Redakcija, paviešindama šį tekstą, prašo įsidėmėti: tai ne dokumentinė apybraiža, o literatūrinė fantazija.

        Nusipirkau šešias degtukų „Sprint“ dėžutes (etiketėje nupiešti trys veržliai šuoliuojantys žirgai, puikuojasi užrašai DEGTUKAI / SĒRKOCIŅI / TIKUD). Viena kainavo devynis centus, todėl visos – lygiai penkiasdešimt keturis (stovėdamas prie kasos ilgai laužiau galvą bandydamas prisiminti daugybos lentelę).

         Aleksejus Cvetkovas (g. 1975) – rusų rašytojas, kultūrologas, socialinis aktyvistas. Baigė Literatūros institutą. Įkūrė ne vieną politinę jaunimo organizaciją, iki 1998 m. dirbo atsakinguoju sekretoriumi laikraštyje „Limonka“. 2003 m. sudarė dvitomę „Šiuolaikinio anarchizmo ir kairiojo radikalizmo antologiją“. Išleido 4 prozos ir 2 publicistikos knygas, naujausia iš jų – „Barikados mano gyvenime“ (2006). Šiuo metu dirba radikalios literatūros leidykloje „Ultra.Kultūra“.

       Aldous Huxley. Suvokimo durys. Rojus ir pragaras: esė. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2008.

       1954 m. JAV išleista Aldouso Huxley knyga „The Doors of Perception“ („Suvokimo durys“) dabar laikoma bitnikų biblija. Bitnikams A. Huxley labiau buvo žinomas ne kaip Nobelio premija apdovanotos knygos „Puikus naujas pasaulis“ autorius, o kaip pažinimo ribų išplėtimo dainius, skelbęs šių ribų išplėtimą pasitelkiant rytietiškas meditacijos technikas, jogą ir haliucinogenines priemones. Pagrindinio LSD propaguotojo Timothy Leary paskelbtas pranašu, Aldousas Huxley tapo dvasiniu kontrkultūrinės psichodelijos tėvu. Su jo plonyte knygele „Suvokimo durys“ 7-ajame dešimtmetyje vaikštinėjo visi hipiai, o šiandien ji įgijo transcendencijos liudijimo ir mistinės įžvalgos statusą. Šiandien tai klasikinė ir kartu viena reikšmingiausių XX a. studijų apie sąmonės ribas išplečiančių substancijų, tokių kaip meskalinas, poveikį.

         Negaliu patikėti, kad jau senokai užsilenkęs monstras vėl grįžta. Jo banaliai dvasinga povyza užmerktomis akimis ir dramatiška plaukų kupeta vėl mirga didžiuosiuose Europos ir Azijos miestuose. Muzikos industrija skuba valyti dulkes nuo kalnais užsigulėjusių diskų, kuriuose genijumi save laikęs dirigentas bando įpiršti mums savo muzikines vizijas. Taip, muzikos industrija ir „Herbert and Eliette von Karajan Foundation“ yra pagrindiniai Herberto von Karajano gaivinimo varikliai. Aš suprantu „Sony“ korporaciją, kuri iš mirties patale gulinčio Karajano nusipirko teisę leisti visus jo diriguotus kūrinius ir „juodai sudegė“. Bet ko čia ta Eliette ardosi? Karajanas paliko jai 200 milijonų deklaruotų USD tapęs turtingiausiu iš visų kada nors gyvenusių klasikinės muzikos atlikėjų. Kiekvieną dieną ši suma didėja dėl vis dar perkamų jo išleistų beveik 900 albumų. Matyt godumui nėra ribų. Akivaizdžiai matosi, kad ši gaivinimo akcija orientuojama į Azijos rinkas. Žingsnis teisingas, nes ten jau sukasi nemažai pinigo, o tenykščiai žmonės nematė veikiančio fašizmo.

       Šeštadienį, rugsėjo 27, 7 val. vakaro, aš perskaičiau tekstą, kuriame prisižadėjau jokiais būdais neatlikinėti karinės tarnybos. Deklaracija buvo perskaityta Sultanahmete (istoriniame Stambulo centre) prie šeicho Bedreddino kapo. Šis Osmanų XVI amžiaus maištingas sufijus siekė rojaus žemėje, kur visi viską dalintųsi po lygiai, ir buvo persekiojamas dėl to, jog surengė primityvų komunistinį sukilimą, kuriame dalyvavo 30 žmonių – ačiū jums, brangūs draugai – ir aš palikau savo teksto kopiją bei gėlių prie Bedreddino kapo. Aš išreiškiau savo sąmoningą protestą, stebint šeichui Bedreddinui, mano draugams ir vakarui, o dabar dalinuosi juo su jumis.

      Nekviečiau žiniasklaidos, nes tikiu, kad masinė žiniasklaida, jos tikslai ir joje vykstantys procesai taip pat yra militarizmo ir melo instrumentai. Visada tikėjau mūsų naujosios žiniasklaidos jėga ir žavesiu, komunikacijos tinklais, pogrindine spauda, fanzinais, piratinėmis transliacijomis, blogais ir pasišnabždėjimais, patvariausia informacija pasaulyje. Čia pateikiu savo sąmoningo protesto deklaraciją.

       Konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos gali būti suprastas įvairiai. Nacionalistai ir konservatoriai kelia isteriją dėl Rusijos imperializmo, pamiršdami dar didesnį pavojų, kylantį iš JAV. O Brazilijoje gyvenantis ir copyleft metodu kuriantis komiksų dailininkas Latuffas visą šį konfliktą mato kitaip.

anarchija.lt
2008.08.10.

