|
Anarchizmas - tai politinė teorija, siekianti sukurti visuomenę, kurios nariai bendradarbiautų tarpusavyje laisvanoriškumo ir lygiateisiškumo pagrindais. Žodis „anarchija” (graikiškai αναρχία) reiškia bevaldystę, valdovo ar suvereno nebuvimą. Anarchizmas iš esmės prieštarauja visoms hierarchinio valdymo formoms - valstybinėms, kapitalistinėms, religinėms, kultūrinėms ir pan. Tokios valdymo formos anarchizmo požiūriu yra ne tik nereikalingos, bet ir kenkiančios individui, žalojančios jo individualumą. Vietoj autoritarinių politinių ir priverstinių ekonominių struktūrų, anarchistai siūlo socialinius santykius, paremtus savanoriškomis laisvų asmenų asociacijomis autonomiškose bendruomenėse, tarpusavio pagalbą ir savivaldą. Anarchija reiškia harmoningą lygiateisių narių visuomenę, paremtą asmens apsisprendimo teise ir asmenišku dalyvavimu.
Anarchizmas - tai politinė filosofija, siekianti panaikinti bet kokią prievartą ir išnaudojimą. Prievartą ir išnaudojimą sukelia žmonių nelygybė, kuri yra hierarchinės visuomenės struktūros pasekmė. Hierarchinė visuomenės piramidė, pastatoma pasitelkiant valdžios institucijas, reiškia vienų žmonių viešpatavimą prieš kitus. Todėl anarchizmas, siekiantis panaikinti viešpatavimą, žmonių nelygybę ir išnaudojimą, visų pirma siekia panaikinti valdžios institucijas.
Valdžia šiuolaikinėje visuomenėje įkūnijama valstybės ir ekonominio išnaudojimo, t.y. kapitalistinių visuomenės santykių pavidalu. Anarchizmo filosofija griežtai nusiteikusi tiek valstybės, tiek kapitalizmo atžvilgiu.
Valstybės panaikinimas dažniausiai yra tikslas, vienijantis įvairius žmones, kurie save vadina anarchistais. Kovodami prieš svarbiausią savo priešą - valstybines pavaldumo struktūras - anarchistai istorijos eigoje naudojo pačias įvairiausias priemones - nuo švelnių reformistinių iki radikalių revoliucinių, tačiau jie niekada nekovojo dėl valdžios ir niekada nesiekė jos paimti.
Kitas nė kiek ne menkesnis idėjinis anarchizmo priešininkas - kapitalizmas. Jei valstybės valdžia yra demonstruojama atvirai ir grindžiama tiesioginiu pavaldumu, tai kapitalistiniai santykiai maskuoja kitą, gal net žalingesnę prievartos formą - valdžią, paremtą ekonomine galia, t.y. pinigais. Kapitalizmas, viešai deklaruodamas asmenybės nepriklausomybę ir laisvę, tik dar labiau supančioja žmogų, paversdamas jį kitiems žmonėms nuosavybės teisėmis priklausančiu vergu. Todėl anarchizmas visomis priemonėmis kovoja prieš kapitalizmą, kuris šiais laikais pasitelkia ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio išnaudojimo metodus. Šiuolaikinis anarchizmas - ne tik socialinė, bet ir kultūrinė kova prieš galingą kapitalistinę smegenų plovimo mašineriją.
Vietoj valstybės valdžios ir ekonominio išnaudojimo struktūrų anarchizmas siūlo visiškai kitokį bendro žmonių sambūvio pagrindą - lygiateisį bendradarbiavimą ir tarpusavio pagalbą. Tarpusavio pagalba - tai pagrindinis anarchistinės visuomenės principas, reiškiantis savanorišką ir lygiateisį visuomenės narių bendradarbiavimą. Tarpusavio pagalba - tai kultūrinis anarchizmo idealas, visiškai priešingas šiuo metu vyraujančiam tarpusavio konkurencijos principui. Žmonės, dirbantys kartu, visada pasiekia daug geresnių rezultatų nei kovodami bei varžydamiesi tarpusavyje. Anarchinėje visuomenėje žmonės kuria nepriklausomas autonomines bendruomenes, savo noru jungiasi į kolektyvus, šie savo ruožtu - į savanoriškas asociacijas, taip numezgamas pasaulinis anarchistinio bendradarbiavimo tinklas, kuriame nėra jokios hierarchijos ir nelygybės.
