „kaltininkai“ pasitaiko veiklesnieji anarchistai, sindikalistai.

Teismo dieną, aišku, juos paleidžia laisvėn, bet kartais valdžiai tiek tik ir tereikia laikyti suimtąjį žmogų. Barcelonoj teismo pirmininkas dabar yra buvęs gubernatorius. Jis pats žino visas bylas, nes jos buvo sudarytos jo paties gubernatoriavimo laikais. Taip pat jam aišku, kad teisiamieji bus išteisinti, užtat jis deda visas pastangas bylas atidėdinėti. Ir nuolat vis atidėdinėja.

Dar blogesnė teisinė būklė visokių emigrantų. Kai tik paskelbė respubliką, valdžios vardu Ispanijon buvo kviečiami visokie emigrantai, bet dabar ji apie tai nenori nieko nė girdėti. Neminėsiu čia atskirų nuotykių, bet bendrai reikalai tai toki: gali turėti visus popierius, gali turėti valdžios leidimą gyventi Ispanijoj, gali nieko nusikalstamo nepadaryti, bet užtenka policijai „medžioklės“ dieną tave areštuoti, kad būtum ištremtas. O jeigu yra kokių nors įtarimų, kad pažįsti ar palaikai ryšius su kuo nors iš FAI narių, niekas tavęs neišgelbės. Bendrai policija suimtųjų užsieniškių netardo, o jei kartais ko ir paklausia, tai vis tiek netiki. Kas nors iš laisvės turi stengtis „įrodyti“ nekaltumą, tada paleidžia, bet ir tai toki atsitikimai esti labai reti. Dažniausiai išmeta Portugalijon arba paleidžia į Prancūzijos Pirėnus...

Tokia jau dalis visų revoliucionierių, tokiais keliais atėjo revoliucijos, tokiais ir būsimos ateis...

 

Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933

 

Skaityti toliau 

Kategorija: Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

Paskelbta: 2009 m. birželio 15 d.

        Tęsinys. Skaityti pradžią

Policijos valdininkas, atlikęs trumpus formalumus, daug trumpesnius negu kitose Europos policijos prezidentūrose, liepė nuvesti į kalabosą. Kalabosais vadinasi policijos požemių kameros suimtiems laikyti.

Barcelonos policijos prezidentūra sukelia tokius pat pirmuosius įspūdžius, kaip panašios įstaigos kituose Europos miestuose. Vienodai nejauki išorinė mūrų išvaizda, vienodomis geležimis apkalti langai, iš visų užkampių tave pasitinka tokios pačios šnipų akys, net koridorių kvapas atrodo toks pat, tarytum visos Europos panašios įstaigos dvoktų vienodai.

Bet tą dieną Barcelonos prezidentūra atrodė nepaprasta. Buvo baigiama malšinti Liobregato, Sūrijos, Salento ir kitų apylinkių revoliucinis streikas, ir policija neperstojo dirbusi nei dieną nei naktį. Koridoriuose didelis judėjimas, uniformuoti ir neuniformuoti policininkai laksto vieni paskui kitus, zuja, rėkauja, raportuoja, areštuotuosius iš vienų kambarių vedžioja į kitus, skirsto. Atrodo išvargę, nes jau nebe pirmą naktis areštuotų prigrūsti keleiviniai autobusai leidžiasi centran iš visų Barcelonos apylinkių.

Pro praviras duris vienur matyti ant šautuvų snaudžiantieji policininkai, – tai pirmam pareikalavimui pasiruošusios vykti rinktinės; kitur miega apsirengusių policininkų būrys, o dar kitur – miega visai išsirengę. Miega, kriokia, nekenkia jiems nei šviesa, nei koridorių triukšmas, nei nesiliaujantis automobilių ūžimas. Vietomis matyti ant grindų prisėdusių angliakasių; tai veikiausiai netilpusieji į kalabosus, o gal tardomieji.

Policininkas vedžioja klaidžiais koridorių ir laiptų labirintais, liepia lipti aukštyn, žemyn, kairėn, dar kartą žemyn, kol įmeta į kalabosą.

Kalabosas tamsus, sienoj įmūryta ir vielų grota apipinta 16 žvakių apskretusi lemputė. Pusę šviesos ji atiduoda kalabosui, o kita puse apšviečia koridorių. Kamera nedidelė, aukšta, šalta. Turi 3 žingsnius pločio ir 6–7 ilgio. Palubėj matyti langas, bet jis be stiklų, išdaužytas, apkamšytas popieriais. Dviem pasieniais eina mūro suolelis. Durys storų geležų, teisingiau sakant, ne durys, bet atidaromos grotos. Kai pūstelia vėjas, tai pro išdaužytus langus ir koridorius net švilpia.

Vis dėlto ten kiekvienas pasijunta laisvesnis, nemato to policijos tarnautojų nerimo, atkištų šautuvų ir nuolat kimbančių įtariamų šnipo žvilgsnių. Kalabosų koridorių retkarčiais besidairydamas pereina sargybinis, bet nekimba taip, kaip prūsas, kuris tau nurodys kur ir kaip gali sėdėti, kas leista ir ko neleista veikti. Teisybė, čia, ne taip kaip Kaune, negali pro kiaurą plyšį naktį prašnekėti su areštuotom prostitutėm, nuo visų esi atskirtas mūro siena ir turi tenkintis kalabose esančia draugyste.

Tiktai tenai pradėjom čiupinėti rankas, žiūrinėti, kiek įsiveržė geležiniai pančiai, kurias ispanų policija rakina visokios rūšies areštuotuosius. Vieni skundėsi, kad pančiai veržę, kiti, kad nudrėskę, o mano Pabaltijo miškuose augintų storų kaulų nei rodyti nereikėjo. Pančiai įveržė tokį žiedą, kad visą savaitę reikėjo kasytis. Apskritai, ispanai yra žemesnio ūgio, silpnesnės kūno sudėties, ir jeigu kokiam atklydėliui pradeda taikyti savus laisvei varžyti įrankius, tai žinok, kad busi nuskriaustas labiau, negu vietiniai.

Įmestuosius savo draugus pažinojau gana menkai. Kai kuriuos pamačiau tiktai pirmą kartą. Visi sakėsi sindikalistai, kai kurie buvo net juntu nariai. Jiems visiems kalabosai buvo pažįstami, nes diktatūros laikais visi jame buvo uždaryti ne vieną kartą. Kai kurie jų net, pasakojosi, jog dabar patekę į tą pačią kamerą, kurioje jau esą buvę. Tuoj prasidėjo šnekos, arešto įspūdžiai, pasakos apie keistą labai trumpą tardymą. Kai kurie prie sukilimo nieku nebuvo prisidėję, gyveno viltimis neva tuoj būsią paliuosuoti.

Tyliausias iš visų buvo senis Jose Klaramunt. Jis buvo vienintelis, kurį geriausiai pažinojau. Žinojau jį, kaip geros nuotaikos, visuomet linksmą, nuolat šnekantį ir kitiems ūpą keliantį žmogų. Jo tyla ir trumpi atsakymai į klausimus man davė pagrindo įtarti, kad areštuotieji tipai nėra artimi jo širdžiai.

Biauriausiu buvo vienas, vardu Rosas. Jis buvo ne todėl bjaurus, kad turėjo labai žvairas akis, kurios šlykščiai vartaliojosi neaiškioje kalaboso šviesoje, bet todėl, kad buvo jaučiama, jog tos žvairos akys yra jo kreivos dūšios atspindys. Vėliau ne be pagrindo visi įtarė, kad jis, išeidamas į laisvę, įskundęs geriausią senio ir mano draugą Bruno, kurį policija išvežė į Gvinėjos salas.

