1. Valstybės propaganda

  
  

   J. M. Flagg, 1916-1917 m.                                                      Dmitrij Moor, 1920 m.

      Velykas Vokietija sutinka tradiciniais antikariniais maršais, kurie rengiami nuo 1960 metų.  Šiemet Vokietijos pacifistai skelbė du pagrindinius šūkius: „Vokietijos kariuomenę - lauk iš Afganistano!” ir „Vokietija - be branduolinio ginklo!”. Maršo dalyviai rinko parašus po peticija Bundestago deputatams, kurioje raginama atšaukti vokiečių kareivius iš Afganistano. Daugelis demonstracijose nešamų transparantų protestavo prieš Irako okupaciją.

     Nors įvykiai, apie kuriuos kalbėsime, vyksta ne Lietuvoje, tačiau sąsajų ir bendrų problemų — daugiau nei pakankamai.

     Kažkada Napoleonas yra pasakęs — svarbiausia įsivelti į mūšį, o tada jau bus matyti. Bepigu buvo šitaip kalbėti šiam žymiausiam XIX amžiaus strategui, kai baigtis karo lauke būdavo aiški po kelių valandų. Šiais laikais karas — labai brangus ir gana netrumpas „malonumas“. Tai savo kailiu ypač pajuto amerikiečiai. Ir ne kartą po Antrojo pasaulinio karo laikų įsitikino: pradėti karą vieniems — lengva, o pabaigti — neįmanoma.

       2008 m. rugsėjo 19-20 d. Vokietijos mieste Kelne vyks visos Europos radikalių dešiniųjų partijų kongresas. Kongresas bus surengtas po „kovos prieš Europos islamizaciją” vėliava, nes jo organizatoriai iš Vokietijos įsitikinę, kad musulmoniškų šalių imigrantai kelia Europos „islamizacijos” pavojų. Europos ultradešinieji vienysis ne tik kovai prieš kitataučius, jie planuoja įkurti ir naują politinį darinį - „Europos laisvės partiją” arba „Europos patriotų partiją”. Ši nauja partija, apjungsianti radikalias dešiniąsias jėgas iš įvairių ES šalių, ketina dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, kurie įvyks 2009 m. vasarą. Apie tai neseniai paskelbė keturių ultradešiniosios pakraipos partijų lyderiai: Heinzas-Christianas Strache (FPÖ, Austrijos laisvės partija), Jeanas-Marie Le Penas (Front National, Prancūzija), Filipas Dewinteris (Vlaams Belang - „Flamandų reikalas”, Belgija) ir Volemas Siderovas (Atakia, Bulgarija). Pastarasis politikas prieš pusantrų metų vykusiuose Bulgarijos prezidento rinkimuose surinko 20 proc. balsų ir susikūrė „patrioto” vardą rasistiniais išpuoliais prieš romus.
      Šiandien, kovo 29 d., sukanka lygiai ketveri metai, kai Lietuva įstojo į NATO. Lietuvos piliečiai kariauja Kosove ir Irake, palaiko NATO šalių okupacinį režimą ištisoje Afganistano provincijoje. Lietuva prisideda ir prie šio karinio aljanso greitojo reagavimo pajėgų. Ketvirtųjų Lietuvos įstojimo į NATO proga Lietuvos žmones pasveikino LR Prezidentas Valdas Adamkus: „Švęsdami narystės metines džiaugiamės galėdami kartu su bendraminčiais gyventi laisvoje bendruomenėje ir kurti saugią ateitį“.

       “Fašistu” sovietiniais laikais galėjai būti pavadintas vien todėl, kad negyvenai “komunalkeje”, nesikirpai plaukų, taikeisi prasmukti be eilės arba numynei koją troleibuse. Daugeliui tas žodis buvo tik populiarus buitinis keiksmas, reiškęs “niekšą”, “išsišokėlį” ar kažką panašaus.

