laisvyde salciute mona liza        Gruodžio 10 d. galerijoje „Kairė – dešinė“ atidaryta Laimos Kreivytės kuruojama paroda „Už žmogaus teises – be cenzūros“, skirta  Tarptautinei Žmogaus teisių dienai. Veikiau tai ne paroda, o pilietinė-meninė akcija, siekianti atkreipti dėmesį į Lietuvoje įsigalėjusią homofobiją ir dėl to kylančią meno kūrinių cenzūrą. Į parodą pakviesti autoriai, savo darbuose analizuojantys homoseksualumo ar transeksualumo problematiką bei naudojantys queer estetiką. Parodoje eksponuojami Akvilės Anglickaitės darbai apie Olandijoje gyvenančius vaikus, turinčius lyties disforiją, Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo „Tradicinė ir netradicinė šeima“, Alinos Melnikovos ir Adomo Danusevičiaus queer tematikos tapyba, Laisvydės Šalčiūtės “monalizų” pora ir Kęstučio Grigaliūno dėžutė. Ekspoziciją užbaigia provokatyvus Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos videodarbas.

sielos 2009        Lapkričio 21 d. Mažeikiuose įvyko kasmetinis krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos 2009“. Nors bilietų į renginį lyg ir nebuvo, bet norint patekti į vidų reikėjo pirkti apyrankes, taip pat buvo skatinama aukoti pinigus renginiui SMS žinutėmis ir pirkti mugėje parduodamas prekes. Pats renginys vyko Mažeikių kultūros centre bei Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, turėjo daugybę rėmėjų.

 

Kas vyko pačiame renginyje? Buvo visko – repuojančių vienuolių, „kriščionių-metalistų“... Vienas dalykas visiems buvo bendras – praktiškai nebuvo nė vienos dainos, kurioje nebūtų dainuojama apie Kristų, Dievą, tikėjimo stiprybę bei naudą (tiesa, negaliu atsakyti už latvių grupes, nes latviškai nesuprantu). Štai vienos grupės daina prasidėjo tokiais žodžiais: „Jei tau atrodo, / kad Dievo nėra, / gal tu beždžionės sūnus?“. Publikai tai labai patiko, juos užvedė frazės „ar jūs mylit Dievą?“, „Dievas gyvas!“. Koncerto pabaigoje kai kuriems mano kalbintiems krikščionims net „šiek tiek“ įkyrėjo tas kelių valandų „Dievo“ vardo kartojimo maratonas.

panaikinti intelektine nuosavybe        Kokia iš esmės yra anarchistinio gyvenimo ir anarchistinės kovos prasmė? Atsisakyti šiandien egzistuojančių normų ir pereiti prie teisingos visuomenės taisyklių. Bet kodėl šios krypties neišlaikoma anarchistų kūryboje? Liovęsi klausę „Limp Bizkit“ ar „Король и Шут“, atsisakę senų dievaičių, nutraukę komercinius santykius ir ėmę negerbti autorinių teisių, mes tuojau pat imame kurti naujus stabus ir naujas „copyright“ taisykles. Šou verslas persitvarkė ir užsimaskavo anarchistinio šou verslo kaukėmis. Jam stipriai padėjo ne kas kitas, o mes patys, brangieji „antikopyraiteriai“. Kaip gi taip, paklausite – juk mes neimame pinigų už koncertus ir laisvai platiname informacinę medžiagą. Tai tiesa. Tačiau netgi anarchistų aplinkoje ir pankroko scenose išlieka patys ydingiausi pramogų verslo elementai.

kursenai        Žadėjau pagalvoti, kaip būtų galima suorganizuoti bedarbių klubą. O štai ir proga pasitaikė – Kuršėnuose, jaunimo centre vyksta LUNI paskaita. Jaunimo centras – tai panašu, ką norėčiau įsteigti bedarbiams. Paskaitos tema „Kuršėnai nuotraukose“. Mano vaikystės miestas. Daugybė priežasčių ten nuvykti.