Labiausiai man patiko senukas Jose. Aš jį mėgdavau ir laisvėj būdamas. Nepraleisdavau nė vienos progos jo nepasiklausęs. Konferencijose sakytos jo kalbos, periodai, palyginimai strigte įstrigdavo į mano atmintį. Be jo neapsieidavo nė viena didesnė konferencija, suvažiavimas arba mitingas. Visur jis tardavo savo svarų žodį. Bet ypač jį mėgo plačiosios minios, nes niekas nemokėdavo taip aiškiai ir gražiai nupasakoti dienos vargus ir reikalus, kaip jis. Jis, tikras liaudies poetas, pasakodamas mokėjo kurti, mokėdavo užgauti jautriausias žmonių vietas, jo klausydavosi per dienas ir niekad nenusibosdavo. O pasiklausyti buvo ko, nes ir patsai visas jo gyvenimas yra lyg laisvės pasaka. Jo tėvukas buvo nuteistas mirti kartu su generolu Riego, kuris absoliutinės monarchijos laikais reikalavo konstitucijos. Išsigelbėjo nuo mirties tiktai todėl, kad turėjo laimės į gretą atsistoti antruoju, o ne trečiuoju. Mat, pagal teismo sprendimą šaudė kiekvieną trečiąjį. Tėvas buvo nuteistas mirti už dalyvavimą Valencijos valstiečių sukilime. Nuo mirties išgelbėjo dideli visos Ispanijos darbininkų protestai. 1909 metais, kai visoj Ispanijoj ėjo protestų bangos prieš kolonialinius karus, ir pats senukas buvo nuteistas mirti. Visam kraštui protestuojant prieš sušaudymą, karalius buvo priverstas jo mirties sprendimą pakeisti.

– Aš gimiau laisvės sūkuryj, mano gyslose teka laisvų žmonių kraujas! – sakydavo jis mitinguose.

Ir iš tikrųjų, visus savo 64 metus jis praleido besigrumdamas dėl laisvės. Keturiolikos metų išėjo iš namų ir nuo to meto niekuomet nesiskirdavo nuo pavergtųjų ir nuo tribūnos. Jo nenugąsdindavo nei diktatūros, nei monarchijos, nei mirties sprendimai, nei kalėjimai.

Jis netylėdavo nė dabar, kai respublikoniška valdžia siųsdavo monarchistišką civilinę gvardiją malšinti darbininkus. Nenuėjo ieškoti šiltų vietų ir pensijų, kurias dabar būtų labai lengvai suradęs, bet buvo su tais žmonėmis, kuriuos varė į kalėjimus.

Kaip, rodos, smagu būtų ir savajame krašte turėti nors vieną žilo plauko sulaukusį senį, kuris būtų neaplaužytas, nesusenėjęs, nesusmulkėjęs ir neužmiršęs tų jaunatvės laisvės aistrų. Bet, turbūt, tokia jau nelaiminga mūsų žemė. Ji ne tik senius sukniubdo, bet ir jauniem pakerpa vos pradėjusius dygti sparnus.

Senukas pažinojo visą Ispaniją, ypač Katalūniją, o Katalūnija pažinojo jį. Vardu jį retas kuris tevadindavo, visi jį šaukė Verdadero Abi (vadinas, Tikruoju Senuku). Tikruoju norėdavo pabrėžti tą jo ypatybę, kad jis ir senas būdamas nenustoja sakęs pamokslų, aikštėn kėlęs niekšybes ir žmonėms diegęs tikrosios laisvės troškimą.

Kaip minėjau, man jis patiko, jį gerbiau, bet pastebėjau ir jo paties man reiškiamas simpatijas. Nežinau kodėl mes pasidarėme vienas kitam artimas. Gal todėl, kad po kiekvienos jo kalbos pareikšdavau didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą. Gal todėl, kad suimtųjų būryj buvau jauniausias. O gal todėl, kad vienais pančiais surakintus mudu atvežė policijos prezidentūron. Nuo policijos kalaboso mudu tapom artimiausi draugai, niekad nesiskirdavom, vienas kitam padėdavom: aš jį sergantį slaugydamas, o jis man duodamas praktiškų gyvenimo patarimų. Ir toji Katalūnijos Verdadero Abi draugystė visam mano gyvenimui bus brangiausias atminimas.

Vėliau aš išsiaiškinau, kodėl senukas taip skūpėjo žodžių kitiems suimtiesiems, kuriuos gana gerai pažinojo. Pasirodo, kad visi tie sindikalistai buvo iš tos mažos sindikalistų grupės, kuri vadinasi grupa de los treinta, trisdešimties grupė. Tai keli sindikalistų „vadai“, kurie kovodami prieš monarchiją ir diktatūrą, susidraugavo su politikieriais, dabar tų savo draugiškų ryšių nenorėjo ardyti, pataikavo respublikoniškiems politikieriams ir stengėsi Ispanijos anarchosindikalistiniam judėjimui priduoti reformistinį atspalvį.

Ši grupė žmonių senukui nepatiko, nes jis aiškiai žinojo, kur paprastai tokiais keliais nueinama. Dar kartą apie reformizmą aiškinti tiems žmonėms, kuriems ne vieną kartą tribūnoj apie tai buvo šnekėjęs, senis nenorėjo. Jis manė, kad tas dalykas kiekvienam yra jau pakankamai aiškus, ir jeigu kuris vis dėlto ir toliau tempia reformizman, tai yra arba blogas žmogus, arba sliekas, kuris bijosi gyvenimiškos kovos. Todėl jis nerado reikalo su jais daug ir kalbėti.

Netrukus juos visus iš kalėjimo paleido. Laikraščiai paskelbė, kad buvo suimti per nesusipratimą. Apskritai tos sindikalistų grupės, kuri pasirašė reformistinį manifestą ir kurią populiariai visi vadina bomberos (ugniagesiai, gesinantieji revoliucinį pasiryžimą), valdžia kalėjime nelaikydavo. Jeigu kurį ir suimdavo, tai už valandos kitos paleisdavo.

Mums teko kalabosas visai prie durų, todėl negalėjom pamatyti, kas toki yra kituose. Bet kad ir ten yra pilna žmonių sprendėm iš triukšmo, girdimo rūsio koridoriuj. Seniui rūpėjo sužinoti, kas yra kituose kalabosuose, ir jis, kaip senas kalėjimų paukštis, tuojau surado atitinkamą susižinojimo būdą. Rado reikalų, dėl kurių jį turėjo pervesti kalaboso koridorium, ir tuo būdu pamatė kitų kamerų gyventojus.

– Suimtas visas Liobregatas, – tarė grįžęs senis ir po to dar labiau nutilo, lyg visai nenorėdamas šnekėti apie praloštą revoliucinį streiką.

Ispanijos karališkosios taisyklės sako, kad suimtasis kalabose negali būti ilgai laikomas: jokiu būdu ne ilgiau, kaip 24 valandas. Ten privalo būti atliktas reikalingas pirmasis tardymas ir suimtasis paleistas laisvėn arba nuvestas kalėjiman. Todėl ten neduoda ir jokio maisto.

Kol mus dar šildė vakarykštis maistas, kol gyvenome pirmaisiais įspūdžiais, šalčio nejautėm. Bet vėliau ne tik senukas, bet ir visi suimtieji negalėjom ramiai sėdėti. Tegu Katalūnijoj didelių šalčių nėra, bet sausio pabaigoj būti šaltam, niekad nekūrentam, požemyj ne toks jau smagus dalykas. Ypač, kai tas požemis drėgnas ir visais kampais švilpia vėjas.

Prašvitus ir kalabose pasidarė bent kiek šviesiau. Pradėjom viską aiškiau įžiūrėti, ir net galėjom įskaityti sienose esančius užrašus. O šitų Katalūnijos įstaigų sienos išrašytos ne menkiau, kaip visos Europos. Skirtumas tiktai toks, kad mažiau pornografijos.

Labiausiai metasi į akis – Viva 1a FAI! Viva 1a CNT! Tai pirmosios Iberijos Anarchistų Federacijos ir Sindikalistų Konfederacijos vardų raidės. Ypač dažnai kartojama „Viva la FAI!“ – Tegyvuoja Iberijos Anarchistų Federacija! Šis trumpas šūkis didelėmis raidėmis įrašytas pačioj kalaboso palubėj, kurio trumpi ispanai, rodos, net du viens ant kito užsilipę nepasieks. Ispanijos anarchistai savo darbuotę sugebėjo taip išplėsti, kad šios trys raidės tapo pažįstamos visiems visuomenės sluoksniams, jos pasiekė tamsiausią Ispanijos užkampį. Dar daugiau. Jas ne tiktai pažįsta, bet jos tapo gyvos, griežtos revoliucinės kovos simboliu. Ne Maskvos komunistai yra pavojingi Ispanijos buržujams, bet FAI. Kapitalistai labiausiai susirūpinę užgniaužti FAI, o „aukštos damos“ užsikemša ausis, nes apie šią grupę negali klausyti. Kalbos apie FAI tiek sukelia baimės, kad joms nuolat vaidenasi bombomis apsikabinėjusieji FAI nariai. Seimo atstovai ir net socialistiški ministeriai kiekviena proga linksniuoja šį trijų raidžių sąskambį, o civilinė gvardija ir policija daugiausia turi darbo su FAI žmonėmis. Iš tikrųjų, šis ispanų buržuazijos baubas yra vienintelis rimtas naujos santvarkos nešėjas. Ten susijungę žmonės, kurie, turėdami omenyj vietos sąlygas ir žmonių būdą, rimtai susirūpinę priartinti socialinę revoliuciją, ir laiduoti jos užkariavimą. FAI bekovodama neteko daug savo narių ir kiekvieną savos kovos laimėjimą rašė krauju. Sunkiausiose Ispanijos darbininkijos kovose FAI visuomet tekdavo pasiimti sunkiausias pareigas. Bet ji kovos sunkumų nebijodavo. Užtat josios nariai šiandien yra atkakliausi kovotojai, išėję didžiausią gyvenimo mokyklą ir kovoje pakankamai užsigrūdinę. Negąsdina jų nei mirtis, nei kalėjimai, nei ištrėmimas. FAI narys ir policijos prezidentūroj šampalais mušamas šaukia: Viva la FAI!

