Kiek gyvenu, vis nesuuodžiu, kas yra patriotizmas ir kuo jis taip vertingas, kodėl frazės „Tai nepatriotiška“, „Kur tavo patriotizmas?“ yra protingesnės ir turiningesnės už posakius „Tai ne zooparkiška“ arba „Kur tavo akvariumizmas?“.

Aš esu kapitalizmas – tave raminantis melas.

Aš esu kapitalizmas. Jūs pasigailėsite, kad su manimi susitaikėte, kai dingęs vieną dieną sugrįšiu kaip fašizmas.

Aš esu kapitalizmas – esu priežastis, dėl kurios pradinių mokyklų mokiniai žino daugiau apie įvairias prekes, o ne apie savo šeimos praeitį.

Lietuvos Vyriausybė ir darbdaviai su Tarptautinio valiutos fondo pagalba užsimojo iš esmės pakeisti socialinę politiką Lietuvoje. Matydami Lietuvos piliečių pasyvumą ir nesulaukę jokio rimtesnio pasipriešinimo Lietuvoje Vyriausybės vykdomai „diržų veržimo“ politikai bei darbdavių savivalei, darbuotojų ir profsąjungų atžvilgiu ėmėsi „kryžiaus žygio“ prieš Darbo kodeksą.

      Poznanės gatvėse š.m. rugsėjį ir spalį buvo galima išvysti anarchistų menininkų grupės „ManuFAktura“ sukurtus plakatus, pasisakančius prieš fasadinę atstovaujamąją demokratiją bei parodomuosius parlamento rinkimus. Plakatai buvo nelegaliai iškabinti reklaminiuose gatvės stenduose. Keletas jų buvo tuojau pat nuimti, tačiau likusieji kabo iki pat šiol.

Antifa.lt portalas, prieš kurį laiką paskelbęs pirmąjį „Vaizdų iš natūros” ciklą, kuriame buvo vaizduojamas ant suoliuko miegantis girtas Kauno neonacis Andrius Akmenė-Akmeninis, paskelbė ir antrąjį. Jame itin šokiruoja nacistiniai „Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių)” partijos kūrėjo Kęstučio Skrebio šūkiai. Pvz., „Kai ne kurie šneka apie DIDŽIĄJĄ VOKIETIJĄ, tai privalo atsistoti. SIEG HEIL!!!“.

Televizoriaus gudrutis stovi prie saule varomos elektrinės ir aiškina: na taip, ši elektrinė brangi, brangi ir jos priežiūra, užtat nemokamas saulės kuras. Jeigu žmonija naudosis saulės energija, jai niekada nereikės pirkti kuro. Kaip nuostabu! Ji gali dykai naudotis ir vėjo energija – vėjas irgi dykai pučia į malūnų sparnus! Taigi žmonijai nereikės pirkti nei saulės, nei vėjo!

      Š. m. spalio 15 d. į beveik tūkstančio miestų gatves išėjo 82-iejų šalių gyventojai, reikalaudami socialinių pokyčių ir tikrosios demokratijos. Didžiausi protestai užfiksuoti Romoje – iki 200 000 žmonių. Vakarų Europos sostinėse surengti dešimttūkstantinės demonstracijos. Kaimyninės Lenkijos sostinėje į gatves išėjo apie 1000 žmonių. Protesto akcijos buvo dvejose buvusių Sovietų Sąjungos šalių sostinėse – Taline (apie 100 žmonių) ir Maskvoje (apie 60 žmonių). Tuo tarpu Vilniuje spalio 15-osios protesto akcija, į kurią susirinko vos keliolika žmonių, buvo paversta visiška protesto parodija.

Veltui šalau rudeninio Vilniaus gatvėse. Revoliucija, apie kurią daug kalbėta pastarosiomis dienomis, mūsų kraštą aplenkė. Ir ne šiaip aplenkė, o netti nebuvo priartėjusi prie Lietuvos sienų. Tylu Latvijoje, tylu Baltarusijoje, tylu Rusijoje, ir tik turtingų Vakarų valstybių piliečiai laiko savo gyvenimo sąlygas tokiomis blogomis, kad yra pasiruošę reikalauti geresnių net su Molotovo kokteiliais.

Mus vadina lūzeriais, tačiau tikrieji lūzeriai štai ten – Volstryte. Juos išgelbėjo milijardais mūsų pinigų. Mus vadina socialistais, tačiau čia visada buvo socializmas, bet tik turtingiesiems. Jie sako, kad mes negerbiame privačios nuosavybės, tačiau 2008 m. prasidėjusi finansinė krizė sunaikino kur kas daugiau privačios nuosavybės, beje, sukurtos sunkiu darbu, negu mes galėtume sunaikinti darbuodamiesi dieną ir naktį ištisomis savaitėmis. Jie sako, kad mes esame svajotojai, tačiau tikrieji svajotojai yra tie, kurie mano, kad dabartinė padėtis gali tęstis amžinai. Mes nemiegame – mes bundame iš sapno, virtusio nakties košmaru.

