skraidymo pamoka        Valdžia kol kas sėkmingai naudoja mitingų ir demonstracijų draudimo taktiką. O jei ir leidžia žmonėms mitinguoti, tai mitingo organizatoriai paprastai būna tokie „ožiai”, kad normaliam žmogui prasideda skrandžio spazmai vien tik pagalvojus apie stovėjimą su jais vienoje aikštėje. Apie bendras vėliavas ir lozungus geriau nė negalvoti – dar supykins. Pvz., kas bendro gali būti tarp protestuotojo ir, tarkim, A. Černiausko – policijos veterano, dabar diegiančio nacionalinį susitarimą su Bubiliaus vyriausybe?

 

Gerai pasiruošus vis dėlto prasminga sudalyvauti ir tokių veikėjų rengiamose akcijose. Šie paukštukai paprastai savo renginius rengia tam, kad žmonės nuleistų garą. Jie prisitaikėliai, tad visuomet reaguoja į minios nuotaikas. O jei tas nuotaikas paryškintume? Arba dar prieš jų renginį padidintume garo slėgį?

 

Policija su savo pagalbininkais mėgsta leisti mitinguoti ten, kur jau pati vieta žemina demonstrantus – purvina bala virtusioje mašinų aikštelėje arba prie kokių nors kadaise reikšmingo pastato griuvėsių, pvz., sporto rūmų… Vietą jie pasirenka taip, kad policija galėtų greitai sureaguoti į bet kokį netikėtumą.

 

O jei žmones, pasiryžusius eiti net į tokį renginį, nukreipti kitur? Į demonstranto savigarbai tinkamesnę vietą? Juk mitingui daug nereikia. Nedidelė aištė yra puiki vieta mitingui. Jei šalia judri gatvė – privalumas. Galima greitai išsiskirstyti, o norint – aikštę praplėsti magistralinės gatvės plotu. Tokioje vietoje akimirksniu susidaręs kamštis sudarys policijai rimtų problemų. Robokopai turės mažiau galimybių žaisti gatvės mūšius. Tokių vietų šalia policijos įpirštos galima pririnkti begalę. Tų niekšelių pasitikėjimą sugriaus jau vien tai, kad policijai teks keisti operatyvinių veiksmų planus, repetuotus kelias savaites. Puikiai ginkluoti ponai be vargo malšina tik savo pačių surežisuotas riaušes. Neprognozuojama minia jiems per stiprus priešininkas.

 

Žmonių masėms nukreipti labai tinka skrajojantys mitingai. Jie turi būti panašūs į žmogaus, kurį viskas užkniso, šauksmą. Svarbu geras oratorius. Jo kalba turi būti aiški, neužsikertanti, įtaigi ir intriguojanti, kalbėti jis turi tris, daugiausia keturias minutes. Kol oratorius kalba – jo draugai dalina lapelius ir atsišaukimus. Kas juose parašyta? Iškelti aktūalūs reikalavimai, kur kas griežtesni bei radikalesni negu oficialių organizatorių. Nurodyta patogesnė mitingo vieta – su nedideliu žemėlapiu, kaip iki jos nusigauti.

 

Kur rengti tokius skrajojančius mitingus? Jei veiksmas vyksta oficialaus renginio dieną, tinka būsimo renginio dalyvių susibūrimo vietos .Jei iki oficialaus renginio liko kelios dienos, tada bet kur, kur susirenka daug žmonių – judriose gatvėse, aikštėse ir autobusų stotelėse. Beje, nereikia bijoti, kad vienas didelis oficialus mitingas skils į kelis. Policijos monolitas tokią šizofreniją tikrai sunkiai suvirškins. Skrajojančio mitingo vietai yra tik keli reikalavimai – neverta jų rengti ten, kur stovi video kameros, be to, geriau tokiais mitingais neagituoti pačių policininkų. Prieigose galima net pastatyti savo žmones, kurie perspėtų apie besiartinančius robokopus.

 

Taigi veiksmas turi būti veržlus – trys minutės „oratoriaus” kalbos, keliolika agitatorių, kurie išdalina po keliasdešimt lapelių. Virš šimto žmonių suagituota. O skrajojančios akcijos dalyviai išsisklaido ir ištirpsta minioje. Policija į tokį veržlumą sureaguoti nepajėgi. Net jų saugojamus objektus vagys apšvarina per penkias ar dešimt minučių, ir jie tas vagystes vadina žaibiškomis. O jūs agituosite dukart greičiau, be to, jiems netikėtoje vietoje.

 

Jei po kurio laiko (surengus dešimtis tokių mitingų) policija ką nors ir pariš – oficialiai jūsų buvo mažiau nei 9. Oratorius? Kažkoks išprotėjęs žmogelis iš minios, suteikęs jums progą padalinti gražius lapelius. Iš kur gavote lapelių? Įdavė tamsiai apsirengęs žmogus su akiniais, toks keistas, bet dosnus – davė net dešimt litų už poros minučių darbą. Na, įstoriją, kurią pasakosite dėdei policininkui, gali būti ir dar įdomesnė – kupina protu sunkiai suvokiamų detalių. Svarbu tik ją gerai išmokti. O kai policininkas pavargs klausytis arba įsižeis – galit įsižeist ir jūs: liautis duoti parodymus. Beje, galite piktintis, jei dėdė policininkas jūsų istorijos neužrašė. Koks nusikalstamas aplaidumas…

 

Prie skrajojančių mitingų galima priskirti ir žaibiškus kontrmitingus. Sakysim, X gatvele į mitingą ar kitą masinį renginį vyksta Bubilius ar koks nors kitas grybas. Kodėl nepasitikus jo mandarinais, pomidorais, kiaušiniais ar vandens šautuvėliais... Arba priešingai – galima įsitrinti tarp mitingo organizatorių samdomų „mitinguotojų”, uždirbti kokį 10 litų, o po to tarp jų sukelti sumaištį… Maža, kokia beprotiška, bet uždeganti idėja gali gimti kūrybiško revoliucionieriaus galvoje.

 

Taigi sėkmės. Išjunk kompą – susitinkam gatvėje. Net valdžios dosniai apmokami politologai žada, kad 2010-ieji bus protesto renginių metai.

 
Moliūgėlis
2010 01 03
 

Taip pat skaitykite: Nacionaliniai lietuvių mitingavimo ypatumai