Įpratusio menininko ranka sienoj nupaišytas įspūdingas siaučiančios jūros vaizdas. Piešinys, matyt, taip visiems patikęs, kad nei vienas sienų tepikas nedrįso jo paliesti.

Yra ir šiaip būdingų parašų, kurie su socialistinėmis kovomis yra beveik nesusiję. Yra užrašų ir svetimomis kalbomis: itališkai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai ir net lenkiškai. Italas linki mirties Mussolini ir visam tarptautiškam fašizmui, prancūzas sveikina savo respubliką, prūsas aičioja nežinodamas kada pasibaigs jo kalėjimo laikas, rusas, kaip visuomet rusas, daro įvairiausias iš trijų raidžių susidedančio ir tam tikrą kūno dalį reiškiančio žodžio kombinacijas, o lenkas apgailestauja, kad dziadekas nėra visos Europos valdovu, jis tikrai jį išliuosuotų iš žiaurių civilinės gvardijos nagų.

Mums bežiūrinėjant užrašų ir besišnekant, į kalabosus vėl pradėjo vesti areštuotuosius. Vedė būriais po 8, po 10, po 15 ir daugiau. Daugiausia buvo kasyklų darbininkai. Apie tai galėjai spręsti iš boinių (angliakasių mėgstamų nešioti kepurių), iš raumeningų rankų ir iš išbalusių, niekad saulės nematančių, veidų. Visi ėjo tylomis, lėtai besidairydami, nė vienas jų nežinojo nei kur veda, nei kam šaukia, nei ką su jais darys. Visi jautė, kad reikalas ne koks, streikas kareivių pagalba numalšintas ir galima laukti didelių persekiojimų, bet visų veiduose buvo matyti pasiryžimas prieš bet kokius tardytojus atsakyti už savuosius veiksmus. Jie paskelbė streiką ir sukilo prieš ilgus metus juos išnaudojusią užsieninę kasyklų bendrovę, paskelbė negaliojančiu visokios valdžios pradą, bet nieko nenuskriaudė, nieko neužmušė, niekam nieko neatėmė, net tai bendrovei, prieš kurią sukilo, nė už centimą nepadarė nuostolių. Dauguma norėjo tikėti, kad su jais taip elgsis, kaip jie elgėsi su suimtais policininkais, bendrovių agentais, bet... kaip vėliau sužinojome, vienus rinko į „Buenos Aires“ ir išvežė į pusiaujo Afrikos salynus, kitus į kalėjimą, o dar kitus vėl grąžino į kalabosus.

Apie šeštą valandą vakaro iš viršutinių koridorių išgirdome riksmą. Vėliau buvo girdėti smūgiai ir baisus, lyg mušamo gyvulio, šauksmas.

– Me matą... – mane užmuš..., – nuaidėjo kalabosais.

Netrukus įstūmė sukruvintu veidu, užlaužtomis ant galvos rankomis vyruką. Dabar jau niekam nebuvo paslaptis, kad naujos Ispanijos policija vartoja įprastus tardymo būdus.

Kalabosų ūžesys staiga nutilo, ir visam požemyj užviešpatavo kapų tyla. Net kalabosų sargybinis nustojo vaikščiojęs koridoriuj. Jis užlindo užkampin, atsisėdo prie savo staliuko ir nerodė akių, nenorėjo, kad kuris nors suimtasis nepaklaustų apie suimtųjų mušimą.

Visų akyse degė neapykanta prieš bejėgiškumą, kurį pajunta kiekvienas sveikas žmogus, kai jį apstoja 15–20 policininkų. Jeigu tave rengtųsi mušti vienas, du, pagaliau trys, tai vis dar galėtum laikytis, jei ne visiems, tai bent vienam vis dėlto galėtum taip pokštelt, kad jis niekad nieko daugiau nenorėtų mušti, bet kai apstoja dvidešimt, ką gali padaryti stipriausia kumštis?

– Vėl grįžta žiaurieji Martinez Anido laikai, – kelis kartus pakartojo Verdadero Abi.

Už poros valandų kalabosai vėl pradėjo ūžti, tiktai šį kartą tą lygsvarą sugrąžino patys policininkai. Virš kalabosų yra policininkų buveinė. Buvo matyti, kad grįžo iš sargybų policininkų kuopa. Pro geležinius kalabosų grotus buvo girdėti visos jų šnekos. Vienas pasakojo apie savo įspūdžius areštų metu, kiti ginčijosi dėl kažin kokių reikalų, treti dainavo populiarias dainuškas, o vienas, norėdamas perrėkti visus, besityčiodamas kartojo: – Viva la FAI!

Mūsų kalabosan įmetė naujų žmonių. Buvome jau netoli dvidešimt. Daugumas sindikalistai, senuko pažįstami. Vieni jų buvo tik ką areštuoti, mums papasakojo sekmadienio naujienas. Pasirodo, kad streiko bangos pasiekė ir Barceloną. Kai policija norėjo apsupti vieną sindikato namą, įvyko susišaudymas, žuvo vienas policininkas, šovusiųjų nepavyko sučiupti. Netoli esančioj kavinėj policija areštavo visus lankytojus. Ieškojo kaltininko, bet kavinėj nė vienas esą nieko nežinojo.

Naujai įmestųjų būryj buvo ir vienas ispaniškas bolševikas, kuris labiau buvo panašus į nukankintą Kristų, negu į ispaną. Čia jis buvo pervestas iš kito kalaboso. Skundėsi, kad policija jį visiškai užmiršusi, įmetusi į kalabosą ir visą savaitę ten jį laikanti. Žmogus išbadėjo, pajuodo, gyvaplaukiais apaugo. Nors ispanai ir nemėgsta bolševikų, bet jie geraširdžiai: žmogų tuoj papenėjo, pagirdė. O šis kai atsigavo, apie Rusiją pradėjo pasakoti pasakas, tokias stebuklingas, rodos, kad jis tenai yra buvęs ir viską matęs. Taip pat pasakojo ir apie kitų kraštų bolševikų „laimėjimus“. Gal būt dar ilgai būtų tęsęs, jei būčiau nenutraukęs jo kalbos. Kai pamatė, kad esu užsieniškis ir jo pasakojami kraštai man nėra svetimi, nulindo kampan ir visiškai nutilo.

Apie dvyliktą valandą naktį iš kalabosų vėl pradėjo šaukti pavardėmis. Į vieną grupę patekom ir mudu su senuku.

Surinko apie dvidešimt žmonių ir visus sugrūdo į policijos auto. Užrakino ir du policininkai atsisėdo auto daboklėj. Greta šoferio atsisėdo trečias. Vienas kitą pradėjome klausinėti, kur mus veža, bet nė vienas nieko nežinojo. Prasidėjo spėliojimai: kalėjiman? karo laivan?

Verdadero Abi priėjo prie auto grotų ir paklausė sargybinį policininką.

Kai kuriem ši nakties kelionė, tamsios Barcelonos gatvės ir paslaptingumas sukėlė labai neaiškių minčių. Prisiminė Martinez Anido laikai, kada prieš sindikalistus vartojo ley de fugas. Naktį policininkai išsivesdavo į užmiestį suimtąjį sindikalistą, be teismo nušaudavo, o ryto spaudoj paskelbdavo, kad jis bėgo nuo sargybos. Barcelonos darbininkų ir policijos kovos kruvinos, jos kėlė kas kartą vis baisesnius atsiminimus ir vaizdus.

