2003 m. britų savaitraštis "New Statesman" išrinko dvylika svarbiausių šių dienų mąstytojų, labiausiai paveikusių savo amžininkų protus ir veiksmus. Tai mokslininkai, filosofai ir vadinamieji gyvenimo mokytojai. Rinkdami šias pavardes, sąrašo sudarytojai galvoje turėjo ne tik išrinktųjų intelektą, bet ir jų daromą idėjinį poveikį visuomenei bei masinei savimonei. Savaitraštis kreipėsi į filosofus, menininkus ir žurnalistus, kad šie pasufleruotų redakcijai pavardes, žinomas ne tik specialistams, bet ir masinei publikai, galinčias ją priversti mąstyti ir veikti. Taip atsirado dvylikos šiandieninių "guru" sąrašas, kuriame bent šeši didieji mąstytojai yra aiškiai kairuoliškų pažiūrų.

      Paskutinis kairysis studentas jaučiasi nesaugiai. Nes: ima grūmoti naujasis feminizmas. Tai yra gerai. Bet: grūmojantis feminizmas yra feminizmas, kuris keikiasi. Taip sakant: viena tokia parašė romaną su keiksmažodžiais. Tačiau romanas: gerai parduodamas. Bet: tai yra blogai. Nes: dėl to moterys tampa palaidos. Pavyzdžiui: dėl to, kad jos nebesiprausia.

      Todėl reikia žinoti: paskutinis kairysis studentas irgi nesiprausia kiekvieną dieną, nes: kairieji ir vyrai nesiprausia. Tiksliau: kairieji vyrai. Nes: kairieji vyrai nepritaria kūno kultui. Paprasčiausiai: todėl, kad jie tokio neturi. Priešingai: moterys kūną prižiūri. Tai yra: jų prigimtis.

     Fašizmas yra specifinė kultūra ir ideologija „mažųjų šeimininkų”, kurie paniškai bijo infliacijos, nedarbo, trokšta tvarkos, griežtos disciplinos ir tapatina save su tauta. Fašizmas nėra populiarus ten, kur nėra didelių nuskurdusių žmonių masių, kurios svajoja tapti mažaisiais biurgeriais ir jaučia, kad turi galią tą svajonę įgyvendinti. Tereikią tik įveikti intelektualus, kurie dažnai nejaučia praktinės disciplinos svarbos, ir socialdemokratus, kurie „temdo” darbininkams protus, neleisdami pajausti prisikeliančios tautos vienybės.

       Paskutinis kairysis studentas yra susidvejinęs labiau nei daugelis mano. Pavyzdžiui: jis yra anaiptol ne tik prieš Izraelį. Ne, paskutinis kairysis studentas yra truputį ir už Izraelį. Kaip žinia: Izraelis nuo pat pradžių buvo antifašistinė valstybė. Nes: Izraelis buvo sukurtas prieš nacius. Deja: Izraelis buvo ir prieš Tarybų Sąjungą. Ir tokiu būdu Izraelis yra: prieš komunizmą. Bet tas, kas yra prieš komunizmą: yra prieš alkio panaikinimą ir prieš pasaulinę taiką. Iš to seka: Izraelis nėra vien tiktai geras.

       Tai reikia turėti omenyje, kada giriamas Izraelis. Taip sakant, pagirtina: Izraelis yra už sieną. Siena: Izraelio gyventojus gina nuo fašistų. Fašistai: tai Hamas ir Fatah. Fašistai jie yra: nors jie yra už Tarybų Sąjungą. Nes: Hamas ir Fatah yra ir už Hitlerį. Tiksliau: jie anaiptol nėra prieš Hitlerį. Bet tai reiškia: jie yra už jį. Beje: paslapčiomis.

      Pastaruoju metu Lietuvoje kilo nemažas sujudimas dėl aukštųjų mokyklų reformos, jos architektų adresu buvo išsakyta nemažai įvairialypės kritikos. Neseniai prie Seimo rinkosi jaunimas, nepatenkintas elitinėmis pretenzijomis atsiduodančiu mokesčiu už studijas. Taip, galima ilgai postringauti apie tai, kad studijų apmokestinimas prieštarauja žmogaus teisių nuostatoms, galima viešai piktintis, bet nuo to mažai kas gali pasikeisti. Visa šiuolaikinė ekonominė ir politinė sistema, grįsta neoliberalizmu ir laisvąja rinka, yra pagrįsta žmogaus teisių nesilaikymu ir atviru jų ignoravimu. Todėl užuot tapęs dar vienu bambekliu, skatinančiu ne tik žmonių nepasitenkinimą, bet ir pasyvumą, panašų į visus įtraukiančią pelkę, siūlau pozityvią laisvojo autonominio universiteto idėją – alternatyvą žalingiems studijų reformos padariniams bei liūdnoms dabartinio universiteto realijoms.

     Atsitraukiau (o gal ir atsitraukĖM, tik kalbu dabar tik už save) iš bendrų veiklų su anarchija.lt dėl įvairiausių priežasčių, kurias čia norėčiau išsakyti tokia nepikta pastebėjimų-kritikos patarimų forma.

     Gal čia tokie mąstysenų skirtumai kyla dėl amžių skirtumų, patirčių o gal ir tikslų, bet svarbiau yra ne kodėl jie kyla, o kas iš to išeina. Mat pripažindami anarchijos idėją, regis, žengiame tuo pat keliu, bet kažkaip kuo toliau tuo labiau pradeda jaustis, kad vis dėlto tie keliai visiškai skirtingi.