       Kadangi oficiali sistema juo irgi keikėsi, kai kam jis įgavo pozityvų atspalvį: niekšas, kurio “niekšingumu” nelabai tikima, maištininkas nonkomformistas, kurio etikete malonu papuošti save, “vakarietis”, kurio pranašumas garsiai smerkiamas, bet tylomis pripažįstamas.

alt    Praėjusį šimtmetį Lietuvoje įvyko bent du dideli studentų bruzdėjimai, kurie turėjo ypatingą reikšmę to meto politiniams įvykiams. Tai 1926 m. lapkričio 21 d. Kauno studentų susirėmimai su policija, tiesiogiai prisidėję prie 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo, ir 1972 m. gegužės 18-19 d. politinės demonstracijos - vienos masiškiausių Sovietų Sąjungoje. Deja, nei viena iš šių maišto apraiškų nė iš tolo negali prilygti 1968 metų Paryžiaus studentų revoliucijai. Priešingai, Lietuvos jaunimas dažnai pasirodydavo itin reakcingas ir valdžios inspiruotais pseudomaištavimais tiesiogiai prisidėdavo prie dešiniųjų konservatorių triumfo. Pavyzdžiui, minėtoji Kauno ultradešiniųjų studentų demonstracija tam tikru požymiais buvo labai panaši į 2008 m. kovo 11 d. vykusias neonacių eitynes Gedimino prospektu.

       „Romuvos“ kino teatro gelbėjimo akcija priartėjo prie kulminacijos. Šiandien Kauno savivaldybės Tarybos kolegijos posėdyje turėtų būti suformuluotas siūlymas miesto tarybai dėl tolimesnių miesto valdžios ketinimų „Romuvos“ atžvilgiu.

       Vakar visuomenės interesą atstovaujančios grupės atstovas, LPF „Kauno plėtros forumas“ direktorius Dainius Genys įteikė Kauno savivaldybės atstovams 3500 parašų, palaikančių „Romuvos“ išsaugojimo būtinybę.
 

      Praėjo jau beveik dvi savaitės nuo fašistuojančių skustagalvių maršo Vilniaus gatvėmis 2008 m. kovo 11-ąją. Vieni šį neonacių išpuolį griežtai pasmerkė, kiti - nuleido negirdomis, treti - visiškai pateisino ir atvirai pritarė. Aistros šiek tiek nutilo, gyvenimas įgavo kasdienybės spalvą, todėl pats laikas ramiai apsvarstyti visuomenės reakciją į šiuos įvykius ir jų sąlygotus politinių jėgų pasisakymus. Kitais žodžiais tariant, jau galima tiesiai įvardyti „patriotais” apsimetančių neonacių priešininkus ir šalininkus.

      Mokytojų streikų spaudžiamas Seimas kovo 18 d. pritarė visiems trims streikininkų reikalavimams dėl mokytojų darbo užmokesčio didinimo. Šiuos Seimo nutarimus LŠDPS pirmininkas Aleksas Bružas vertina kaip žingsnį į priekį siekiant galutinio laimėjimo. Streikai dar tęsis iki ketvirtadienio (kovo 20 d.), kada Seimas priims galutinius nutarimus pedagogų atlyginimų padidinimo klausimu.

      Graikijoje rengiantis priimti naują pensijų įstatymą,  darbuotojų profsąjungų ir sindikatų paraginti žmonės pradėjo streikuoti ir išėjo į gatves.

      Atėnuose darbininkijos aktyvistai ir anarchistiniai kolektyvai uždarė prabangias parduotuves, veikusias streiko dieną. Eitynėse, kurios vyko keliuose kvartaluose, dalyvavo daugiau nei 200.000 žmonių. Susirėmimai su policija prasidėjo prie parlamento, buvo sudaužyta keletas stebėjimo kamerų, išdaužyta keletas banko langų. Gatvių mūšiai tęsėsi prie universitetų (Propilėjų) ir Egzarchijoje, kur buvo pastatyta keletas barikadų. Policininkai į žmones šaudė plastikinėmis kulkomis. Šalia Egzarchijos aikštės žmonės užpuolė policininkus. Beje, sindikalistų lyderiai pasitraukė iš demonstracijos, taip įbaugindami žmones.
 

       Tai buvo panašu į pagirias. Praeitą savaitę, po to, kai Tibete prasidėjo protestai, nukreipti prieš Kinijos valdžią, įsijungęs televizorių pamaniau, kad diktoriai ir korespondentai maišo žodžius. Tūkstančius taikiai protestuojančių tibetiečių smurtu malšina kinų pajėgos, ir mažiausiai trylika (o Tibeto vyriausybės tremtyje liudijimu – iki aštuoniasdešimties) žmonių žūsta. Svarbu žinoti, kad ne represijos sukėlė žiniasklaidos puolimą. Naujienų žiniasklaidos kanalai jau kelias dienas prieš neramumus grūmėsi tarpusavyje, planuodami paversti protestus dienos aktualijomis. Jie be jokių skrupulų mini „Kinijos okupuotą Tibetą“ arba visa tai vadina kolonializmu (ar kokia nors Vakarų žinių agentūra yra panaudojusi tokį žodį, kai kalbama apie Iraką)?