Vilniaus anarchistų grupės, veikusios 2005-2015 metais, svetainės archyvas, kuriame rasite daug informacijos anarchizmo teorijos ir praktikos klausimais

       1. Būk pilietis – eik balsuoti.

       2. Rinkis pagal vertybes. Atėjo laikas reikalauti, kad partijos prisiimtų vertybines pozicijas. Mes palaikome kairiąsias vertybes – jos skirtos kiekvienam piliečiui. Kairė – tai individo laisvė kurti bendrąjį gėrį, lygybė prieš įstatymą, brolybė, kai bendruomenės nariai vieni kitiems padeda.

       3. Balsuok už socialinės santvarkos pokyčius, nepasitikėk kapitalistinės rinkos retorika ir ligšioline laukinio liberalizmo politika. Balsuok už tokius politikus, kurie mano, kad visuomenei reikalingi visi jos nariai, o ne tik sėkmingi ir sveiki.

       Šiais metais nedarbo lygis pakilo tris kartus, ir visi sutinka, kad blogiausi laikai – dar ateityje. Kyla nerimas dėl darbo netekimo ir nesugebėjimo išsimokėti paskolų. Kas kaltas? Politikai, administruojantys ekonomiką, ar pati kapitalistinė ekonomika?

      Recesija reiškia, kad pagaminama mažiau, tai yra, nedarbo lygis aukštesnis. To rezultatas – mažesnės mūsų, darbininkų, galimybės derėtis ir mažesni darbo užmokesčiai. Anksti pasirodę ženklai – darbdavių agresyvumas dabartinėje derybų dėl užmokesčio „partnerystėje“. Kapitalizme šimtai konkuruojančių firmų sprendžia, ką gaminti. Didesnė konkurencija ir platesnė erdvė rinkoje verčia jas plėstis, lyg rinka, kuriai jos gamina prekes, būtų beribė.

       Lietuvos piliečiai!

       Rinkimų į Seimą išvakarėse norime Jums priminti, kad pagrindinis demokratijos bruožas yra ne balsavimas, o visų Mūsų interesų atstovavimas valdant valstybę. Tad itin svarbu, kad prieš balsuodami tinkamai apsvarstytumėte, kurie kandidatai geriausiai galėtų atstovauti Jūsų pažiūroms ir interesams parlamente. Priešingu atveju valstybės valdymas tampa tik demokratijos parodija. Valdžia atitenka atsitiktiniams žmonėms, neturintiems nieko bendra su Jūsų pažiūromis.

alt       - Pasak A.Paleckio, „vienintelė kairioji alternatyva“ – politinė partija „Frontas“ sėkmingai įsteigtas, įregistruotas VRK ir šiuo metu kaunasi dėl liaudies pasitikėjimo mandato naujos kadencijos LR Seime. Kokių rezultatų tikitės pasiekti? Ar „frontininkams“ pavyks įveikti 5 proc. barjerą?

       - Jau išvardinot rezultatus. Per pusmetį sukurti partiją ir startuoti rinkimuose beveik žygdarbis. Žygdarbis todėl, kad žmones pavargę, pykti ir abejingi politikai. Tai, kad patikėjo Frontu ir jo kairiąja ideologija, dėsninga. Juk iki šiol Lietuvoje nebuvo aiškiai išreikštos ir socialiai atsakingos bei veiksnios politinės jėgos. Ir tai jokia kairioji alternatyva. Tai tiesiog kairioji partija. Veiksni partija. Tie svajonių 5 procentai nėra mūsų vienintelis tikslas. Mūsų tikslas, kad pati liaudis įgautų pagaliau pasitikėjimą savimi ir balsuodama už Frontą patikėtų Frontui profesionaliai atstovauti liaudies interesus. O tais 5 laimės procentais tegul susirūpina tie, kurie niekada paprasta liaudimi ir nesirūpino.