 

Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933

 

Skaityti toliau

Kategorija: Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

Paskelbta: 2009 m. birželio 15 d.

        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

        Kai kuriuose Europos kalėjimuose kalinius skirsto į kriminalistus ir politinius. Kai kur politiniams stengiamasi duoti daugiau laisvės, netaikomi rigoristiški kalėjimo nuostatai. Kitur tam tikrais laikotarpiais, ypač kai smarkiai užverda politinė kova, politiniams kaliniams stengiasi taikyti dar kietesnį režimą, negu kriminalistams.

Ispanijoj kaliniai skirstomi į tris grupes: kriminalistus, politinius ir socialinius.

Politiniais kaliniais skaitosi visi tie žmonės, kurie visokiais būdais stengiasi prikopti valstybės valdžios. Ten priskaitomi visokie politikuojantieji advokatai, neramus vienas kitas daktaras, na, ir šiaip visokie „politiški veikėjai“. Diktatūros laikais ten buvo visokio plauko respublikonų, pradedant respublikoniškais demokratais ir baigiant į kairiausią pakraštį nukrypusiais politikuojančiais valstybininkais.

Dabar politinių kalinių skyrius beveik tuščias. Sėdėjusieji respublikonai paleisti, monarchistai neareštuojami, na, o Kairįjį Aljansą, kurį sudaro visokio plauko socialistai revoliucionieriai ir kuris gana smarkiai puola Azanją, areštuoti valdžia vis dar neranda reikalo.

Politinių kalinių galerijos kampuose yra išmėtyti keli žmonės. Tai bolševikai. Iš viso yra apie 12–13 žmonių. Matyti, kad ne vienai bolševikų srovei priklauso. Ir tie srovių skirtumai atrodo toki dideli, kad vieni su kitais nei vaikščioti, nei kalbėti nenori. Ten yra Trockio šalininkų, Stalino šalininkų, urbanininkų, Katalūnijos nacionalistiškų bolševikų, žodžiu, pradedant Maskvos ištikimaisiais ir baigiant visokiausių rūšių „nukrypimais“ ir „kryptelėjimais“. Ispanijos bolševikai perdaug „anarchistiški“, negali susiplakti į vieną vienetą. Pradeda savas jėgas jungti, burtis, bet kai tiktai kuris nors pradeda vesti „generalinę liniją“, partija vėl subyra į kelias partijas, ir viens apie kitą nenori daugiau nieko žinoti.

Maskviški bolševikai Ispanijoj žmonių beveik neturi. Partijai suorganizuoti siunčia žmones iš užsienio. Bet iš užsienio atsiųstiesiems nelabai sekasi, policija tuojau pažįsta ir suima. Suimtųjų tarpe buvo vienas studentas iš Kubos. Kompartija jį pasiuntė Ispanijon iš Paryžiaus. Taip pat vienas bolševikas buvo italų emigrantas; kiti Katalūnijon buvo atvykę iš kitų provincijų.

Didžiausias yra socialinių kalinių skyrius. Iš viso buvo apie 300 žmonių.

Socialiniais kaliniais Ispanijoj vadinasi visi tie darbininkai, kurie kalėjiman pakliūva už socialinius konfliktus: streikus, sabotažą, streiklaužių vaikymą ir už kitus veiksmus, susijusius su betarpiška darbininkų kova.

Visi priklauso prie sindikalistinės konfederacijos. Visi yra laisvojo komunizmo šalininkai. Jie įsitikinę, kad naują visuomenės santvarką sukurti galima tiktai per sindikatus, patiems darbininkams perėmus visą gamybą į savo rankas. Ir mano, kad ,tai galės įvykti tiktai tada, kai darbininkai sugebės tą gamybą vesti ir viską kontroliuoti. Nepasitiki jokiais pašaliniais „daktarais“ nei inteligentais, kurie nėra darbininkų gretose. Apskritai jie nepasitiki jokia politine partija, nes „politiką daryti“ reiškia sugebėjimą virš masių valdžią turėti. Darbininkai pakankamai girdėjo labai kairių žmonių, bet kai tie „kairieji“ viršun užlipo, jų kairumas dingo. Nepasitiki net tais, kurie šiandien seime dedasi pačios konfederacijos gynėjais, nes anksčiau buvusieji jos gynėjai viską užmiršo. Socialiniai kaliniai visas partijas laiko kenksmingomis, nes jos dumiančios darbininkams akis, trukdančios jų išsilaisvinimą.

Daugumą kalinių sudarė sąryšyj su Alto Liobregato streiku suimtieji darbininkai. Vieni buvo tiesiog iš kalnų, iš kasyklų, o kiti iš pačios Barcelonos. Valdžia jau manė, kad gyvena paskutines dienas, todėl pačioj Barcelonoj ėmė kiekvieną įtariamąjį.

Senuosius kalinius sudarė visokių juntu nariai, streikininkai, įtariami sabotažu, sprogdinimais, pasikėsinimais prieš fabrikantus, policiją. Jeigu Ispanijos darbdavys arba kapatasas (dešimtininkas) nesilaiko sutartų taisyklių, labai greitai iškyla konfliktas. Ir jis, greitai jo neišsprendus, gauna labai aštrias formas. Atsiranda darbininkų, kurie tuojau vartoja ginklus ir dažniausiai nušauna konfliktų kaltininkus. Bet daugumas visai nekalti. Valdžiai rūpėjo juos laikyti izoliuotus, na ir sudarė procesus, kuriems niekad neskiria teismo dienos.

Suimtųjų tarpe yra vyriausias sindikalistų dienraščio redaktorius Alaiz, prieš kurį iškėlė daugiau negu trisdešimt bylų. Bylos, kalėjimai, emigracija jam ne pirmiena. Jie lydėjo visą jo gyvenimą. Jo neapleidžia nei monarchijos, nei diktatūros, nei dabartinės respublikos laikais. Nors ir sunkus žurnalisto darbas kalėjimo sienose, bet vis dėlto jis ir iš ten nenustoja savo laikraščiams duoti nurodymus, straipsnius ir gyvo gyvenimo apžvalgas.

Ten yra stalius Manuel Damians, kuris už pasikėsinimą prieš ministerį Zaragozoj buvo teistas mirti ir visą diktatūros laiką praleido kalėjimuose. Jo neleidžia laisvėn, nes žino, kad jis yra tikrai pavojingas visokiems valdytojams. Jam vis tiek: ar stalo įrankis paimti į rankas, ar bomba. Jis ją ir dabar taip ramiai paleis, kaip ne vieną sykį, matyti, leido. Žmogaus su tokia geležine valia, kietu nusistatymu ir tokia perspektyvų aiškuma aš nebuvau matęs. Jeigu žmogus ar žmonių grupė jam yra priešai, tai kaip priešams jis ir santykiavimo priemones tuojau taiko.

Kieme atsirado ir anarchistas Garcija Oliver. Jo žinių bagažo nepalyginsi nė su vieno universitetus baigusio ir daktaro laipsniais apsikarsčiusio mokslinčiaus žinių bagažu. Jis yra paprastas darbininkas, bet diktatūros laikais kalėjimuose jis ėjo universitetus, užtat tos jo žinios yra tikresnės, artimesnės gyvenimui, realios ir jos daug geriau tinka gyvenimui stumti priekin. Ispanijos anarchistai iš jo laukia rimto vyro, kuris savo privalumus parodė jau ne vieną kartą.

Ir beveik nuo pirmų respublikos mėnesių ten laikomas Santiago Bilbao, kuris nemėgsta daug šnekėti apie visokias revoliucijas, bet mieliau imasi bet kokio veiksmo. Kai Ispanijos buržuazija civilinės gvardijos pagalba sugebėjo atremti socialinės revoliucijos bangas, jis iš vidaus pradėjo griauti buržuazijos pagrindus. Bilbao įsitikinimu kapitalistinis režimas sugrius, jei darbininkija kapitalistams nemokės mokesčių. Jam pasisekė suorganizuoti kelis darbininkų kvartalus nemokėti būtų savininkams nuomos už butus. Įstatymai sako, kad policija negali išmesti į gatvę, jei darbininkas nepajėgia užsimokėti, o įrodyti, kad darbininkas sumokėti negali, ne toks jau sunkus dalykas, nes tikrumoj retas kuris ir tegali. Priešingai, daug sunkiau būtų suprasti, iš ko jis gali mokėti tokią nuomą. Jei policija vis dėlto kai kurį nesumokėjusį išmesdavo, tai kvartaluose prasidėdavo toks sąjūdis, kad išmestąjį turėdavo tuojau sugrąžinti atgal.