Anarchizmas ir anarchija šiuo metu, deja, yra bene labiausiai iškraipyti politinės teorijos terminai. Dažniausiai jie klaidingai tapatinami su „chaosu”, „suirute” ir „betvarke”. Priešingai, anarchija reiškia griežtą tvarką, pagrįstą ne prievarta, o laisvu noru. Anarchija, viena vertus, yra laisvo nuo sociumo priespaudos žmogaus gyvenimo būdas, kita vertus, tai laisvanoriškas sociumo konstravimo metodas. Anarchizmo teoretikas P.Kropotkinas pastebėjo: „Anarchizmas atsiranda iš kūrybinės pačios liaudies energijos, jos dėka sukuriamos teisinės institucijos, įgalinančios apsiginti nuo valdančiosios mažumos. Išnaudodami būtent kuriamąją liaudies energiją bei veiklą, pagrįstą šiuolaikiniais mokslo ir technikos laimėjimais, anarchistai ir siekia įtvirtinti laisvam visuomenės vystymuisi reikalingus institutus, – priešingai tiems, kurie visas viltis sieja su vyriausybės leidžiamais įstatymais. Vyriausybės, kuri atstovauja mažumai, užgrobusiai valdžią griežtos ir žiaurios prievartos dėka”. O prancūzų rašytojas anarchistas Pierre-Josephas Proudhonas pranašavo: „Kaip žmogus siekia teisingumo lygybėje, taip visuomenė siekia tvarkos anarchijoje. Anarchija - valdovo nebuvimas - yra tokia valdymo forma, link kurios mes kiekvieną dieną artėjame.“
anarchija.lt
|
Anarchizmas visų pirma yra individo pasaulėžiūra.
[b]Politika atsiranda tik tuomet, kai siekiama įtakos valtybėje. Kol įtakos siekimas (ar bet koks mėginimas paveikti jos gyvenimą) nėra svarbus, judėjimas yra nepolitiškas. Tuo tarpu įtakos siekimas valstybėje visuomet yra valstybės pripažinimo ženklas ir nusižeminimas jai. Kadangi valstybė visada yra pirmiausia prievartos aparatas, pripažindami valstybę, mes pripažystame priklausymą jai, nuo jos, bei mėginame integruotis į ją politiškai. Tai yra principinis anarchistiškos pasaulėžiūros iškraipymas ir išdavimas. Tikras anarchistas niekada nepripažysta valstybės, kaip realybės ir tvarkos. Valstybė tikram anarchistui yra tironiška pasaulėžiūra, prievarta diegiama žmogui nuo pat jo gimimo ir smurtigai brukiama visą gyvenimą. Ir tai yra siauro rato žmonių nusikaltėliška veikla, o ne tvarka. Valstybė yra iliuzija, prekinis ženklas, sukurtas valdyti žmones apgaulės ir prievartos metodais.[/b]
[b]Žmogus yra gyvas sutvėrimas, paklūstantis begalei Gyvosios gamtos dėsnių. Vienas dėsnių veikia kaip galingas įvairovės pusiasvyros svertas, neleidžiantis gyvybės formoms specializuotis, suvienodėti ir tokiu būdu prarasti gyvybingumą. Mes galime visiškai abejingai stebėti bet kokį dirbtinį vienodinimo procesą, kaip andai Globalizacija, kadangi tokios pastangos neišvengiamai sukelia vienijamo socialinio kūno dalijimąsi į daugybę įvairių ir iš principo skirtingų mažų subkultūrų. Mes esame šito antiproceso išdava ir rezultatas. Mums reikia priešintis vertikalei? Iš kur tas poreikis? Mama išauklėjo? Nė velnio. Patys tokie protingi ėmėm ir sąmoningai supratom? Šūdą. Šitas siekis yra Dvasinis, jis yra mums įbruktas, duotas ir mes nuo jo niekur nepabėgsim. Tai joks ne pasirinkimas ir ne apsisprendimas. Tai Dievo įsakymas.[/b]
Anarchizmas - tai politinė filosofija, siekianti panaikinti bet kokią prievartą ir išnaudojimą. Prievartą ir išnaudojimą sukelia žmonių nelygybė, kuri yra hierarchinės visuomenės struktūros pasekmė. Hierarchinė visuomenės piramidė, pastatoma pasitelkiant valdžios institucijas, reiškia vienų žmonių viešpatavimą prieš kitus. Todėl anarchizmas, siekiantis panaikinti viešpatavimą, žmonių nelygybę ir išnaudojimą, visų pirma siekia panaikinti valdžios institucijas.
[b]Nesąmonė. Nieko nereikia naikinti. Nėra baisesnės prievartos už ignoravimą.Įtikinkit žmogų, kad jis neekzistuoja, ir jį nužudysit – visi tai žino. Tas pats yra ir su valstybe. Jos nereikia užkariauti, ją reikia pirmiausia numarinti savyje. Pilnai suvokti ir įsisąmoninti, kad jos apskritai nėra.[/b]
Autonomiškos ir atkirstos struktūros yra prigimtinis žmogaus gyvenimo modulis, tačiau jeigu jame kada ir gyvensime visada bus tų kurie siekia apgauti, pranokti, panaudoti jėgą. Tai yra socialinė realybė,kurios kontroliuoti neįmanoma. Net Didysis Brolis yra bejėgis - globalizacijos utopijoje žmogus yra laisvas rinktis būti eksteritorišku, arba lokalių tvarkų pastumdėliu.