38 metų Houstono gyventojas, nepriklausomas žurnalistas ir aktyvistas Nickas Cooperis, 2003 m. lankydamasis Brazilijoje, pastebėjo įdomius marškinėlius, kuriuos puošė anarchijos simbolis ir Angolos kapoeiros kovotojo figūra. (Kapoeira yra vergų sukurta savigynos meno rūšis, jungianti muziką, šokį ir kovą.) Marškinėlių pardavėjas paaiškino, kad ant marškinėlių pavaizduota soma – ypatinga terapijos forma, besiremianti anarchizmu kaip būdu puoselėti fizinę ir protinę sveikatą.

     N. Cooperis, kuris užsiiminėjo kapoeira gyvendamas JAV ir jau seniai domėjosi anarchistiniu judėjimu, iškart susidomėjo soma. O kai jis sužinojo, kad 79-erių metų somos kūrėjas Roberto Freire vis dar gyvas ir toliau tobulina savo techniką, nusprendė įsigyti kino kamerą, grįžti į Braziliją ir nufilmuoti dokumentinį filmą.

     Baigęs sukti savo 50 minučių filmą „Soma: anarchistinė terapija“, N. Cooperis praleido vasarą keliaudamas po Ameriką ir organizuodamas filmo peržiūras visur, kur tik žmonės parodydavo susidomėjimą – nuo unitarų bažnyčių iki aktyvistų sodelių. Savo klajonių metu jis mėgavosi braškių ir migdolų sultimis Eugene, veganiškais čili hotdogais Athenuose, dalinosi sofa su užkietėjusiais ir perpus jaunesniais už save pankais ir pakeliui pildėsi kuro baką biodizelino degalinėse.

     Save N. Cooperis apibūdina kaip „antifašistą, kovojantį prieš nacionalizmą, hierarchiją, žiaurų ir nedarnų gyvenimo būdą“. Akivaizdu, kad somos terapijoje naudojamos idėjos atitiko jo vidines nuostatas.

     6-ojo dešimtmečio viduryje Brazilijos karinis režimas kankino ir žudė disidentus. Psichologas Roberto Feire, po kankinimų netekęs vienos akies, suprato, kad nepasitikėjimo, prievartos ir baimės sąlygomis jo bičiuliai greičiausiai neieškos terapeuto pagalbos. Todėl jis nutraukė savo psichoanalitiko veiklą ir sukūrė somą – terapiją revoliucionieriams, kurią jis apibūdina kaip „greitą, veiksmingą ir išlaisvinančią“.

     Soma yra grupinė terapija, kuri trunka apie 18 mėnesių. Jos metu grupė atlieka fizinius pratimus ir dalyvauja asmeninėse bei politinėse diskusijose. Šioje terapijoje persipynė austrų psichologo Wilhelmo Reicho, Angolos kapoeiros ir anarchizmo idėjos. Ne taip kaip tradicinėje psichoterapijoje, soma atmeta terapeuto autoritetą. Terapeutas dalyvauja sesijoje, bet tai daro lygiomis teisėmis su kitais grupės nariais. Akcentuojamas malonumas ir fizinis atsipalaidavimas. Filme matome, kaip somos grupė dalyvauja fiziniame žaidime, atlieka teatro pratimus ir fizinius veiksmus. Dalyviai apibūdina tokią veiklą kaip sunkią, bet „nuostabią“.

     {youtube}0aAbZM88MUQ{/youtube}

     Šiandien, praėjus keliems dešimtmečiams, soma paplito visame pasaulyje ir vis dar padeda šiuolaikiniams revoliucionieriams – jauniems žmonėms, menininkams ir studentams, kovojantiems prieš buržuaziją ir siekiantiems išsilaisvinimo.

     N. Cooperis tvirtina, kad vien žinojimas apie somą gali padėti „gringo aktyvistams“, kurie patogiau jaučiasi kritikuodami autoritarizmą visuomenėje nei savyje. Jis rašo: „Kai pradėjau domėtis soma, prisiminiau susitikimus, per kuriuos Amerikos aktyvistai rėkė vieni kitiems į veidus. Taigi, mano tikslinė auditorija buvo čia, aš tikėjausi nors dalinai paveikti aktyvizmo manieras Amerikoje. Vėliau soma pradėjo domėtis ir neaktyvistai bei žmonės iš kitų šalių, todėl praplėčiau filmo galimybes pridėdamas subtitrus penkiomis kalbomis.“

     N. Cooperis sako, kad somos poveikis kyla iš kolektyvinės patirties. Vietoje to, kad vienam knaisiotis po savo gyvenime patirtas traumas, soma, pasitelkdama grupinį veiksmą, lietimą ir judesį, tampa malonia terapija, kuria galima mėgautis ir išlikti dabartyje.