O už poros streiko mėnesių subankrutavo du didžiausieji Katalūnijos bankai. Bankroto rezultatai atsiliepė visoj Ispanijoj, ir pezeta žymiai nukrito. Susirūpino ne tiktai banko valdyba, bet ir valdžia. Kadangi vienos ir kitos reikalai labai susipynę, tai valdžia pirmon eilėn areštavo streiko komitetą. Bet pagal Ispanijos įstatymus, streikas yra legalus dalykas, ir už jį bausti negali. Tada Bilbao laikė kalėjime tol, kol čia (pačiame kalėjime) jam sudarė bylą. Dabar jį jau kaltina esant minėto kalėjimo streiko pradininku.

Bet S. Bilbao dar labiau įsitikino, kad kapitalizmą galima sugriauti kapitalistams nemokant mokesčių. Jei nori valstiečiai naujaip žemę persitvarkyti, tenemoka mokesčių, jei nori turėti nemokamus butus, tenemoka mokesčių, ir jeigu tai bus organizuotai daroma, jokia valdžia nesugebės atsilaikyti.

Įdomu, kad pats Bilbao turi namą ir laiko nuomininką, kuris, aišku, prisidėjo prie streikuojančių. Kai mėnesio gale norėjo gauti pinigą, nuomininkas jam atsakė:

– Bueno, hombre... Gerai, žmogau ..., – buvo vienintelis atsakymas.

Daug dar galima būtų išvardinti garsių vardų, kurie daug savų jėgų yra atidavę kovoms su diktatūra, su kapitalizmu, kurie kiekvienas savaip yra prisidėję prie revoliucijos priartėjimo ir kurie dėl laisvės idealo yra pasiryžę atiduoti viską.

Niekur ispanai nėra toki atkaklūs, kaip socialinėse kovose. Areštuoja vieną redaktorių, atsiranda kitas, areštuoja antrą, atsiranda trečias, ir ketvirtas, ir penktas... dvidešimt penktas. Suima vieną darbininkų junta, pareigas pasiima kita, po jo dar kita. Nepasisekė vienas sukilimas, daro kitą ir t. t. ir t. t. Ir jeigu valdžia neskelbtų amnestijos, didesnė ispanų tautos dalis atsidurtų kalėjimuose arba emigracijoj. Amnestijos Ispanijoj yra dažnas dalykas. Jos yra reikalingos kalėjimams pravėdinti, atmosferai atslūginti, nes per daug slegiant gali viskas sprogti. Tai jautė monarchija, jautė diktatūra, tolygiai turės pasielgti ir respublika.

Kovose ispanai yra atkaklūs, bet užtat ir kovos idealus pasirenka tolimiausius. Nesiduoda pigiems politikieriams apgaudinėti, jų nesuvilioja siūlomi šaukštai sriubos. Ispanai jeigu ryžtasi, tai be jokių smulkučių išrokavimų. Brangiausiu dalyku skaito laisvę ir siekia visiškai panaikinti vieno žmogaus valdžią ant kito, panaikinti visokios valdžios pradą. Savo išsvajotos santvarkos pradus bando tarpusavyj gyvendinti. Savųjų tarpe elgiasi taip, tarytum gyventų toj santvarkoj, kurios visi taip trokšta.

Bet Barcelonos kalėjime rasi ne vien ispanus. Barcelona yra miestas tarptautinis, ji ne tik yra Ispanijos darbininkijos avangardas, bet ir Pietų Europos anarchistų „centras“. Barcelona Ispanijai vaidina tokį pat vaidmenį, kaip Peterburgas vaidino carų Rusijai. Visos Ispanijos darbininkijos akys nukreiptos ne į Madridą – sostinę, bet į Barcelona. Jeigu kokis nors judėjimas laimi Barcelonoj, jis tikrai nubanguos po visą Ispaniją. Barcelonoj knibždėte knibžda visų pasaulio tautų žmonės, tas tautų mišinys atsiliepia ir kalėjime. Ten rasi portugalų, prancūzų, italų, argentiniečių, amerikonų, vokiečių, apskritai, visų didelių ir mažų tautų ir tautelių.

Socialinių kalinių tarpe gyviausiais užsieniečiais pasirodė italai. Italų anarchistai visuose kraštuose kelia revoliuciją. Daugumas jų ištremti iš visų Europos valstybių, perėję beveik visus kalėjimus, jų nenori įsileisti nė vieną valstybė. Dabartinė Ispanijos valdžia pirmon eilėn juos ir tremia. Bet nespėjo vieną grupę išvežti į Prancūzų pasienį, jau, žiūrėk, atvedė naujų, taip pat ištremti paskirtų.

Vienas, pav., italas, kurį kieme visi vadindavo Marijo, specialių Mussolini tribunolų už akių buvo nuteistas šešiems metams salų kalėjimo. Eina vos dvidešimtus, metus, bet jau apėjo Šveicariją, Austriją, Vokietiją ir Prancūziją. Ištremtas iš Prancūzijos atvyko Ispanijon. Čia manė gauti darbo ir susitvarkyti. Kai Barcelonoj nepasisekė surasti darbo, pažįstamieji pasiūlė važiuoti į Sūriją. Daug neatidėliodamas pasiima kuprinę ir išvažiuoja. Bet laimei ar nelaimei, Sūrijoj buvo paskelbtas visuotinis streikas ir, kai sūrijiečiai nutarė prisidėti prie Liobregato sukilėlių, streikas iš pacifiško perėjo į revoliucinį. Paskelbus revoliucinį streiką, pirmon eilėn reikėjo nuginkluoti visus Sūrijos turtuolius arba jų klapčiukus. Marijo pirmiausia nuvyko į Sūrijos sindikato namus. Randa vyrukus besirengiančius eiti atimdinėti ginklus iš Somatenio (Ispanijos šaulių organizacija). Ilgai nelaukęs pasiima ginklą ir išeina drauge su ispanais. Nuginkluoja Somateni, dalyvauja užimant savivaldybės namus, kelia raudonai juodą vėliavą, dalyvauja mitinguose ir džiaugiasi su visais sukilėliais laisvojo komunizmo paskelbimu. Sulaukė, aišku, tokio paties likimo, kaip ir visi kiti sukilėliai: atėję kariuomenės batalionai daugumą areštavo, drauge areštavo ir jį. Vėliau policijos kalabosas, policininkų ausinės, kalėjimas. Bet dėl to jis visai nenusimena, jis gyvas, juokauja, dalijasi įspūdžiais, džiaugiasi sukilimo prisiminimais. Visi jį mėgsta, šnekasi.

Visai kitoks tipas pasirodė vokiškas „anarchistas“. Dėjosi daktaru, priklausančiu prie metalurgijos sindikato. Dėvėjo didelius lapės kailio kailinius, ir visi jį vadino Aleman. Vyrukas, matyti, pirmą kartą patekęs tarp darbininkų, jautėsi labai nejaukiai. Apskritai, jis atvažiavo Ispanijon „gyventi“ ir kalėjiman patekti visai nesitikėjo. Kalėjime išeikvojo turėtus pinigus, neteko reikalingiausių dalykų, na ir pradėjo dejuoti. Turėjo tokias ubagiškai drąsias akis, kad kiekvienam kaliniui išpasakodavo savo „bėdas“ ir vėliau pradėdavo prašyti, kad tiktai ką galėtų išgauti. Ispanai atkreipė dėmesį ir pradėjo į jį žiūrėti kreivomis akimis. O ypač, kai sučiupo vieną kitą kartą sakant neteisybę. Apskritai, ispanas nemėgsta prašyti, ir jeigu žmogus per akis prisispyręs prašo, ne labai noriai duoda. Jeigu ispanas pats pastebi, kad žmogus tikrai ko nors reikalingas, tada jis be jokio prašymo atiduoda paskutinį daiktą. Kas ispaniškojo solidarumo nežino! Bet ispanai solidarūs su garbingais žmonėmis, nemėgsta nusižeminimo ir nusižeminusių. Iš nusižeminusių tik juokiasi.