       2005 m. paskelbusi apie pertrauką, Ispanijos ska punk grupë Ska-P sugrįžta į muzikos areną. Ispanijos spauda praneša, kad naujas šios grupės albumas „Lacrimas y Gozos“ ( „Ašaros ir džiaugsmai“) yra tikras saldainis. Aštrių politinių ir socialinių temų nevengianti grupė žada ir toliau  nepalikti ramybėje pasaulio galingųjų,  išnaudotojų, žmogžudžių...

      Nors albumo pristatymas numatytas spalio 7 d., o koncertinis minituras po Europą ir Lotynų Ameriką - tik lapkritį, grupė nebeištvėrė ir internete paskelbė pirmąjį savo singlą „Crimen Sollicitationis“, kuriame aštriai kritikuoja katalikų bažnyčią dël seksualinio vaikų išnaudojimo ir veidmainiškos Vatikano pozicijos dël pedofilijos skandalų.

      Andrius Pulkauninkas – šiuolaikinio šokio choreografas, aktorius ir režisierius – neseniai atšventė 35-erių metų gimtadienį. Šiandien jis Vilniaus universiteto Kiemo teatro režisierius, daugybės festivalių organizatorius ir dalyvis. Sukūrė monospektaklį „Dieviškoji pliauska“, fizinę-vizualinę H. K. Anderseno „Bjauriojo ančiuko“ interpretaciją „Bjaurusis“, choreografiją šokio spektakliui „Skenduoliai“, roko operai „Jūratė ir Kastytis“, režisavo spektaklius „Puikios dienos pradžia“, „Pasklidas“, „Aš jus visus labai myliu/mėgstu. Ignacas“. O žiloje jaunystėje jis buvo andergraundinės grupės „Bombiška“ narys, grojo ir kūrė tekstus. Kaip jis pats šiandien sako: „Tai mano juodoji pusė“. Nuoširdžiai sveikiname Andrių su jubiliejumi ir kviečiame prisiminti jo jaunatviškus tekstus.

„Against me!“ - pankroko grupė iš Floridos, grojanti populiarųjį panką su folko elementais. Susikūrė 1997-aisiais, kai grupės įkūrėjas ir lyderis Tomas Gabelis įgrojo solinę savilaidos kasetę „Against Me!“ Pirmąjį studijinį albumą grupė išleido 2002 m., o po trejų metų parsidavė komercinei įrašų studijai „Sire Records“. Tų pačių 2005-ųjų vasarą jie apsilankė ir Lietuvoje - sugrojo „Intro“ klube. Štai ką apie jų pasirodymą mano vienas Lietuvos hardkorininkas: „Jų grojimą priskirčiau prie eilinio pankroko, nes amerikiečių folko nepažįstu, o su mūsišku tai neturi beveik nieko bendro. Tas folkas tai turbūt yra tas „o“ raidės tempimas, arba rėkavimas „ohoho...“ kurio kūriniuose tikrai netrūko.“ 2008 m. žurnalas „Rolling Stone“ pripažino ją geriausia pankroko grupe. Šiaip grupė groja tipišką pankroko popsūchą, tačiau ji turi vieną išskirtinį bruožą - itin mėgsta socialiai angažuotus anarchistiškus tekstus. Pvz., dainelė „Baby, I'm An Anarchist“:

        Kiekvienas meno streikininkas turi įsisąmoninti, kad nei menininko vardas, nei jo kuriami produktai (paprastai vadinami menu) neturi jokios socialinės prasmės, jie yra tik simuliacinis elementas pridėtinei vertei sukurti. Čia nekalbu apie meno rinką, kuri egzistuoja tik ekonomiškai stipriose šalyse arba – dar tiksliau – tik keliuose ekonominiuose centruose: Niujorke, Londone, Berlyne, Milane... Kalbu apie tam tikrą biurokratinį kultūros antstatą, kurio tikslas – suteikti „žmogišką“ veidą liberaliam kapitalizmui kiekvienoje šalyje ir visame pasaulyje. Palaidokite iliuzijas – tai tik verslas! Verslas, kurį skatina ir remia stambųjį tarptautinį kapitalą aptarnaujančios nacionalinės politikos. Kažkodėl daugumai meno žmonių atrodo, kad meninėmis priemonėmis diskredituoti represines politines ir ekonomines struktūras yra garbingas užsiėmimas, bet faktiškai tokiu būdu jie tik dar labiau stiprina ideologinį ir kultūrinį neoliberalizmo antstatą, kuris ir remia tas pačias struktūras.

       1965-ųjų liepą viename Kalifornijos paplūdimių susitiko du jaunuoliai – Los Andželo universiteto režisūros studentas Ray’us Manzarekas ir ką tik iš tos pačios aukštosios mokyklos išmestas pradedantysis poetas Jimas Morrisonas. Jie abu grojo mėgėjiškuose roko ansambliuose, o susitikę nusprendė sukurti naują grupę, kurios pavadinimą Morrisonas sugalvojo iškart – „The Doors“. Suprantama, kad jis kilo iš garsiojo Aldouso Huxley traktato apie psichodelinę patirtį „Suvokimo durys“. Knyga buvo išleista JAV 1954 m. ir dabar laikoma bitnikų biblija.

alt        Peteris Collinsas yra menininkas, aktyvistas ir kalinys. Savo meninius sugebėjimus pradėjo tobulinti įkalinimo įstaigoje. Šiuo metu jis uždarytas viename iš Ontario (Kanada) kalėjimų - už policininko nužudymą nuteistas 25-ieriems metams. Jo kūrinius kalėjimo valdžia cenzūruoja, konfiskuoja ir naikina, tačiau Peteris ir toliau piešia, tapo ir taip bando save išreikšti. Pažvelkite, ko bijo Kanados įkalinimo institucijos, ir teiskite jį patys.