Išvažiuodamas aplankiau bankomatą. Stalčiuje baigėsi pinigėliai, tad nusprendžiau nusiimti 200 Lt. Pasižiūrėjau, ką turiu – maloni staigmena: kažkas papildė sąskaitą, greičiausiai darbo birža, praturtėjau 603 Lt. Kol Bubilius nepavogė, reikia pasiimti. Šiandien kaip tik perskaičiau „viarslynykų” patarimą, kaip išgyventi finansiniu sunkmečiu: „Būtinai pasiimkite visas (!!!) jums priklausančias valstybės mokamas išmokas”. Aš pridėčiau „Būtinai pasiimkite visas jums žadėtas valstybės išmokas. Jei reikės, tai kartu su Bubiliaus, Dagio ar dar kieno nors dantimis“. Cha, vėl užsivedžiau, nors sau vis žadu kariauti racionaliai, be pykčio...

Charlesas Bukowskis        Charlesas Bukowskis (1920-1994) – girtuoklis, valkata, poetas ir genijus – tapo legenda dar būdamas gyvas. Jo tekstai – totalus anarchizmas prieš bet kokią sistemą ir tuo pačiu vienišiaus staugsmas prieš mėnulį ar butelį. Pasak leidėjo Johno Martino, „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte, kas esate ir ko vertas jūsų gyvenimas“. O literatūros kritikas Glennas Esterly apibūdino Bukowskį kaip „didybės manijos apsėstą poetą ir novelistą, fiziniais griuvėsiais tapusį nepataisomą nusikaltėlį ir girtuoklį, mergišių, klasikinės muzikos aistruolį, pornografinį rašytoją, mylintį tėvą, seksistą, genijų, užkietėjusį žirgų lenktynių lošėją, benamį, antitradicionalistą, skandalistą ir ekstarnautoją“.

                        {youtube}_6EwLFDrxnE{/youtube}

beelzeboss        Baisus dalykas yra vadinamieji „stereotipai“. Iš tiesų tai masinės propagandos suformuoti įsitikinimai, tarnaujantys jų skleidėjams. Kadangi į Lietuvą po kelių mėnesių atvažiuos grupė „Metallica“ (apie ką dauguma žino iš besikartojančių TV bei spaudos reklamų), tai nutariau pakalbėti apie stereotipus, supančius metalistų subkultūrą.

 
Metalistų subkultūros kilmė
 

Metalistų subkultūra pasirodė kartu su sunkiojo metalo (angl. Heavy Metal) muzika. Kitaip tariant – velniai žino kada. Metalistai ginčijasi, kada atsirado sunkusis metalas ir kas pirmieji pradėjo jį groti. Nors daug kam metalo muzika atrodo panašesnė į triukšmą, ji turi muzikinį identitetą – sunkiojo metalo muzikinį pagrindą sudaro tritoniai (viduramžiais dėl savo niūrumo praminti „velnio akordais“) ir tamsoka melodija, dažnai atliekama harmoninio minoro arba frygiškoje dermėje.

zvalgyba        Praėjo pirmasis mano bedarbystės mėnuo, jau gavome pirmas sąskaitas. Ryte nieko rimto neplanavau, tad nusprendžiau pasižiūrėti, kiek kainuoja bedarbio gyvenimas. Rezultatai man patiko. Mėnesį „sutalpinau” į keturis šimtus litų. Kaip man tai pavyko? Na, nevažinėjau autobusu – sutaupiau gal šešiasdešimt litų. Kavinėse negėriau nei kavos, nei arbatos. Šį mėnesį beveik neskyriau pinigų labdarai – dar koks 50 Lt. Pats ruošiau valgyti. Visą mėnesį nepirkau kavos – dar 20 Lt. Na, kai kur nesutaupiau – sąskaita internetui padidėjo 5 Lt, vadinasi, reikia pasikeisti planą. Galutinė išvada – gyventi galima.

elgetavimas        Gyvenime malonu ne tik gauti, bet ir duoti. Taigi vėl keliauju į Kuršėnus. Pamėginau Laisvajame universitete (LUNI) paskaityti paskaitą apie elgetavimą. Nesu tikras ar pavyks, klausytojai ten jauni, o tema labai jau socialinė... Bet kodėl gi ne?