         Vertinant šešiolikos 2008 metų Seimo rinkimuose dalyvaujančių Lietuvos politinių partijų rinkimines programas, akivaizdu, kad mūsų partijos iki šiol dar neįsisąmonino, jog šiuolaikinis Lietuvos valstybingumas ir konstitucinė politinė santvarka yra grindžiami pagarba žmogaus teisėms. Žmogaus teisių apsaugą partijos supranta siaurai, dažniausiai siedamos ją su teisės sistemos bei teisėsaugos institucijų ir teismų veikimu, rečiau – su valstybės tarnybos funkcionavimu. Tačiau tai, kad Lietuvos partijos nemažai dėmesio skiria savivaldos stiprinimui bei piliečių dalyvavimui politikoje, galima laikyti ženklu, jog pastaraisiais metais mūsų visuomenėje suintensyvėjusios pilietinės iniciatyvos pagaliau pasiekė apčiuopiamų rezultatų.

      Lietuvių Tautinis Centras (LTC) - ultradešinioji organizacija, kuri iš didžiųjų raidžių rašo tik du žodžius: Tauta ir Valstybė. LTC gretose dalyvauja Lietuvos centro partijos, Lietuvos laisvės lygos, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos, Lietuvos žygeivių sąjungos ir alternatyvaus jaunimo judėjimo (suprask - fašistuojančių skinhedų) atstovai. 2008 m. rugpjūčio pabaigoje LTC oficialiai paskelbė „Lietuvių tautinio centro įsipareigojimus“. Juose išvardijami svarbiausi LTC tikslai: panaikinti LR BK 170 straipsnį „Dėl tautinės nesantaikos kurstymo”, atsisakyti galimo baudžiamojo persekiojimo už „tautinę-patriotinę“ veiklą, įvesti visuotinį karinį paruošimą, lietuviamas išduoti „kilmės dokumentus“, sustabdyti imigraciją, Įvesti mokesčius darbdaviams už kiekvieną įdarbintą imigrantą ir pan.

        Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija (International Trade Union Confederation, ITUC) pasaulio samdomųjų darbuotojų vardu paskelbė pareiškimą, kuriame piktinamasi, kad mokesčių mokėtojų pinigai skiriami gelbėti tiems, kurie tiesiogiai atsakingi už finansų krizę, nes Į  ją atvedė kaip tik finansinio kapitalo gobšumas, socialinės atsakomybės stoka. Jei  bankrutavusio JAV banko „Lehman Brothers“ vadovas per 8 metus gavo 300 mln. dolerių atlygį, tai tokie ir panašūs „disbalansai“,  ITUC nuomone, privalo būti būti ištaisyti, o vyriausybės, užuot pataikavusios finansų rinkos galingųjų užgaidoms, turėtų atsigręžti į žmogų. Šiandien taikomas finansinių rinkų reguliavimas neturi būti tik vienkartinė akcija.  ITUC mano, jog tai turi tapti viena iš „naujosios darbotvarkės“ dalių, skirtos pakeisti globalios ekonomikos valdymą. 

       Prieš du metus Seimo politinės partijos pakvietė Lietuvą į spektaklį „Kaip studentų pinigais užlopyti plyštantį aukštojo mokslo burbulą”. Per šį laikotarpį viename ar kitame vaidmenyje pasirodė daugybė personažų – politinės partijos, Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra, Švietimo ir mokslo ministerija, universitetų rektorių konferencija, Laisvosios rinkos institutas, kuris kartu organizavo ir viešųjų ryšių akciją šiam spektakliui.

       Prašant atskiriems personažams atskirus scenarijaus veiksmus rašė ir Konstitucinis Teismas (KT). Kol spektaklis buvo demonstruojamas tik valdžios scenoje, tai buvo smagi ir talentinga neišmanymo parodija su įvairiausiais prasminiais ir stilistiniais klodais. Tačiau spektaklis užsitęsė, išsisėmė ir šį rudenį virto tikru realybės „šou” - tragifarsu realybėje. Jo dalyviais tapo studentai priversti mokėti tikrus, nevaidinamus pinigus už studijas.