     Nors soma buvo sugalvota baisiu laikotarpiu, ji tinka visiems engiamiems žmonėms. „Dauguma tų, kurie turi laisvo laiko ir galimybių abejoti sistema, tuo pačiu iš tos sistemos gauna ir naudos. Taip veikia įtraukimo mechanizmas – itin sėkminga engimo forma, kuria pasiekiama gerokai daugiau nei grasinant ar naudojant prievartą.“ Viena subtiliausių tokio engimo savybių yra ta, kad visus mus jis paverčia engėjais, jei mes perkame rūbus, pasiūtus „prakaito dirbtuvėse“ kitose šalyse, valgome maistą, pagamintą iš kankinamų gyvūnų, ar perkame kurą iš šalių, kurias mes nuolat puldinėjame ir griauname. Tuo pačiu metu kiekvieną mūsų slegia „nuolatinė baimė, neišvengiamos lemties pojūtis ir vis auganti neviltis. Mus įžeidinėja, gąsdina, tildo, ignoruoja, mus riboja šeima, artimi draugai, viršininkai ir pan.“

     Soma remiasi Wilhelmo Reicho – psichologo, kuris buvo Sigmundo Freudo kolega, bet vėliau nuo jo nutolo, – mokymu. W. Reichas tikėjo, kad kiekvienas mūsų turi tam tikrus energetinius kūno šarvus, kurie palaipsniui atsiranda mums reaguojant į grėsmę keliančias situacijas. Šie šarvai, sukaustantys mus fiziškai ir suteikiantys kančią, trukdo išreikšti save per jausmingumą, seksualumą ir socialumą. R. Freire sukūrė somą norėdamas išlaisvinti žmones nuo šių šarvų tam, kad jie galėtų išreikšti save be jokių suvaržymų. Savo knygoje „Soma: an anarchist therapy. Vol.III: body to body“ R. Freire rašo: „Nėra jokių abejonių, kad žmogiškasis tobulumas pasireiškia tik tada, kai mes esame patys savimi“.

     W. Reichas suprato, kad žmonės, negalintys pasirūpinti savo paties malonumais ir sveikata, taip pat negali atmesti ir juos engiančios sistemos. Jis tyrinėjo vokiečių darbininkų elgesį ir aptiko, kad jų seksualinis gyvenimas buvo absoliučiai skurdus, todėl, negalėdami pasirūpinti savo malonumais jie nerado priemonių kovoti už socializmą.

     Angolos kapoeira įtraukiama į somą tam, kad būtų galima patirti fizinį malonumą ir sulaužyti šarvus. Paini, bet draugiška tarpusavio sąveika kapoeiroje ir viso kūno aktyvumas naudojant žemus, „šluojančius“ ir akrobatinius judesius, R. Freire nuomone yra tinkamas būdas pabudinti kūną. Be to, Angolos kapoeiros istorija yra panaši į somos istoriją. Abi jos buvo sugalvotos siekiant išlaisvinti engiamus žmones.

     {youtube}S05ZdV5Gs4s{/youtube}

     Filmuodamas N. Cooperis suprato, kad kapoeiros kovotojai, anarchistai ir somą praktikuojantys Brazilijos gyventojai atsidūrė kiek kitame pasaulyje nei jų tėvai. 1986 metais pasibaigus karinei diktatūrai, staiga viskas tapo įmanoma: punk, ska, straight edge, veganizmas, „pasidaryk pats“ filosofija. Tačiau, jo nuomone, soma vis dar reikalinga ir Brazilijoje, ir visame pasaulyje. „Daugelis somą praktikuojančių žmonių nėra anarchistai, revoliucionieriai ar aktyvistai. Jiems soma yra tik dar viena terapija, kuri atsižvelgia ir į valstybę bei jos institucines jėgas. Šiandien dirba daug radikalių terapeutų, prieštaraujančių nuomonei, kad visos žmogaus problemos yra jo vidinės problemos.“

     Kai R. Freire kūrė somą, jis ieškojo metodų, kurie galėtų padėti įsitraukusiems į pasipriešinimą prieš diktatūrą žmonėms. Jis tyrinėjo psichologines ir emocines aktyvistų būsenas bei prieštaravimus tarp ideologijos ir praktikos. Kodėl taip sunku įveikti griaunančias bendradarbiavimo procesą griaunančias emocijas – pavydą ir baimę? Dalyvaudamas įvairiuose socialiniuose ir kultūriniuose judėjimuose (nuo politinių partijų iki partizanų grupių), R. Freire suprato, kad jie dažnai taiko tuos pačius apribojimus, kuriuos taiko galios struktūros, prieš kurias jie kovoja.

     Kasdamasis gilyn jis suvokė, kad autoritarizmo virusas, kurdamas elgesio taisykles ir reguliuojančias santykius su kitais, reiškiasi ne tik valstybinėje politikoje, bet ir tarpusavio santykiuose, šeimoje, mokykloje, sekse, laisvalaikyje ir moralinėse vertybėse. Kapitalizmas nuodija kasdienę veiklą bei asmeninius santykius ir kuria kliūtis bendradarbiavimui, todėl anarchistinė terapija turėtų būti kaip antivirusas kapitalizmui. „Kodėl norintys pakeisti visuomenę nesugeba suvokti jos prigimties? Todėl, kad jie nori iškepti kiaušinienę nesudaužę kiaušinių, t.y. nori pakeisti visuomenę nepasikeitę patys“.

     R. Freire sukūrė somą svajodamas apie tai, kad asmeniniai ir socialiniai pokyčiai išplis kaip infekcija, nes kūnui nors kartą pajutus laisvės skonį, jis niekada daugiau nejaus pasitenkinimo mažesniais dalykais.

     Atsisiųskite visą filmą: www.torrentreactor.net

     Iš http://www.alternet.org/story/41645/ vertė RB

     2012 02 09