 

Atvažiavus staigmena – laukia keli „dėdės” iš Joniškio – irgi nori kurti LUNI. Malonu, kad judėjimas plečiasi. Pasikeitėme adresais. Gal kada ir pas juos nuvažiuosiu. Kuršėnuose skaitau jau ne pirmą paskaitą, susirinko pora desėtkų skaitytojų – dalis jau matytų. Pradžioj paklausiu, kas galvoja, kad elgetavimą reikia smerkti – pakyla viena ranka. Giriančių neatsiranda... Tolerantiška – dar spėju pagalvoti, ir mane nuneša paskaita.

ieskomi andrius kubilius rimantas dagys        Truputį daugiau nei mėnesio prireikė, kad įsitikinčiau – darbo nėra. Eidamas gatve sutikau pažįstamus veidus – vakar darbo centre jie, kaip ir aš, skaitė skelbimus. Šiandien jie lygiai taip pat kruopščiai tikrino konteinerių turinį. Ko ten ieškojo, nepaklausiau. Bet tai privertė susimąstyti, iš ko gyvensiu. Kol kas bėdos nėra, bet... Su kiekviena diena darausi vis didesnis skurdžius. Pabandžiau kalbinti žmones, iš ko jie gyvena.

 

Ilona moko vaikus matematikos. Tą amatą išbandė dar studentaudama, pamenu, vieną „klientą” net pats prirodžiau... Ima ji aiškiai per pigiai – 10 Lt už valandą, turi tris mokinius. Dvi valandos per savaitę – šešiasdešimt litų. Ne kažin kas, bet ji turi darbą, ir tai tik papildomi pinigėliai. Sakyčiau, nėra blogai, kol mokesčių inspekcija nepričiupo „už nelegalų verslą”.

bedarbis        Nepastebimai prabėgo pora bedarbystės mėnesių. Apsipratau. Darbo kaip ir nėra. Darbo birža pradžioje skelbė, kad Šiauliuose yra apie aštuonias dešimtis laisvų vietų, dabar – tik šešiasdešimt, bet jos ne man. Tiesa sakant, labai dėl to nepergyvenu. Nebereguoju ir į valstybės lygiu varoma propagandą – kad bedarbiai neva nenori dirbti. Įdomus tik vienas klausimas – iš kokių lėšų ta propaganda varoma. Įtariu, kad iš valdiškų.

 

Nesu tikras, ar būčiau geriau gyvenęs, jei tuos porą mėnesių būčiau dirbęs. Kol kas dar neišleidau tų pinigų, kuriuos gavau išeidamas iš darbo. Iš ko gyvenau? Na, smarkiai sumažinau savo išlaidas, todėl to, ką išleisdavau per mėnesį, užteko ilgesniam laikui. Susitvarkiau savo santaupų reikalus – tai vėlgi pinigai, gal ir nedideli, bet banke dulkėjo visokios mano nepasiimtos palūkanos ir pan. Jos nešė naudą ir taip storiems bankininkams.

kazys boruta kryziu lietuva        Kazys Boruta. Kryžių Lietuva. Eilėraščiai. Ryga: knygų leidimo bendrovė „Audra“, 1927.

 

Tarpukario Lietuvos valdžia buvo uždraudusi dvi Kazio Borutos knygas: eilių rinkinį „Kryžių Lietuva” (1927) ir romaną „Namas Nr. 13“ (1928). Už šių knygų skaitymą arba platinimą grėsė 5000 Lt bauda. Įdomiausia, kad jas perskaitę, o ypač „Kryžių Lietuvą“, šiandieniniai skaitytojai nė nesuprastų, dėl ko jos sulaukė tokio drakoniško verdikto. Jos nepažeidžia jokių moralės ir etikos normų, neskatina smurto, nekursto tautinės ar rasinės neapykantos. Na, trumpame K. Borutos romanėlyje pasitelkta Lietuvos kaip milžiniškos tupyklos metafora gal ir galėjo žeisti patriotinę Smetonos valdininkų savimonę, tačiau kuo užkliuvo sentimentalūs ir skausmingi „Kryžių Lietuvos“ ketureiliai, parašyti klasikine maironiška forma, itin metaforizuoti ir neturintys prozai būdingo tiesmukumo?