Zach Weiner 0        Zacharijus Weineris (g. 1982), save vadinantis Zachu, yra internetinių komiksų „Šeštadienio pusryčių dribsniai“ (Saturday Morning Breakfast Cereal, SMBC) autorius. Gyvena Kalifornijoje, piešti pradėjo 2000-aisiais, neseniai kartus su savo giminaičiais subūrė „Šeštadienio pusryčių dribsnių teatro“ trupę. Daugiau apie jį skaitykite interviu.

Baltas raistis        Naujasis austro Michaelio Haneke's filmas „Baltas raištis“ („Das Weisse Band“) – tai neskubrus ir subtilus pasakojimas apie fašizmo gimimą puritoniškoje visuomenėje. Režisierius tyrinėja tvarkingos, pedantiškos ir klusnios žmonių bendruomenės elgesį ir jame atranda psichologines fašizmo šaknis. Tai filmas apie kartą, kuri netrukus pavers griuvėsiais pusę pasaulio ir bus įsitikinusi, kad tai padarė šeimos, tautos ir žmonijos labui.

ciniko knyga        Didžiajame Vilniaus andergraundo portale hardcore.lt ką tik pasirodė autoriaus, įvardinančio save Ciniku, savilaidos eilių rinkinys. Jis pradedamas šūkiu „Tegul klykia sirenos, pranešdamos apie visuotinę debilų utilizaciją“ ir perspėjimu „Tai ne menas ir ne literatūra! Mes tik spjaudom ant šaligatvio“. Pridėta ir dedikacija: „Visiems, kurie nerimsta“. Tolesni puslapiai skaitytojus pasitinka emocingais, socialiai angažuotais, hardkoro dvasią atitinkančiais tekstais, įrėmintais raudonuose ir juoduose skrituliuose.

kruvinu burzuazijos konvulsiju pradzia        2009 m. įeis į istoriją kaip metai, kuriais bankrutavo oficialioji kultūra. Įtarimai, kad vienos kultūrinės programos – VEKS‘o – kultūros vadyba nėra „švari“, ne tik pasitvirtino, bet ir grėsmingai pademonstravo visos kultūros sistemos įsisenėjusią gangreną. Atvirai korupcinę sistemą dangsto ne tik svarbiausios valstybinės institucijos: kultūros ministerija, seimo komitetai, FNTT, generalinė prokuratūra, prezidentūra, bet ir patys kultūros operatoriai, kuriuos reiktų tiesiog įvardinti aparatčikais.

alexandre farto        24 metų graffiti meistras iš Portugalijos Alexandre'as Farto (Vhils) savo kūryboje peržengė graffiti ribas ir dabar į būsimo kūrinio vietą išvyksta apsikrovęs ne tik dažų flakonais, bet ir perforatoriumi, plaktuku bei įvairiais gremžtukais. Dažais išpurkštą piešinį tam tikrose vietose jis dar „pagilina“ nuo sienos pašalindamas tinką ar popierių. Todėl stulbinančius jo kūrinius tikriausiai galima priskirti 2-D skulptūrai. Jo kūriniai poetiški, sudėtingi, dažnai besikoncentruojantys į esminius dalykus, kurių atsisakėme dėl savo trumpalaikių norų. Jie tarsi tvirtina, kad dar įmanoma sugrįžti ir patirti prarastą laimę. Prieš kelis metus gatvės meną propaguojantis ir tyrinėjantis Wooster kolektyvas uždavė jam kelis klausimus:

Anarchist action figure 0        Ar Kalėdų rytą po egle neradai užsislėpusio anarchisto? Jei taip, ko gero tu ne vienas toks, nes tūlas menininkas Packardas Jenningsas „Target“ ir „Wal-mart“ prieš porą metų prekybcentriuose pridėliojo paties prigamintų žaislinių anarchistų, kurie tikriausiai pateko į nieko blogo neįtariančių Kalėdinių dovanų ieškotojų krepšius.

ryszard-kapuscinski        Radikalių alternatyvių knygų leidykla „Kitos knygos“ ką tik išleido žymiausio XX amžiaus lenkų reporterio, dokumentinės literatūros klasiko Ryszardo Kapuścińskio (1932-2007) reportažų apie Artimųjų Rytų, Afrikos ir Lotynų Amerikos partizanų judėjimus ciklą „Kristus su automatu ant peties“. Šiuose reportažuose pasakojama apie septintojo ir aštuntojo dešimtmečių įvykius bei užčiuopiami iki šiol vis iš naujo įsiliepsnojančių konfliktų ir vis dar tebetvyrančios įtampos židiniai. „Kristaus su automatu ant peties“ temos – po Šešių dienų karo susiformavęs palestiniečių partizanų judėjimas, partizanų karai Bolivijoje, Salvadore, Gvatemaloje, Mozambiko nepriklausomybės karas.