     Religija yra labai jautri tema. Tikintieji dažnai pyksta, kai jų dogmomis kažkas atvirai abejoja. Bertrandas Russelas teigė, kad jie taip elgiasi dėl to, jog pasąmoningai jaučia savo tikėjimo iracionalumą. Stengiuosi vengti konfrontacijos, kuri galėtų įžeisti religinius jausmus. Juk visi norime būti pagarbūs. Tačiau kartais diskusijos išvengti negalima. Jeigu manai, kad dvasinė karalystė yra prasimanymas ir, būdamas principingas, pasakai tai garsiai, gali sukelti pyktį. Savo kailiu tai pajuto daug netikinčiųjų. Thomą Jeffersoną vadino „kaukiančiu ateistu", o Levą Tolstojų - „piktžodžiaujančiu bedieviu".

       Per pastaruosius metus išaugo susidomėjimas reiškiniu, kurį kai kas pradėjo vadinti postanarchizmu. Šis reiškinys apima labai platų minties lauką ir nėra apibrėžtas laiko atžvilgiu, todėl netgi postanarchizmo atstovai vartoja jį santūriai. Bet šį sąvoka nusako seriją bandymų iš naujo atrasti anarchizmą šiuolaikinėje radikalioje teorijoje. Bandymai tai daryti siekia 1968-ųjų gegužės įvykius Paryžiuje ir būrį sukilusių intelektualų. Įžangoje Andrew Feenbergo knygai „Kai poezija valdė gatves“, Douglas Kellneris pažymi, kad poststruktūralizmo teorija, išplėtota Prancūzijoje, buvo ne to judėjimo atmetimas, kaip kartais galvojama, bet greičiau tęsinys, kai mintis, kritika ir veiksmai įgavo naujas formas, kurios tuo metu išsiveržė į gatves. Kaip jis pažymi, „aistringa, intensyvi daugelio prancūzų teoretikų kritikos dvasia yra 1968-ųjų dvasios tęsinys. Baudrillardas, Lyotardas, Virilio, Derrida, Castoriadis, Foucault, Deleuze, Guattari ir kiti prancūzų teoretikai, priskiriami postmodernui, buvo 1968-ųjų gegužės neramumų dalyviai. Jie dalinosi revoliucine dvasia ir radikaliomis aspiracijomis ir bandė plėtoti naujas radikalios minties formas, kurios skirtingais istorijos tarpsniais pažadindavo septintojo dešimtmečio radikalizmą“.

     Pankų subkultūra – judėjimas, JAV atsiradęs dar prieš 1970-tuosius, o vėliau persikėlęs į Europą, visų pirma - D. Britaniją, veikė tokia stipria jėga, jog net ir dabar, praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams, vis dar egzistuoja, nors yra įgavęs naujų formų, o skeptikų teigimu, tiesiog išsigimęs. Pasaulinė žiniasklaida, dažnai siekdama pakenkti tiems, kurie jai „nenaudingi“, suformavo „panko – padugnės“ įvaizdį, o daugelis žymių prekės ženklų gamintojų, „užuodę“ pankų judėjimo gaivališkumą, pasisavino daug idėjų, jas pritaikė ir pateikė bendram vartojimui.

     Agoristų simbolis a3 reiškia: agora, anarchija, veiksmas! (angl. - Agora, Anarchy, Action!)

     Etatizmas - mūsų situacija.
     Agorizmas - mūsų siekis.
     Kontrekonomika - mūsų įrankis.
     Revoliucija - mūsų strategija.
     Tiesioginis veiksmas - mūsų taktika.

    Visi mes tikime, jog esame patyrę džiaugsmą. Kiekvienas iš mūsų yra įsitikinęs, jog buvo laimingas bent kartą gyvenime. Tiktai ši džiaugsmo patirtis visąlaik buvo pasyvi. Karts nuo karto patirdami džiaugsmo akimirkas, mes negalime „trokšti“ džiaugsmo taip pat, kaip ir negalime priversti džiaugsmą atsirasti tuomet, kai mes to norime.

    Visa ši perskyra tarp mūsų ir džiaugsmo priklauso nuo mūsų „atskyrimo“ nuo savęs pačių, išnaudojimo proceso padalytų per pusę. Mes dirbame ištisus metus tam, kad „pasidžiaugtume“ atostogomis. Kuomet jų sulaukiame, jaučiamės „įpareigoti“ „džiaugtis“ tuo faktu, jog atostogaujame. Kankinimo forma, kaip ir bet kuri kita. Tas pats ir sekmadieniais. Bauginanti diena. Retai pasitaikančios laisvo laiko iliuzijos parodo mums verteiviško reginio, kuriame gyvename, tuštumą.

       1968 gegužės 17 situacionistų ir kitų revoliucinių jėgų įkvėpti Paryžiaus studentai užėmė Prancūzijos aukštojo mokslo tvirtovę – Sorbonos universitetą ir iš ten išsiuntė keturias telegramas, gerai atspindinčias judėjimo nuostatas ir ryžtą.
       Telegramų tekstas verstas pakeičiant žodžius STOP taškais.



       Profesoriui Ivanui Svitakui [1]
       Praha, Čekoslovakija


       Laisvosios liaudies Sorbonos užėmimo komitetas siunčia broliškus sveikinimus draugui Svitakui ir kitiems Čekoslovakijos revoliucionieriams. Tegyvuoja tarptautinė darbininkų tarybų valdžia. Žmonija nebus laiminga, kol paskutinis kapitalistas nebus pakartas ant paskutinio biurokrato žarnų. Tegyvuoja revoliucinis marksizmas.