       Volstryto karaliai gyveno savo pasaulyje, kurį patys ir susikūrė: namai gamtos prieglobstyje, lėktuvai, paprastam žmogui neįsivaizduojami atlyginimai... Didžiųjų investicijų bankų bosai žongliravo vis nepatikimesniais fondais ir vertybiniais popieriais, kurių jau neįstengė permatyti, ir taip atvedė pasaulinę finansų sistemą prie bedugnės krašto.

       Investicijų bankai laikosi visam Volstrytui būdingos taktikos: daugiau rizikos - didesnis pelnas - aukštesnis akcijų kursas - geresnės premijos. Firmų vadovai, vaikydamiesi greitų pinigų, dažnai nebesuprasdavo savo balansų arba tų neskaidrių antrinių fondų, pramintų "toksiškomis atliekomis". O kai pagaliau įžvelgė jų esmę, sureagavo stebėtinai santūriai, kad nepasakius blogai - ėmė apgaudinėti savo klientus ir įstūmė pasaulį į vieną didžiausių istorijoje kapitalo naikinimo krizių.

       Beveik pusė pasaulio gyventojų, daugiau nei trys milijardai žmonių, pragyvena iš 2,5 $ per dieną. 80% žmonijos pragyvena iš mažiau nei 10 $ per dieną. Šie skaičiai gauti naudojant lygiavertės pirkimo galios principą, kuris reiškia, kad vykstant valiutų keitimams prekių kainos visose šalyse vienodėja, todėl žmonės už tą pačią pinigų sumą gali nusipirkti tiek pat prekių ar paslaugų. Iš to seka nuostata, kad su doleriu gali pirkti vienodai visose šalyse, ir todėl, jei žmogus iš skurdžios šalies persikelia, tarkime, į Ameriką ir jo pajamos nesikeičia, jis ir toliau turės pragyventi iš to paties dolerio.

       Artėjant atstovaujamosios valdžios rinkimų kampanijos finišui didėja ir „galios centrų“ spaudimas bet kuria kaina dalyvauti balsavime. Dalyvauti – nors iš karto žinome, kad nieko negalime pakeisti, kad visos į valdžią einančios jėgos, nepaisant to, „kairiosios“ jos ar „dešiniosios“, populistinės ar ne, „proamerikietiškos“ ar „prorusiškos“, įžengusios į Seimo rūmus stengsis tik sudaryti realiai mums atstovaujančios valdžios iliuziją.

       Taip, rinkimai yra simuliakras, pamėklė, nes atstovaujamoje demokratijoje jau seniai nebeverta tikėtis permainų. Viskas gražiai kontroliuojama iš viršaus – valdžia tarpsta ne miestų aikštėse, o užjūrio susitikimuose, kariniuose aerodromuose, pinigų maišuose, tiesa, jau yrančiuose, naftos ir dujų vamzdžiuose, elektrinių neutronuose ir korporacijų vadovų kabinetuose.

       Politikoje žinomas yra tas, kuris veikia, priima sprendimus, demonstruoja poziciją, diskutuoja su oponentais. Nejau jam reikalinga reklama? Politikas nėra prekė, kurią reikia reklamuoti. Politikas yra realus tarpininkas tarp visuomenės ir valdžios, todėl jis privalo realiai veikti savo politiniame lauke, o ne rodyti saldžius paveikslėlius apie savo ketinimus. (Prezidento patarėjas politologas Lauras Bielinis).

       Ko gero, tik naivūs idealistai bei romantiškai nusiteikę piliečiai nesutiktų su tokiu racionaliu ir tiesmuku požiūriu į mūsų politiką, kurioje valdžia tėra dailiai įpakuota ir brangiai kainuojanti, perkama arba parduodama prekė, o valdžios karuselėje besisukantys pavidalai tėra savotiškos politinės marionetės, paklūstančios kažkieno nematomai valiai. (Režisierius Juozas Ivanauskas).