– Nežinau kaip tas tavo Aleman auklėtas. Prieina: – Duok man vieną pezetą. – Kai išaiškini, kad neturi, tada: – Duok papirosą. – Kai ir to neturi, tada: – Duok bent rūkomo popierio.

Šitokių dalykų joks ispanas negali suprasti, jam neaišku, kaip žmogus gali būti toks mendigo.

Marijo ir Aleman buvo išvežti policijos prezidentūron. Ten juos dar kartą tardė. Sakosi, kad abu gavo mušti. Marijo veidas ir akis buvo ištinusi, bet jis vis tiek šaipėsi, o Aleman atrodė taip, lyg labiau nuskriausto žmogaus nėra visam pasaulyj.

– Espanjol policija mal, mučio pegar... Ispanų policija bloga, smarkiai muša... – aiškina jis menkai vartojama ispanų kalba.

– Neteisybė, – atkerta Marijo, kuris, be abejo, pilti daugiau gavo, negu vokietis, – policija gera. Ko gi tu iš jos daugiau lauki? Ji tave tiktai muša, o kai mes būsim stipresni, policiją užmušim, panaikinsim...

Vėliau tas vargšas vokietis susidarė nuomonę, kad ispanai niekam netinką, kad jų dauguma banditai, nesą pakankamai solidarūs, žodžiu sakant, visai atvirkščiai, negu iš tikrųjų yra. Pradėjo blaškytis, ieškoti draugysčių su politikieriais ir įpuolė į dar didesnį nusiminimą. Kartais man jo pasidarydavo gaila. Bet ką darysi, taip atsitinka su visais ponaičiais, kurie, nepažindami gyvenimo realybės, iš knygų prisiskaito apie gražius idealus ir baltom rankutėm bei prosytu kalnierium nori jų siekti. Kai susiduria su karčia praktika, pamato, kad ne taip lengvai viskas pasiekiama, dažniausiai visko atsikrato, ir tiktai retas kuris kaip reikia užsigrūdina. Aleman gyveno tokį persilaužimo laikotarpį, ir buvo labai sunku spręsti, kurį kelią jis manė pasirinkti.

Be minėtų italų kieme buvo garsus Pedro Br., kurį fašistų valdžia skaito vyriausiuoju Milano atentato organizatorium. Kai fašistai paėmė valdžią, nei socialistai, nei komunistai nesuorganizavo didesnio pasipriešinimo. Atvirkščiai, socialistų lyderiai pradėjo mestis į fašistų eiles, ir atrodė, kad su fašizmo įvedimu sutiko visi italai. Tada P. Br. suorganizavęs savo vyrukus Milane išėjo ieškoti fašistų į jų pačių butus. Buvo mesta apie 20 bombų, nemaža fašistų ir užmušta. Fašistus buvo apėmusi tokia panika, kad pradėjo bijoti patys savo šešėlių. Jeigu taip būtų pasielgta ir kitose vietose, šiandien Italija būtų gal visai kitokia.

Po to turėjo emigruoti. Bet tai jam buvo ne naujiena, nes jis nuo 17 metų išėjo iš namų. Ir nuo to laiko visur jį seka vienodas likimas: kalėjimai, persekiojimai, nenoras leisti apsigyventi. Buvo nuvykęs Sovietų Rusijon, bet kai garsiems revoliucijos „vadovams“ pareiškė, kad jų daromi eksperimentai nieko bendro su komunizmu ir net su socializmu neturi, turėjo kaip galima greičiau apleisti „darbininkų valstybę“, kad nepatektų į Solovkų lagerius.

Vėliau tris metus praleido Prancūzijos kalėjimuose, buvo teisiamas už sprogstamąją medžiagą. Apskritai, anarchistų šeimoj jis skaitomas vienu geriausiųjų anarchistinio judėjimo praktiku.

Barcelonos kalėjime buvo ir Argentinos FORA – Argentinos Darbininkų Organizacija – sekretorius. Jis atvažiavo į sindikalistų kongresą, bet, matyti, neturėjo laimės išvykti iš Ispanijos. Ligi šiam metui vežiojamas iš vieno kalėjimo į kitą. Jokios knygos, jokios paskaitos geriau nenupasakos apie argentiniečių darbininkų gyvenimą, kaip tai padaro J. M. Jis pažįsta visas valstybėles, nes visur išvažinėjęs ir išvaikščiojęs, žino visus kovos būdus, nes jam teko dalyvauti ne viename streike, teko taikinti ne vieną priemonę. Labai gerai jam yra pažįstamas ir Pabaltijo emigrantų gyvenimas, su jais dažnai tekdavę susidurti kaip su streiklaužiais.

Ypač krinta į akis puikus ispanų solidarumas kad ir šiame pačiame kalėjime. Juos jungia kieme daromos paskaitos, biblioteka ir didelė rašomoji lenta, kurią nuolat apspitę mažiau mokantieji. Viens kitą stengiasi kaip galėdami daugiau išmokinti.

Negalima nepaminėti ir kalinių choro. Ispanai mėgsta ir gali dainuoti, bet jų daina turi kitokį ritmą, kitokį gyvumą. Ispanui nepatinka kurti, nieko nesakanti, Internacionalo muzika, jis jos niekad ir nedainuoja. Jo revoliucinės dainos posmai supinti su jūra, su vėjais, su audromis, su nuolatiniu laisvės troškimu.

Apskritai, visų kalėjimo kieme padarytų pažinčių, pasikalbėjimų, pasipasakojimų apie kitų kraštų papročius, žmones, gyvenimą, pasakojimų apie valingų žmonių didelius veiksmus, apie pasiryžimą, laimėjimus ir pralaimėjimus, kalėjime darytų įvairiausiais klausimais diskusijų – niekados neužmiršiu. Šiuo atžvilgiu turėčiau būti dėkingas ispaniškai policijai, kad ji mane įmetė kalėjiman, nes vargu būčiau radęs geresnę progą pažinti tokius įdomius žmones, su jais arčiau susidraugauti. Valdžia skaitė „nepageidaujamu“, reikalingu kalėjime laikyti, bet ispanai, tikrieji ispanai, buvo kitos nuomonės. Jų solidarumą ir draugiškumą visuomet prisiminsiu su didžiausiu pasigėrėjimu.

 

Vincas Davainis. Sukilusi Ispanija. Kaunas: Prometejas, 1933

 

Skaityti toliau 

Kategorija: Vincas Davainis. SUKILUSI ISPANIJA

Paskelbta: 2009 m. birželio 15 d.

        Didysis revoliucijos procesas, kuris nuo diktatūros pradžios milžiniškais žingsniais žengia pirmyn, kas kartą vis giliau rėžia savo vagą, griauna visas senas įstaigas, verčia feodalizmo šaknis, ardo šv. Petro rūmus ir, tegu kartais ir krauju, skina sau kelią į laisvę ir viso krašto gerbūvį.

Kai aplinkui monarchą susispietusi reakcija pamatė, jog legaliais būdais nepajėgsianti pastoti kelio progresui, įsivedė diktatūrą; bet liaudies valia pasirodė daug stipresnė, negu atgyvenusių ir užmirštin einančių režimų jėgos, ji nušlavė ne tiktai diktatūrą, bet ir monarchiją.

Demokratiški politikai, kurie kovodami prieš monarchiją buvo revoliucionieriais, o paėmę valdžią žadėjo būti dar didesniais, kovojančiai liaudžiai devynerius dangus prižadėjo, tie politikai, pasiekę savo tikslą – valdžią, dėjo visas pastangas konsoliduoti liberališkam buržuaziškam režimui ir užkirsti kelią naujiems socialiniams bandymams.

Monarchijos ir diktatūros laikais įstatymai dienos šviesoje buvo trempiami, o naujieji valdovai norėjo priversti gerbti įstatymus ir tuo pasidaryti bazę, ant kurios galėtų anglų, prancūzų arba vokiečių pavyzdžiu statytis „demokratijos rūmus“. Bet toki dalykai ne taip jau lengvai duodasi daromi, ypač tose šalyse, kur nuo Pirmojo Internacionalo laikų smarkiai yra prigijęs Bakunino žodis.