Fabrizio de Andre        Fabrizio Cristiano de André (1940-1999) – žymus anarchistinių pažiūrų bardas, poetas, genujietiško folko atlikėjas. Buvo mylimas visoje Italijoje, tačiau itin retai pasirodydavo viešoje vietoje, dar retesni buvo jo koncertai. Pasižymėjo kaip užkietėjęs ateistas, tačiau kai kurios jo dainos, sukurtos evangelinių apokrifų temomis, šiandien skamba bažnyčiose. XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Italijoje jo plokštelių buvo parduodama daugiau nei A. Celentano ar netgi „The Beatles“, tačiau beveik niekas jo nepažinojo ir nebuvo matęs jo veido. Kai kurios F. de André dainos – pvz., „Bocca di rosa“, pasakojanti apie prostitutę, besidžiaugiančią nuošalaus kaimelio gyventojų meile, – tapo liaudies dainomis.

maybeshewill        Maybeshewill“ – gana jauna postroko komanda iš Leičesterio. Groja instrumentinį roką, kuris dažnai vadinamas „matematiniu“ (Math rock). („Matematinis” rokas pasižymi sudėtinga, netipinė melodinė struktūra ir dinamišku, dažnai neharmoningu ritmu.) 2005 m. grupę subūrė du gitara mėgstantys groti studentai – Robinas Southby‘s ir Johnas Helpsas. 2007 m. prie jų prisijungė mušamųjų instrumentų specialistas Jamesas Collinsas. Tais pačiais metais jie išleido pirmąjį singlą „Seraphim & Cherubim“, o po metų – pirmąjį albumą „Not For Want of Trying“.

peter gibson roadsworth        Kanadietis Peteris Gibsonas, kurį bičiuliai vadina Roadsworthu, savo piešiniais ir kelio ženklų atributika puošia Monrealio gatves. Pirmasis Peterio darbas buvo skiriamoji dviračių tako linija, kurią nupiešė pats. Netrukus Monrealio gyentojai ėmė stebėtis dešimtimis piešinių, itin pagyvinančių standartinį gatvių žymėjimą. Gatvių dailininkas sakėsi nenorįs, kad miestiečiai jaustųsi kaip kalėjimo kieme, kuriame griežtai pažymėti visi pasivaikščiojimo maršrutai. Tačiau 2004-ųjų rudenį P. Gibsonas buvo suimtas už kelio ženklų gadinimą ir apkaltintas 53 nusikaltimais. Tik dėl audringo miestiečių palaikymo jam paskelbtas nuosprendis buvo ganėtinai švelnus.

zach weiner 0        Zacharijus Weineris (g. 1982), save vadinantis Zachu, yra internetinių komiksų „Šeštadienio pusryčių dribsniai“ (Saturday Morning Breakfast Cereal, SMBC) autorius. Gyvena Kalifornijoje, piešti pradėjo 2000-aisiais, neseniai kartus su savo giminaičiais subūrė „Šeštadienio pusryčių dribsnių teatro“ trupę. Daugiau apie jį skaitykite interviu.

bedarbio usrasai        Metai baigiasi, šventėms ruošiuosi kaip ir visi kiti. Na, gal kiek ramiau. Mažiau vakarėlių, į kai kuriuos neinu – noriu pailsėti nuo šurmulio... Kai kurių laukiu – pavyzdžiui, mūsų daugiabutis nori surengti naujametinę vakaronę. Manau, gera idėja – tai dar labiau suburs kaimynus. Juo labiau kad namo rūsyje tokiam reikalui turime įsirengę salytę. Beje, namo tvarkymo reikalai irgi juda į priekį, šiemet pakeitė ir antros laiptinės langus – ginčų jau nebekilo.