      Jungtinės Valstijos perėmė arabų revoliucijų estafetę. Taip bent skelbia jauni aktyvistai, bandantys paversti Volstrytą ir Manheteno parkus amerikietišku Kairo Tahriro aikštės atitikmeniu. Kaip pasakė vienas iš judėjimo dalyvių: „Jeigu gali egiptiečiai, kodėl negalime mes?“.

Norint kritiškai analizuoti Steve’o Jobso fenomeną, socialinės bei etinės kritikos argumentų nepakanka. „Viktoras Cojus gyvas“ – prieš dvidešimt metų ant sienų rašė manoji karta, nemokamai klausiusi jo muzikos. „Steve’as Jobsas gyvas – mūsų širdyse ir mūsų iPod’uose”, – rašo šiandien milijonai kompiuterių vartotojų visame pasaulyje – netgi tie, kurie niekada neturėjo pinigų jo išmaniesiems telefonams.

Visas Santjago centras vakar tapo pogromų vieta. Antroje dienos pusėje Čilės studentų federacijos – svarbiausios judėjimo už nemokamą aukštąjį mokslą koordinatorės – surengtas eitynes užpuolė specialios paskirties policijos pajėgos. Sakoma, kad tokių represijų Čilėje nebuvo nuo diktatūros laikų.

Šią savaitę televizijos pokalbių laidoje išgirdusi žodį „liberastas” susimąsčiau. Jau senokai buvau pastebėjusi šį naujadarą anoniminių komentatorių įrašuose. Pavyzdžiui, po A.Breiviko išpuolio Lietuvos, Rusijos, Ukrainos ir kai kurių kitų šalių internetinėse erdvėse mirgėjo tokie sveikinimai: „Spaudžiu dešinę. Ateina galas liberastų diktatūrai Europoje”, „Palaikau. Nusibodo liberastai”, ir pan.

       Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centras „Viasna“ ir Baltarusijos Helsinkio komitetas pripažino politiniais kaliniais tris ilgomis įkalinimo bausmėmis nuteistus anarchistus – Igorį Olinevičių, Nikolajų Dedoką ir Aleksandrą Franckevičių. Žmogaus teisių gynėjai tokią išvadą padarė atlikę specialų vadinamosios „Anarchistų bylos“ tyrimą.

       „WikiLeaks“ fenomenas vėl išryškino amžiną dichotomiją tarp revoliucionierių, trokštančių keisti pasaulio tvarką bei griauti visus norus kontroliuoti tiek informaciją, tiek žmonių gyvenimus, ir oportunistiškų konservatorių, kuriems saugumas yra svarbiau už bet kokią teisę žinoti, kuriems tiesa nereikalinga, kuriems laisvė ir demokratija yra sinonimai.

2011 m. liepos 25 d. Antifa.lt portalui paviešinus Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių neonacių nuotraukas, Krašto apsaugos ministerija sureagavo anaiptol ne iš karto. Tik praėjus geram mėnesiui, rugpjūčio 28 d., krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė patikino, kad Lietuvos kariuomenėje neonacių… negali būti ir nėra. „Nėra Lietuvos kariuomenėje neonacių. Net ir tie, kurie buvo rodomi neva su svastikomis ant rankos, tai nėra kariuomenėje tarnaujantys  žmonės, bent jau kai kurie iš jų“, – tvirtino ji.

       2011 m. rugsėjo 17 d. Latvijoje vyko visuotiniai šios šalies parlamento rinkimai. O jų išvakarėse, rugsėjo 16 d., Latvijos televizijos kanalas TV3 parodė skandalingą reportažą apie du rusakalbius, devynerių klasių išsilavinimą turinčius trisdešimties metų vyriškius, kurie, būdami apsvaigę nuo alkoholio, šių metų gegužės 8 d. neva nupiešė svastiką ant Bikerniekų miške esančio žydų memorialo sienos.

Ponui socialinės apsaugos ir darbo ministrui,

Lietuvos respublikos vyriausybei,

Seimo nariams,

Prezidentei

       Straipsnyje „Bedarbiams išmokos nedidės” perskaičiau, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) vėl kėsinasi į mano uždirbtus pinigus. Ši žinia man priminė nesenus laikus, kai tas pačias pareigas užėmę ponai mane kartą jau apvogė. Vagystė įvyko tada, kai buvo priimtas įstatymas, kuris nustatė, kad didžiausia mėnesinė nedarbo išmoka bus 650 Lt.

Esame individualistai. Tokia jau mūsų prigimtis. Ir nors homo sapiens išgyveno ir išsivystė iki dabartinio lygio gyvendamas bandoje, vis tiek asmeniniai interesai dažniausia nustelbia kitų „bendrabandiečių“ interesus. Visa civilizuotos žmonijos istorija – tai bandymai sureguliuoti santykius žmonių bandoje taip, kad individas veiktų bandos interesais. Ar visos bandos? Tikrai ne. Bendri bandos interesai dažnai seka po individualių bandos vedlių interesų.

Tą juodąją dieną, kai įtūžusi minia nušvilpė gerbiamą mūsų premjerą, garsus patriotas Alius Sakinis pradėjo bedarbio karjerą. Jis gavo pirmąją bedarbio pašalpą ir ilgai negalėjo atgauti amo. Tris sykius žiūrėjo į tris skaičius prie savo sąskaitos numerio, bet vis negalėjo jais patikėti.