Būklė tapo dar keblesnė, kai patys valdovai, abejodami savo egzistencija, pradėjo laužyti pagrindinius įstatymus. Dar nebuvo baigta svarstyti konstitucija, dar buvo priimti vos tiktai keli pagrindiniai, piliečiams tam tikras teises laiduojantieji, įstatymai, o vidaus reikalų ministeris rado reikalo pasidaryti vadinamą „respublikai ginti įstatymą“, kuris jam leidžia panaikinti ne tiktai konstitucijoj laiduotas teises, bet bausti piniginėmis bausmėmis ir tremti iš Ispanijos.

Ispanų liaudis jau supranta žodžių žaislą; ir kai Vokietijoj mokslus ėjęs studentėlis, dabartinis departamento direktorius, pradeda pasakoti apie reikalą gerbti įstatymus, jam visuomet atkertama, jog labiau negu įstatymus reikia gerbti laisvę.

Ispanų liaudies gyvenimas yra pilnas didvyriškų liaudies valios pareiškimų, kuriais ji sudraudė net ir labai galingus bei karingus valdovus. Primo de Rivera, kuris savo rankose turėjo ne tik visas kariškas, policiškas, bet net juodąsias ir geltonąsias jėgas, nedrįso daryti panašių eksperimentų (bandymų), kaip daro Italijos, Rusijos ar kitų mažesnių valstybėlių diktatoriai. Darbo Ispanija ir dabartiniams valdovams pastojo kelią, kai jie, buržuazijos stumiami, buvo užsimoję žaboti liaudį.

Geriausiai kalba pavyzdžiai, todėl čia ir atpasakosime keletą liaudies pareikštų ne!

Dabartinis darbo ministeris socialistas Largo Kabaljero, kuris kartu yra ir vyriausias socialdemokratiškųjų darbininkų profesinių sąjungų sekretorius, norėdamas pakenkti didžiausiai jo varžovei, Sindikalistinei Darbininkų Konfederacijai, paruošė įstatymą, kuriuo visos darbininkų organizacijos privalo būti policijoj registruojamos, gubernatoriui privalo būti įteikti narių sąrašai, susirinkimams privalo būti gaunami leidimai ir atliekama didelė galybė visokiu formalumų, kurie leidžia policijai žinoti visą darbininkų organizacijos būklę. Policijos aparato pagalba jis norėjo duoti Konfederacijai mirtiną smūgį, nes žinojo, kad pastaroji savo kovoje vartoja tiesioginio veiksmo metodus, valstybės aparatą laiko kapitalistų įrankiu, vartojamu darbininkų represijoms. Todėl valstybės aparatą, kaip tokį, Konfederacija stengiasi visiškai boikotuoti. Ministeris socialistas norėjo sindikalistus priversti padaryti tai, ko nepajėgė nei liberališki karaliaus ministeriai, nei kariškas diktatorius Primo de Rivera. Jis norėjo priversti sindikalistus duoti policijai savo veiksmų atskaitomybę, nors ligi šiam metui (o taip yra nuo Pirmojo Internacionalo laikų) sindikalistai neprašė policijos jokių leidimų, nedarė jokių registravimų ir nematė reikalo ateityj tai daryti. Jie tiktai praneša policijai, kad toj ir toj vietoj įvyks mitingas, o pastaroji rūpinasi, kad gatvėse neužsikimštų judėjimas.

Largo Kabaljero įstatymą priėmė dabartinis seimas, patvirtino respublikos prezidentas, ministerių kabinetas, ir rugsėjo 15–oji diena buvo paskirta jam vykdyti. Visi sindikalistai ligi tai dienai privalėjo užsiregistruoti pas viršininkus, o neatlikusieji formalumų turėjo būti skaitomi nelegaliais ir būti persekiojami. Bet rugsėjo 10 dieną sukyla monarchistai; respublikoniškoji valdžia užmiršta savo įstatymą ir kviečia vėl bendron kovon tuos pačius sindikalistus, kuriems rengėsi atimti veikimo laisvę. Sevilijoj Sanjurjo sukilimą numalšino sindikalistai, tai pripažino net valdžios atstovai; kitose vietose monarchistai taip pat nesukilo tiktai dėl to, kad bijojo anarchistų ir sindikalistų. Po šių veiksmų ministerių kabinetas nutaria antisindikalistinio įstatymo įsiteisėjimą pratęsti ligi pirmosios spalių mėn. dienos. Atėjus spalių pirmajai dienai, jį pratęsia ligi 15–tos. Tuo tarpu visi Konfederacijos skyriai iš visų Ispanijos kampų priėmė rezoliucijas, kuriose nedviprasmiškai buvo pasakyta, jog nepildysią naujo įstatymo, priimsią valdžios metamą pirštinę ir, jeigu ji norėsianti, pereisią į nelegalią būklę, kaip kelis kartus buvo perėjusi diktatūros laikais. Didesniuose miestuose (Barcelonoj, Madride, Sevilijoj, Zaragozoj) įvyko šimtatūkstantiniai mitingai, kuriuose vienu balsu buvo pareikšta: nepildyti naujo įstatymo.

Valdžia suprato, ką reiškia vyti milijoninę darbininkų organizaciją palėpėn, pakeitė savo nusistatymą, jau nieko netarė dėl įstatymo įsigalėjimo dienos ir sindikalistams leido veikti, kaip veikė ligi šiai dienai.

Bet darbininkai sudraudė ir kitas valdovų užgaidas. Provincijų gubernatoriai, negalėdami sudaryti jokių bylų įžymesniesiems anarchistams bei sindikalistams, jiems pritaikė „respublikai ginti įstatymą“ ir be jokio teismo laikė kalėjime. Kai nieko negelbėjo spaudos ir mitingų balsai, kaliniai paskelbė bado streiką, o kai ir to nepakako, pradėjo streikuoti tų fabrikų darbininkai, kuriuose jie dirbo; jiems pritarė visi sindikatai, ir gubernatorius per dvidešimt keturias valandas turėjo išleisti kalinius, nes kitaip būtų kilusi pačių gubernatorių išprovokuotoji suirutė.

Taip pat įdomu pasiaiškinti, kodėl socialdemokratiškieji lyderiai šitokiu būdu stengiasi kovoti su sindikalistais. Jie, lygiai kaip ir jų vokiškieji tėvai, anksčiau svaidė garsias revoliucines frazes, bet priėję valdžią stengėsi užimti kuo daugiausia vietų, prisodinti savų žmonių, o revoliucinį masių pasiryžimą pamažu slopinti ir leisti buržuazijai konsoliduotis. Kai juos sekusieji darbininkai, daugumoj geležinkeliečiai, pamatė, jog atsisėdus ant dviejų kėdžių – konsoliduoti kapitalą ir ginti darbininkų reikalus – negalima daryti nei vieno, nei antro, kai ant savo pečių pajuto socialistų vestų ir praloštų streikų vaisius, ištisomis organizacijomis apleidinėjo socialdemokratus ir stojo į sindikalistų eiles. Ministeriai pajuto liksią generolais be eilinių, todėl metėsi gniaužti nenugalimą Sindikalistų Konfederaciją policijos pagalbą.

Dar labiau sumažino jų autoritetą darbininkuose vadų (Besteiro, dabartinio seimo pirmininko, ir Largo Kabaljero) ginčas paskutiniame partijos kongrese. Ligi šiam metui vadai vengė kalbėti apie 1930 metų gruodžio 15 dienos revoliucinį sąjūdį, kuris atėmė gyvybę kapitonams Galanui ir Garcijai Hernandes ir išvaikė visą Madrido aviaciją. Juos (vadus) išdavikais kaltino tiktai sąmoksle dalyvavusieji kariškiai. O dabar susipykusieji vadai viens apie kitą išdėstė viską, ką ligi šiam metui slėpė nuo viešumos. Ir pasirodė, kad Largo Kabaljero, Revoliuciniam Komitetui prižadėjęs įsakyti darbininkams eiti visuotinan streikan, to įsakymo nedavė, nes eidamas iš posėdžio „pergalvojo“. O pergalvojo todėl, kad pats bijojo ir nenorėjo statyti pavojun savo narius; jis velyjo, kad kiti (kariškiai) padarytų revoliuciją, o jei kiti nedaro, težūsta visas paruoštas judėjimas.

Nei vienas ispanų socialistų kongresas nebuvo toks margas, kaip pastarasis. Jame dalyvavo seimo pirmininkas, ministeriai, direktoriai, ambasadoriai, darbų inspektoriai, mišrių teismų teisėjai ir įvairūs valdininkai. Giliose Ispanijos provincijose atsirado ir tokių darbininkų, kurie dar tebetiki socialistais. Pav., du atstovai iš Vaskonijos kalnų net pėsti atėjo į Madridą, kad galėtų dalyvauti kongrese. Ten, be abejojimo, niekas jų nepastebėjo, niekas jais nesirūpino. Neturėdami pinigų geležinkeliui, žinoma, jų neturėjo nė viešbučiui. Pralaukė kol visi išėjo iš kongreso, kol prašvilpė liuksusiniai „draugų“ ministerių automobiliai, ir, ispanams įprastu papročiu, nuėjo į miesto sodą praleisti naktį ant akmeninių suolų: Gal būt ir sekančias naktis ten būtų praleidę, jeigu policija jų būtų nesuradusi ir buržuaziniai laikraščiai savo kronikoj nebūtų pažymėję. Kai šį klausimą iškėlė kongrese, tai vienas pasiturįs ūkininkas (ne ministeris ir ne direktorius!) pasisiūlė jiems užmokėti nakvynę.

Socialistai savo kalbose pabrėžia, jog Ispanijoj jiems esą reikia atlikti didelė misija, bet vienintelis dalykas, kurį jie gali padaryti, tai nueiti savo vokiškųjų brolių keliais.

Viena didžiausioji problema, kurią naujieji Ispanijos valdovai sprendė, yra žemės reforma. Žemės reformą taip pat galima skaityti seime esančių socialistų padariniu, nes be jų pritarimo ji nebūtų pravesta. Daug naujovės į visuomeninį gyvenimą ji neįnešė ir neįneš, nes ji šios problemos svarbumo atžvilgiu neatitinka ispanų liaudies dvasiai.

Jeigu šiandien Ispanijoj yra 20 tūkstančių asmenų, turinčių žemės nuosavybę, tai pravedus žemės reformą (jeigu ji, žinoma, bus pravesta taip, kaip ministeriai ir atstovai kalbėjo) turėsime 25 tūkstančius įvairiais atžvilgiais netinkamų žmonių.

Pats žemės reformos įstatymas maža kuo tesiskiria nuo panašių įstatymų, priimtų kituose kraštuose. Feodalams nusavinami nedirbamos žemės plotai už atlyginimą. Be jokio atlyginimo nusavinamos žemės tiktai tų žemvaldžių, kurie buvo prisidėję prie rugsėjo dešimtosios dienos monarchistiško perversmo. Be to, naujakuriams žadama parama, žadama padėti pasistatyti trobesius, pro didžiąsias sausumas žadama pravesti kanalus ir duodama daugybė kitų pažadų, taip kaip ir kituose kraštuose.

Radikališkiausiai šią problemą sprendžia patys valstiečiai, kurie šimtmečiais tą žemę dirbo ir į ją niekad neturėjo nuosavybės teisių. Valstiečiai žino, kad žemė tik tada įgyja vertės, kai į ją įdedama darbo; jų manymu ir derlius privalo priklausyti tiktai darbą įdėjusiems. Ispanijos žemdirbiai sako: žemė visų ir niekieno.Praėjusiais dešimtmečiais radikališkuose ispanų sluoksniuose daug ginčų sukėlė obalsis: fabrikai darbininkams, o žemė valstiečiams. Buvo numatyta, kad po socialinių pakaitų toks obalsis vėl gali sukelti antagonizmą (prieštaravimą) tarp miesto ir kaimo darbininkų, o vietomis gali privesti net prie bereikalingų kovų. Ispanai todėl nė nesako, kad žemė privalo priklausyti valstiečiams, o fabrikai darbininkams. Jie sako, jog žemė priklauso visiems, vadinas, ir fabrikai priklauso visiems.

Taip sprendžiami ir kiti klausimai, kaip karo, švietimo, savivaldos, policijos, kalėjimų ir t, t. Visi dabartiniai ministeriai, dar nebūdami ministeriais, visas šias problemas sprendė prisilaikydami aukščiausių humaniškumo principų, bet dabar labai nenoriai skaito anų laikų perspausdinamas savo kalbas bei straipsnius. Kai jiems vis dėlto šis klausimas primenamas, jie aiškinasi, jog iš ministeriškų aukštybių tos pačios problemos visai kitaip atrodo.

Bet visuomeninis gyvenimas, kaip kitose valstybėse, taip ir Ispanijoj, eina šalia visokių oficialių politikierių pranešimų. Ypač tas nutolimas yra didelis Ispanijoj, nes, kaip geri ispanų liaudies psichologai tvirtina, oficiališkieji žmonės ten niekuomet neatstodavo krašto nuotaikos. O kad šis tvirtinimas tiesai yra artimas, tai parodė gyvenimo pavyzdžiai. Kai karalius, tikėdamas turįs klusnią liaudį, metėsi karan su Afrikos tautelėmis, Barcenolos liaudis sukilo ir tą karą padarė negalimu. Kai Primo de Rivera, pristatęs kartuvių ir prigrūdęs kalėjimus, paskelbė, jog anarchizmas ir sindikalizmas Ispanijoj visiems laikams jau yra panaikintas, po trijų dienų visą Ispaniją paskelbė visuotinį streiką ir privertė diktatorių liautis persekioti. Kai dabartinis vidaus reikalų ministeris skelbia visoj Ispanijoj ramumą esant, kaip tyčia įvairiuose Ispanijos kampuose kyla streikai ir vyksta susirėmimai su civiline gvardija arba respublikoniška policija. Ir kai dabartiniai valdovai dedasi ispanų liaudies atstovais, tai taip pat yra neteisybė, nes liaudis jų neįgaliojo savo vardu atstovauti. Ispanų liaudis mažai ką bendro turi su politikieriais ir neteikia jiems jokių įgaliojimų. Atvirkščiai, ispanų liaudies norus, geismus ir pasiryžimus jos tariamieji atstovai stengiasi užtušuoti, iškreipti ir aiškinti bloga prasme. Taip elgiasi ne tik oficiališkieji valdžios atstovai, bet ir kitos politinės grupės, kurios turi tarptautinių ryšių, kaip socialdemokratija ir bolševikai.

Pirmieji apie ispanų liaudį nenoriai šneka vien jau dėl to, kad ji savo prigimtimi yra revoliucinė, o antriesiems ispanų liaudis nepatinka todėl, kad labiau ji mėgsta laisvę, negu diktatūrą. Ispanijoj taip pat yra komunistų, vietomis gal daugiau, negu Rusijoj, bet Ispanijos komunistai yra laisvojo komunizmo šalininkai. Iš karto nors ir ne taip aiškus, bet vis dėlto skirtumas tarp laisvojo komunizmo ir valstybiškojo yra be galo didelis. Pastarasis stengiasi ligi šiam metui išnaudojamos ir prislėgtos klasės pagalba prieiti valdžią ir iš viršaus į apačią organizuoti visuomenę minimosios klasės naudai, tuo tarpu laisvasis komunizmas stengiasi organizuoti naująją visuomenės santvarką iš apačios į viršų, gerbia asmens laisvę ir stengiasi įgyvendinti visuotinę gerovę sujungiant visus žmones į vieną klasę.

Žinoma, tai ne toks jau lengvas dalykas, nes pirmu atveju mokoma tiktai klusnumo, o antruoju – reikia mokyti galvoti ir suprasti. Bet čia ir užsimojimas didesnis, čia nesistengiama vien pakeisti politinį krašto veidą arba duoti naujus ekonomijos įstatymus; čia jau kūrimas visiškai naujos gyvenimo santvarkos, visiškai naujos civilizacijos.

Niekas, gal būt, taip netiki galimumu įgyvendinti šią naująją visuomenės santvarka, kaip ispanų liaudis, ir niekur, turbūt, nėra taip plačiai pasklidusios šios idėjos, kaip Ispanijoj. Ar pajėgs savo užsimojimą tesėti? Galima tvirtinti teigiamai, nes ispanų liaudis šiam užsimojimui realizuoti turi reikalingas ypatybes: yra susipratusi, tiki realizuojamąja idėja, turi reikalingo pasiryžimo ir savo tikslui atsiekti turi reikalingos drąsos.

Dabartinis režimas su visais savo respublikai ginti įstatymais, civiline gvardija, kalėjimais, su visais naujais valdininkais ir naujom respublikoniškom įstaigom nepajėgs pastot kelio į laisvę, ir ryt ar poryt pamatysime ispanų liaudį žengiančią pirmyn dar didesniais žingsniais.